Rašytojas, pamėgtas neonacių

DARIUS POCEVIČIUS

Vytautas Alantas. Žygiuojanti Lietuva. Publicistinių straipsnių rinkinys. K.: akcinė bendrovė „Pažanga“, 1939.

Interneto paieškos sistemose įvedus Vytauto Alanto vardą ir pavardę, pirmosios nuorodos nukreipia į lietuvių neonacių portalus: ultradešinįjį „Nacionalistą-Tautininką-Patriotą“ ir antisemitinį „Šturmuotoją“ (lietuvišką 2003 m. atgaivinto Vokietijos nacių „Der Stürmer“ variantą). Nuorodos į kultūrinius leidinius, kuriuose aprašomi V. Alanto grožinės literatūros kūriniai, aptinkamos daug vėliau.

Bet tokia hierarchija, liudijanti politikos viršenybę prieš literatūrą, V. Alanto atveju yra gana logiška. Šis žmogus kur kas labiau išgarsėjo kaip nacionalistų kultūrinės politikos ideologas nei kaip rašytojas. Juk jis buvo ilgametis smetoninės valdžios oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius, aktyvus dešiniojo tautininkų sparno (vadinamųjų vairininkų) veikėjas, „baltaraištiškojo“ LAF steigėjas, 1930–1940 m. lietuviškoje spaudoje paviešinęs šimtus radikalių straipsnių, siekiančių kultūriškai ir idėjiškai įtvirtinti „vienos tautos – vieno vado“ santvarką. Rinktiniai ultranacionalisto V. Alanto tekstai 1939 m. pabaigoje sugulė apologetinėn „aksominės“ smetonmečio diktatūros knygon „Žygiuojanti tauta“.

Kad A. Smetonos diktatūra anaiptol nebuvo (arba nesiekė būti) aksominė, galima suprasti perskaičius kaip tik šį veikalą. Nemenką politinę galią ne tik tarp vairininkų, bet ir tarp valdančiųjų tautininkų turintis V. Alantas atvirai reiškė antisemitines, šovinistines ir netgi nacistines idėjas. 1938 m. rugpjūčio 26 d. „Lietuvos aide“ pasirodžiusiame straipsnyje „Aktualūs paplūdimio klausimai“ jis ragino Palangoje įkurti žydams atskirą pliažą, kad šie „nedemoralizuotų jaunimo ir neterštų pajūrio“. 1939 m. 44-ajame „Vairo“ numeryje jis kvietė radikaliai „lituanizuoti“ ką tik atgautą Vilnių – jėga iškeldinti senuosius miesto gyventojus taip pat, kaip Gdynėje pasielgė naciai: „Lenkiškiausias miestas Gdynia per savaitę kitą gyventojų atžvilgiu pasidarė vokiškiausias miestas. Vokiečiai šį labai painų klausimą išsprendė grynai mechaniniu būdu: vienus gyventojus iškėlė, kitus atkėlė.“

V. Alantas drąsiai rėžė: „Sava tauta – aukščiau kitų“, nors to pareikšti nedrįso net A. Voldemaras, iki šiol laikomas didžiausiu Lietuvos nacionalistu. Panašias mintis reiškė ir kiti vairininkai, kurių įtaka darėsi vis stipresnė. 1939 m. „Vairas“ iš kultūros mėnraščio buvo pervadintas į politinį savaitraštį, o aplink jį susitelkę radikalūs nacionalistai (LTS pirmininkas D. Cesevičius, LTS sekretorius J. Statkus, „Lietuvos aido“ redaktoriai V. Alantas ir B. Dirmeikis, to paties laikraščio bendradarbiai V. Rastenis, B. Raila ir kiti) ėmė smarkiai spausti gana nuosaikią A. Smetonos liniją. K. Skrupskelis 2004 m. „Kultūros barų“ straipsnyje „Organiškumas, katalikų akcija ir liberalioji srovė“ rašė, kad tautininkai V. Alantas, B. Raila, V. Trumpa vienu metu stipriai fašistavo: „Alantas prieš karą apaštalavo už agresyvų, bekompromisį nacionalizmą, Raila kūrė fantazijas apie senovės aisčių žemių sujungimą Didžiojoje Lietuvoje, o Trumpa, tapatindamas laisvės troškimą su dvasine menkyste, remdamasis Hitleriu, propagavo fanatizmą siekiant tautos įsigalėjimo.“

Dešiniojo valdžios sparno radikalėjimą gerai iliustruoja ir staigus leksikos bei žodyno pokytis. Iki pat 1937–1938 m. lietuviškąjį autoritarizmą vairininkai vadino „tikrąja demokratija“, o tautininkus – „tikraisiais demokratais“. Tuo tarpu 1939-aisiais demokratijos terminas apskritai dingo iš jų žodyno arba buvo vartojamas kaip pasityčiojimo objektas. To meto straipsnyje „Vadovybės principas valstybės gyvenime“ V. Alantas šitaip aprašė 1926-ųjų perversmą: „Buvo atstatytas politinis autoritetas, kurį buvo visiškai „nuvertinusi“ liberalinė demokratija ir be kurio negali gyvuoti jokia kultūringa valstybė. Buvo grąžintas tautai ramumas, pasitikėjimas savimi, kūrybinė galia siekti geresnio rytojaus. Valstybiniam darbui buvo nustatytos naujos gairės: ne valstybė turi aukotis piliečiui, bet pilietis – valstybei. Buvo atgaivintas valstybės idealas, kurį taip ugningai skelbė aušrininkai, bet kuris buvo užmirštas partinių aistrų sukeltoje anarchijoje.“ Tų pačių metų „Vaire“ paviešintoje V. Alanto „Politinėje tautos vienybėje“ autorius džiūgavo, kad jaunoji karta galutinai atsikratys „demokratijos psichozo“.

Sunku prognozuoti, ar Lietuvoje tuo metu būtų įvykęs dar vienas nacionalistinių autoritarų perversmas, tik jau su priesaga „ultra“, bet istorija pasuko kita linkme – savo režimą netrukus įvedė sovietai. 1940-aisiais V. Alantas nelaukė kitos valdžios atėjimo ir pasitraukė į Vokietiją. Kartu su kitais tautininkais ir voldemarininkais 1940 m. pabaigoje jis įkūrė LAF, o 1941-ųjų vasarą paskui nacių kariuomenę sugrįžo į Lietuvą.

Nacių okupacijos metais jis ėmė vadovauti Vilniaus miesto teatrui (dabar Akademinis dramos teatras) bei Filharmonijai ir tapo vienu labiausiai propaguojamų lietuvių dramaturgų. Marijampolėje ir Vilniuje buvo pastatyta jo senesnė drama „Užtvanka“, 1942 ir 1943 m. įvyko dviejų V. Alanto dramų – „Gyvenimas iš naujo“ ir „Buhalterijos klaida“ – premjeros.

1944 m., artėjant nacių pralaimėjimui, V. Alantas vėl pasitraukė į Vokietiją, o 1949-aisiais išvyko į JAV. Mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas, tačiau sunkiai kalbėjo angliškai, todėl galėjo dirbti tik juodadarbiu. Įsikūrė Detroite, paprastu darbininku įsidarbino automobilių gamykloje „Ford“ ir pradirbo ten ištisus devyniolika metų, iki pat pensijos.

Per tą laiką parašė daug romanų ir novelių, kurios iš esmės buvo tik publicistinės Trečiojo Lietuvos Reicho idėjos variacijos. Egzodo literatūros kritikai į tokią kūrybą žvelgė itin rezervuotai. Pvz., A. Nyka-Niliūnas apie jo romaną „Pragaro pošvaistės“ (1951) rašė: „Siekdamas savojo tikslo ir pasirinkdamas tam reikalui priemones, Alantas sutrukdo lengvai pažeidžiamą estetinės kūrybos rimtį, nes tos priemonės yra tipingai publicistinės.“ Panašiai šis autorius vertinamas ir „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001): „Alanto prozai ir dramoms būdinga schemiškumas, deklaratyvaus patriotizmo tendencijos, nukrypimai į publicistiką.“

Trumpas V. Alanto pripažinimo žybsnis Lietuvoje buvo pastebimas tik pirmaisiais Sąjūdžio metais. 1992 m. Švietimo ministerija pasiūlė įtraukti į XII klasės istorijos kursą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos perleistą jo ideologinių apmąstymų knygą „Tauta istorijos vingiais“, tačiau, papūtus europiniams vėjams, apsigalvojo. Panašiai pasielgė net šią knygą užsakę Amerikos lietuvių tautinės sąjungos vadovai, kurie nutarė, kad „knygoje skleidžiamos idėjos yra nepriimtinos“.

Taigi būtų galima daryti išvadą, kad radikalaus nacionalizmo laikai Lietuvoje baigėsi. Juk Irena Alantienė sielojasi, kad Lietuvoje niekas nenori leisti jos velionio vyro knygų: „Alanto visuose raštuose pagrindinis veikėjas yra tikras lietuvis patriotas. Lietuvoje dabar, deja, tas žodis labai nemadingas, o gal net ir kenksmingas.“

Vis dėlto V. Alanto kūrybą šiandien mielai propaguoja ne tik neonacių portalai, bet ir rimti kultūriniai leidiniai (žr. A. Guščiaus „Kur taip veržiasi Vytis?“), o rimtoje žiniasklaidoje galima aptikti šio užkietėjusio nacionalisto idėjas aukštinančių straipsnių: „Ši knyga [„Tauta istorijos vingiais“] parašyta patrauklia ir žodinga kalba, verta vadinti tautinės ideologijos vadovu, ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.“ (A. Zolubas, „Tautinių vertybių sąskaita nuolaidžiauti – nevalia“) Alantomaniją dar labiau pagyvino Leono Peleckio-Kaktavičiaus 2009 m. monografija „Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba“.

Nesakau nieko – tegul skaito ir domisi. Bet skaityti reiktų ne pagiriamąsias L. Peleckio-Kaktavičiaus odes, o paties V. Alanto tekstus. Įspėju – nuo kai kurių tikrai pagaugai per nugarą nueis. Pvz., štai kaip autorius pabrėžia išskirtinę lietuvišką kultūrą: „Kodėl mes norime pirmiausia išugdyti gerus žmones, ir tik paskui gerus lietuvius? Tuo tarpu kada Valstybės interesas reikalauja priešingo, t. y. ugdyti bekompromisinius ir nesuvaržytus nacionalistus. Jeigu mes norime sukurti nepalaužiamą Lietuvos tautą, mes neabejotinai turime pasukti lietuviško atsiribojimo keliu, t. y. be jokių skrupulų nusisukti nuo plačių humanistinių ir tarptautinių kelių ir pasukti ratus į grynai lietuvišką kelią.“ („Žygiuojanti Lietuva“, p. 79)

Sunku patikėti, kad mūsų šalyje vėl atgimtų aklino užsisklendimo ir saviizoliacijos kultūra, nors savo paskutinėje knygoje V. Alantas pranašauja: „Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas. Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.“

Pamatysim. Išmesti nacionalizmą į istorijos šiukšlyną dar per anksti. Oi, kaip anksti.

___

Bolševikų ir bedievių vyskupas

Vyskupas William M. Brown. Komunizmas ir krikščionybė. Vertė
V. Tauras. Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugijos leidinys Nr. 16. Brooklyn, N. Y.: „Laisvės“ spauda, 1924.

Seniau maniau, kad glaudų krikščionybės ir komunizmo ryšį išgalvojo XX a. 6-ojo dešimtmečio makartistai, siekdami apjuodinti savo agresyvią konkurentę – sovietinę sistemą, o vėliau – ir pačią komunizmo idėją, nusavintą sovietų. Pasirodo, klydau: tą kur kas anksčiau padarė patys sovietinės sistemos šalininkai, pasivadinę komunistais.

Vieną pirmųjų teorinių studijų šia tema parašė JAV anglikonų vyskupas Williamas Montgomeris Brownas (1855–1937), pramintas „bolševikų ir bedievių vyskupu“. Nuo 1899 m. jis vadovavo Arkanzaso valstijos vyskupijai, kol 1920 m. savo lėšomis išleido knygą „Komunizmas ir krikščionybė“. Dėl šios knygos, kurios epigrafe buvo įrašyti tuometinei JAV valdžiai patys baisiausi žodžiai: „Išvykite dievus iš dausų, o kapitalistus nuo žemės“, jis iškart prarado vyskupo titulą. Paskui penkerius metus vyko teismai, kol galiausiai W. M. Brownas buvo apkaltintas erezija ir 1925 m. atskirtas nuo Bažnyčios. Vėliau iki mirties gyveno Galjono miestelyje Ohajo valstijoje, rašė knygas ir skaitė paskaitas darbininkams.

„Bedievių vyskupo“ (koks gražus oksimoronas!) požiūris į krikščionybės ir komunizmo (greičiau – marksistinio socializmo) santykį yra gana komplikuotas ir ambivalentiškas, tačiau aišku viena: šias dvi sąvokas jis labiau priešina nei tapatina. Iš esmės sutikdamas su teorinių komunizmo ir krikščionybės doktrinų panašumu („rojus žemėje“ ir „rojus dausose“), autorius imasi lyginti TEORINIUS marksistinio socializmo principus su PRAKTINĖMIS krikščionybės apraiškomis. Štai tada ir paaiškėja net 12 esminių komunizmo ir krikščionybės skirtumų, kurie galiausiai verčia daryti paradoksalią išvadą – praktinė krikščionybė panaši ne į teorinį komunizmą, o į praktinį kapitalizmą: „Kapitalizmas ir krikščionybe nėra nieks, kaip tik parazitizmo sistemos; o kaipo parazitizmo sistemos, tai kapitalizmas ir krikščionybe baisiai panašūs į kits kitą; jųdviejų panašumai yra beveik tokie skaitlingi ir tokie artimi, kaip panašumai dvynukų, kurių iš pažiūros visai negalima atskirti nuo kits kito. [...] Bažnyčia yra arkaniolas arba ministeris pirmininkas, su kurio pagalba velnių viršyla Belzebubas-kapitalizmas daugiausia meluoja.“ (p. 29, 66)

Šią knygą labai lengva kritikuoti, nes mes žinome, kad autoriaus taip giriamas marksistinis rusiškasis „komunizmas“ ne tik neišlaisvino žmonių, bet ir juos dar labiau pavergė. W. M. Brownas įspėjo, kad taip gali atsitikti, jei „gerasis“ komunizmas susilies su „blogąja“ krikščionybe: „Jeigu marksistinis komunizmas būtų sukrikščionintas pagal Kingsley’o ir mūsų Bažnytinės Socialistų sąjungos programą, tai reikštų, kad įvedamas naujas karinis despotizmas, su kurio pagalba būtų toliau pratęsiama kita vergijos sistema.“ (p. 82) Taigi autorius klydo nedaug: vergijos sistema Sovietų Sąjungoje buvo akivaizdžiai pratęsta, bet ne dėl susiliejimo su religija, o su valstybe. „Komunizmas“ tapo dar viena išnaudotojiško valstybinio kapitalizmo atmaina.

Be to, pažymėtina, kad W. M. Brownas, parašęs šią knygą 1920-aisiais, iš esmės pagrindė išlaisvinimo teologiją, nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios iki šiol keliančią mirtiną grėsmę Bažnyčios hierarchams ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Siekis sulieti krikščionybę su marksizmu ir žadėti rojų žemėje yra pernelyg viliojanti idėja, kad jos būtų atsisakyta dėl vienų ar kitų iškraipymų praktikoje, kad ir kokie skausmingi jie būtų.