„Mano debesys liūdi manęs“
VYTAUTAS NARBUTAS
Vytautas Šerys. Visa apie nieką. Poezija, piešiniai. Sudarytojai Antanas A. Jonynas, Ieva Pleikienė. V.: Artseria, 2009. 128 p.
„Iš kaimo išėjęs, į miestą neatėjau“ – šiais Vytauto Šerio žodžiais pavadintas straipsnis apie menininką Anykščių krašto laikraštyje. Krašto, kuris tarsi laikė apglėbęs jį rankomis, nuolatos pas save sugrąžindamas – darbais, eilėmis, prisiminimais.
Iš pastogių gūžtos Iškritai, nabagėli, – įkėliau. Ūkiant siaurukui – pūdymą miegantį Namie palikau.
Mano genuose baudžiava Tramdo kaip žąslai, – sustok.
O, jeigu mane pakartos, Vėl peršauti pelkėse mirs. Ir krikštys, kol upės bus.
Tėviškės žemė kaip fatumas, kaip neišvengiamas, suprogramuotas likimas, lemiantis gyvenimo žingsnius ir pašaukimą, – dažnas Vytauto tekstų ir paveikslų motyvas.
„Ir tėviškės apaugo usnimis, – tai buvo pradžia. Usnių sugelta ranka glamonėju akmenį, molį, eilėraštį. Tai ne metafora, o realybė“, – skaitome Vytauto Šerio eilėraščių knygos pradžioje, kur surašyti žodžiai iš jo užrašų ir pakalbėjimų parodų progomis. Ir ten taip pat dar vienas toks prisipažinimas: „Baigiu nukuldenti kapą metų, ir kita tiek kartų sunkiau pradėti dieną. Eik, sakau, ir išeik!.. O širdis kaip ta avelė vėl bėga į degantį tvartą.“
Tas degantis tvartas – kūryba, kartu ir džiaugsmas, ir kančia, ir sąžinės sąskaita. Kūryba kaip atlygis, kaip išrišimas visko, kas buvo ar galėjo būti „ne taip“ gyvenime.
Prieš beviltišką medžių žaliavimą Išeisiu, sakau, į aušras, Ant miesto, išplaukiančio ievomis. Geltonus smėlynus, ašarotas upes Surinksiu. – Palaidojęs Dievą.
Rankos neplautos, obuoliai neapkartę. – Paaugėkit gražyn – Be vilties būti gražūs.
Išeisiu, sakau, į aušras.
Kiek daug čia jo paties, gali sakyti, kad – visas. Ir obuoliai, toks žmogiškos šilumos ir jaukumo įvaizdis, pasikartojantis Vytauto eilėraščiuose.
Be giliai ir skaudžiai pajaustų ir gražiai pasakytų tiesų, šis eilėraštis man – labai vilnietiškas. Gal todėl, kad ne vieną pavasarį sutikau užsilipęs ant Trijų Kryžių kalno, žiūrėdamas į apačioje bundantį, gyvenantį Vilnių. Tame gražiame pasakyme – „iš kaimo išėjęs, į miestą neatėjau“ – yra tiktai pusė tiesos, ta pusė, kad iškritusį iš gūžtos nabagėlį jis pasiėmė su savimi į miestą ir šildė, glostė savo rankomis. O kita pusė – taip įsikirtęs į sielą ir kūną gyvenimas prie Vilnelės, prie Vilnios tarp dviejų tiltų, taip susiliejęs su Vilniumi, kad jo net nematai.
„Dabar jau nieko nebeatsitinka. Iš namų tik vienas laiptelis, ir pajunti tą nevaržomą laisvę. Gali eiti ir eiti per visą miestą – nieko nesutiksi ir niekas tavęs nepažįsta. Laisvė. Gyvenimas – žaidimas.“
Plačiu žingsniu, nepaisydamas tvorų ir griovių – greta mūsų, su mumis, per raudoną kaip per žalią žingsniuoja Vytauto arklys, matydamas savo „žvilgančios odos spindėjimą“. „Iš kur aš žinosiu, kaip tinka. [...] Žinodamas gal žvėriškai drumsčiau. Kaip visa tai atsitinka, ir kodėl man taip painu. [...] Ir paklydusiems saulė teka.“
Pasakęs „nežinau“, eini ieškoti žinojimo. Kad atrastum jį sau ir ištrauktum į šviesą – tai, kas paslėpta akmenyje, kuo alsuoja tavo rankomis glostomas molis, medis, ką porina nutekantys spalvų upeliai, jautriomis rankomis išvinguriuojami popieriaus lape. Ištrauki ir pats išeini – į šviesą, į laisvę – sakai „į laisvę, kaip į kalėjimą“, savo vienatvės ir atradimų kalėjimą. Tokia tai kūrėjo, menininko dalia.
Gražios tos dvi Dailininkų sąjungos leidyklos parengtos, gražių žmonių išspausdintos Vytauto Šerio knygos, su ištikima meile Juditos Šerienės ir dukros Saulės atiduotos skaitytojui. Pirmoji „Visa apie nieką“ – iš Vytauto rankraščių šūsnies Antano A. Jonyno atrinktų eilėraščių ir Ievos Pleikienės parinktų nuotaiką kuriančių „varveklinių“ piešinių, sustyguota knygos dailininko Romo Oranto.
Verti knygos lapus ir jie kaip gyvi – rodos, ką tik nutekėjo tie margaspalviai dažų upeliai. Kaip ir žalsvu vasario lietum netikėtai padvelkia toks, sakytume, programinio „arklio eilėraščio“ posmas:
Duok, panėšėsiu šituos obuolius. Vėlu jau, ir namai dar toli, Dulkia lietus vasario mėnesį. Pumpurus padidino alyvos ir obelys. Geriau, kad nebūtų šito lietaus. Duok, panėšėsiu obuolius.
Taip vis nori kartot, vis grįžt prie tų pačių ką tik perskaitytų posmų, ne tik pamatyt ką Vytelio akimis, tarsi oda pajaust nešamą nuotaiką, kaip šiame:
Varpas šaukia ant miestelio – rudo nuo arklių.
Krinta ant automobilių – kaip altoriai išpuoštų.
Pajaust ir jo paties – žiūrinčio į šviesą, į debesis, į pievą – dvasią, jo liūdesį ir ilgesį.
Kėlė pieva gėlę ryto raitui, Ryto raitui rinko kelią jot. Ir parinko balną, dieną kaitrią. Kėlė pieva gėlę ryto raitui, Balto kelio pakelėj nukaito. Vakarą toj pievoje valio Kėlė pieva gėlę. Pėsčias eisi Vystančios žolės tyloj.
Ir dar:
Sustok, dar sugrįžk, Ne paskutinę dieną. Po gervių dangum.
1965 m. rudens ekvinokcija
Tas laiką menantis 1965 m. įrašas sugrąžino į Vytauto namus, studiją ant Vilnelės kranto, kur prasispraudęs tarp molio ir gipso galvų, molbertų ir visokių neišmetamų daiktų užlipdavai porą laiptelių į ramybės užutėkį: tik kėdė, stalas ir sena, mažučiukė, rodos, firmos „Remington“ rašomoji mašinėlė, ir ja prirašytų lapų aplankai. Tie lapai su savomis raidžių žymėmis, su Vytelio rankos korektūromis, jei būtų taip ir išspausdinti knygoje, labiausiai perteiktų tą laiką ir tos studijos bei per akmenėlius raibuliuojančios Vilnelės dvasią.
Šiuo atžvilgiu antrajai knygai („Šviesos ir šešėlių medžioklė. Medinės skulptūros“) geriau pasisekė, ten visi eskizai, paties Vytelio ranka rašytos pastabos, apmatai ir pamintijimai, – rodos, lyg kartu su juo vartytum tuos „medinukų“ lapus.
