Stokholmas, Paryžius, Praha

Iš gydytojos Liudos Žemaitytės (1916–1946) dienoraščio

Trečiadienis, gegužės 13 d.,

1936 m., Stokholmas

[...] Artėjo vizito pas Jo Didenybę laikas. Nuvedė mus į rūmus. Iš oro jie nieko ypatingo, šiek tiek primena Versalį, tik kuklesni. Tačiau vidus savo puošnumu, skulptūromis veik neatsilieka nuo Versalio, gal tik mažesniam maštabe viskas.

Per gražiai išpuoštus koridorius, švarutėlyčius, rodos, be dulkelės, nuvedė mus į gražią Rytų salę. Visur paveikslai, auksas, marmurai, kristalinės liustros, žibąs parketas ir tyla, tyla, lyg kapuose. Iš visų kampų tik ir dvelkė senove, rodės, prabils tie karaliai portretuose ar iš kokio kampo pasirodys pasakiška princesė, nes visa aplinkui tai pasaka.

Lygiai dvyliktą, laikrodžiui mušant, pasirodė Jo Didenybė Gustavas V su keletu vyresnių damų ir dvariškių. Jis gražiai pasisveikino su prorektoriumi, su Falku, su dirigentu (Konradu Kavecku – red.), mums maloniai linktelėjo galva, į ką mes atsakėm didžiuliu reveransu.

Tikrai senas jau karalius, žilas visai, bet dar tvirtai atrodąs. Aukštas, kaip Eifelio bokštas, tiesus, rodos, už visus švedus aukštesnis, didingas, kaip valdovas, bet drauge ir malonus, švelnus, kaip ir visi švedai. Visą laiką grožėjosi mūsų tautiniais rūbais.

Sėdo jis į gelsvo šilko kėdę, šalia savęs pakvietė Min. Savickį.

Padainavom mes tris daineles: „Draugai“, „Apynėlis“ ir „Anoj pusėj ežero“. Gyrė jis dainas, klausinėjo dirigento, kaip vadinasi, buvo matyt iš viso, kad jam tikrai patiko ir jis visai nuoširdžiai jas gyrė.

Mes gi tik rijom akimis kiekvieną jo judesį, kiekvieną žodį, mostelėjimą, žvilgsnį. Džiaugiausi. Daug ko man teko matyti, tačiau tikrą, gyvą karalių matau tik pirmą kartą.

Dar truputį pakalbėjęs su dirigentu ir prorektoriumi (o kaip jie linkčiojo, smulkinosi prieš jį!), atsisveikino ir išėjo.

Mums buvo leista apžiūrėti pačius rūmus. Salės ne mažiau puošnios už Versalio, bendrai visu kuo primena, nes XVIII a. Europos karalių dvarai buvo Liudviko XIV rūmų kopija, tik mažesniame maste. Čia ir puikus miegamasis, tik ne su saule – emblema, o su Šiaurės žvaigžde, čia ir keletas Marijos Antuanetos stiliaus apartamentų, graži empire salė su Napoleono ir Žozefinos portretais, gobelenų, Liudviko XV dovanotų, salė. Tie gobelenai atvaizduoja Don Kichoto nuotykius, didžiulė veidrodžių galerija, pasieniais nustatyta spintomis su krustaliais, posėdžių kambarys su sunkiomis pjaustyto ąžuolo kėdėmis ir storiausiais įstatymų, kodeksų rinkiniais. Iš kampų gi didingomis minomis žiūrėjo Bernadotų protėviai, drauge ir dabartinis karalius Gustavas V.

Pagaliau ir sosto salė, sosto, kurs dar nėra istorinė liekana, kurs turi savininką, nors jau nedaug didesnių teisių už kitus piliečius, bet garsaus vardo, visų gerbiamą ir mylimą. [...]

Sekmadienis, birželio 27 d., 1937 m., Paryžius, Pasaulinė paroda

[...] Mūsų draugai ukrainiečiai irgi pasirodė. Jų rūbai margi, kaspinuoti, prisiūti blizgučių, išsiuvinėti, jų šokiai, dainos kažką turi laukiniško, su šūkavimais, pritūpimais.

Prieš mus išėjo vengrai. Valė taip ir negalėjo atitraukti akių nuo savo gražuolio vengro, to aukšto. Nors jis dar vaikiškas, bet dailus berniukas. Čardašas, ugningas jų čardašas, sukėlė daug ovacijų, ir mes net ėmėm kiek pavydėt jiems.

Artinosi mūsų eilė. Pasigirdo Kairio skripkutė ir Bružo armonika, mūsiškiai su gyva nuotaika išbėgo į sceną. Ir ką gi! Dar nesibaigė šokis, o jau pasigirdo audringos ovacijos. Gi kai muzika nutilo, na tai buvo plojimo, triukšmo, atrodė, kad visas teatras grius.

Tai ir mes išėjom pasitikėdami savim, jokios baimės nebuvo. Galingai suskambo „Pabuskim“, dailiai išėjo: „Už jūrių marių“, „Apynėlis“, „Anoj pusėj ežero“, o kai galų gale sudainavom „En passant“, visi, net ir prancūzai, kuone iš kėdžių išsirito, plojo, šaukė bravo, bis ir, kaip kas mokėjo, visi reiškė savo patenkinimą.

Paskutinieji išėjo negrai su visai laukiniais šokiais. Ko ten nebuvo – visas kaimas: suaugę vyrai, seniai, moterys, vaikai, dvasiškiai, baidyklės, raganiai. Ir visi dūko, šaukė, vartėsi, daužėsi. Išeis tik kokia kupeta, vartosi, kratosi, sukinėjasi, žiūrėk – tai žmogus. Dūko, net vienam negrui kelnės nusmuko. Tiesiog negalima buvo turėti iš juoko.

Kuomet pasibaigė – apipuolė mus visi. Prancūzai negalėjo atsidžiaugt, kad sudainavom „En passant“. Ukrainiečiai lygino mūsų chorą su kazokų choru, kiti gi vėl stebėjosi mūsų kostiumų gražumu, niekaip netikėjo, kad mūsų žiurstai ne siuvinėti, o austi.

Taigi, mes grįžom nors ir labai nuvargusios, tačiau laimingos, kaip niekad. Dar niekad nebuvom turėję tokio didelio pasisekimo.

Pirmadienis, birželio 28 d.

Nuo pat ryto iki vakaro su Vale pravaikščiojom krautuvėse. Aplankėm Galeries Lafayette, Louvre. Kaip ten nieks nepasikeitę, visai kaip prieš 9 metus… Tik mados tepasikeitę… Kiek visokių gražių dalykų matėm, tačiau jiems reikia daug pinigų. Ėjom ir ėjom ilgomis galerijomis, važinėjomės tapirulanais, liftais, ilsėjomės salionuose, apžiūrinėjom gražiausius dalykus. Valė netikėtai gavo už 20 fr. gražų mėlyną fetrą, labai jai tinkantį, sau ir Ninai pinigines. Aš gi be galo džiaugiuosi pirkusi Pupai nuostabiai gražią lėlę, netgi su kasomis aplink galvą. Be to, išrinkau Gigai kaklaraištį, margą, primenantį škotiškus. Tegul kai kada prisimena mane, jei nors ne taip dažnai, kaip aš jį…

Pavakary grįžom be jėgų, be pinigų, bet su daugybe visokių pirkinių, niekniekių. Valė įsitaisė sau pudrinyčią ir kai pasipudravo, truputį nusidažė, pasidarė dvigubai gražesnė.

Šiandien mus vedė į Folies Bergère, reviu su Joséphine Baker. Buvo gražių, gan gyvų numerių, bet buvo ir tokių, dėl kurių rausti reikėjo. Kad parodytas nuogos moters grožis, tai nieko, bet kokioj formoj! Kokie judesiai, aistros! Žozefina visgi ir graži, ir gabi: jos sudėjimas idealus, veido bruožai gražūs, balsas malonus, ji gabi šokikė ir vaidintoja ir net gaila, kad ji čia, o ne kur nors operoje. [...]

Penktadienis, gegužės 20 d.,

1938 m., Praha

[...] Apsilankėm rotušėj, kur mus priėmė posėdžių salėj pats burmistras. Sugiedojom himnus, porą dainelių, pasirašėm į svečių knygą, gavom po ženklelį. Burmistras atrodo labai paprastas, simpatingas žmogus. Apžiūrėjom įspūdingą meno galeriją.

Iš ten – į bravorus. Nu ir įmonės! Ten kasdien pagamina marias alaus. Turi ištisus traukinius tam gėrimui išvežioti, rūsius, kurie tęsias 9 km ir kur amžinai +4 C. Ten alus 4 mėn. stovi, fermentuojas nežmoniškai didelėse statinėse. Tas statines, žinoma, pirmiau dezinfekuoja ugnim, užlieja smala. Kokie katilai – kaip tikri namai, cisternos, vamzdžiai.

Vedžiojo ir aiškino mums vienas drūtas, raudonas čekas. Jis sakosi per visą gyvenimą išgėręs tą didžiausią statinę. Esą žmonių, kurie į dieną išgeria 14 ltr. alaus! Tai bent kiekis.

Po to mus fabriko direkcija vaišino dešrelėm ir alum. Kiekvienas gavom po puslitrinį bokalą. Bet koks nuostabiai skanus! Aš niekad nemėgau alaus, bet čia su malonumu ištuštinau visą – toks vėsus, skanus, be jokio kartumo.

Visą laiką su mum buvo ir Smetanos choro dirigentas. Taip norėjau pasikalbėt, bet buvau užkimusi, nedrįsau. Išvažiuojant jis palydėjo į stotį, išsibučiavo su mūsų dirigentu.

Vėl grįžom į Prahą. Stoty trumpai papietavom ir vėl važiavom, šį kartą į Jičyną.

Temo, kuomet pasiekėm šį 11 000 gyv. miestuką. Stoty pasitiko mus būrys jičyniečių, dvi mergaitės tautiniuos rūbuos įteikė dirigentui gėlių, sveikino atvykus.

Šį kartą gavom puikius viešbučius, bet ilsėtis negalėjom, skubėjom koncertan.

Salė nedidukė, bet pilnutėlė žmonių, džiūgaujančių, besišypsančių. Tą dieną miestelio laikraštis išleido extra laidą apie Lietuvą ir lietuvius ir kvietė į koncertą.

Dainuot buvo nekas – išvargę, užkimusiais balsais po Pilzeno, o dar kliudė sunkios užuolaidos.

Vakare vėl priėmimas, po to šokiai. Tačiau susirinko veik vieni gimnazistukai, nemoką kalbų. Buvo atsilankiusios slovakės mokinės su savo tautiniais kostiumais, šokiais ir dainomis. Labai gražiai pasirodė. Įdomūs jų kostiumai – trumpi, platūs, pūsti sijonukai, margos skarytės. Berniukų – balti kostiumai su siuvinėtais margais žiursteliais!

Šeštadienis, gegužės 21 d.

Visi mes jutom, kad naktį buvo kažkoks triukšmas. Bet kas to paisys! O, pasirodo, važiavo kariuomenė su pilnu apginklavimu, kulkosvaidžiais, visame krašte 3 metų mobilizacija. Gatvėse pilna vyrų su čemodanais. Pasklido gandai, kad būta susirėmimų, žuvo 100 žmonių, telefonai nutraukti, kareivinėse sukilimai, Čekų Rojus užimtas, kas momentą čia galima laukt vokiečių.

Prancūzijoj žada skelbt mobilizaciją, jei tik Vokietija puola Čekiją. Karas! Ta žinia trenkė mus kaip perkūnas. Prisiminėm, kaip Berlyne vienas vokietis pasakė: „Jūs važiuojat į Prahą, bet kaži ar grįšite.“ Nejau dabar visa tai galėtų virst tikrove? Nejau tas kultūringas, darbštus kraštas ryt turi virsti griuvėsių ir kautynių lauku! Tie draugiški, besišypsą čekai turi žūt žiauriame mūšy? [...]

Ką mes pergyvenom tą vakarą, tikrai niekad, niekad neužmiršiu. Naktį akių sudėt negalėjau, nes visą laiką lėkė automobiliai, zvimbė motociklai, o juose vis koks nors kariškis. Gatvėse mobilizuotųjų eilės. Gretimuose namuose visur tamsu, tylu, ramu. Ir taip skaudu, taip skaudu pamanius, kad gal visas tas taikus, žydintis kraštas turės nusilenkti žiauriam geležiniam kumščiui… Rodos, kaži ko nepagailėtum, kad viso to nebūtų, kad nors keliom dienom pratęstum, atitolintum…

Parengė Irena Žemaitytė-Geniušienė