Pusiaukelės kontekstai

AUDRA BARANAUSKAITĖ

Prieš kurį laiką „Šiaurės Atėnai“ spausdino du pokalbius apie knygų skaitymą – juos dariau su amžinatilsį Vilniaus universiteto bibliotekos generaline direktore Audrone Glosiene (2008.XI.28) ir tapytoju Algimantu Kuru (2009.IV.24). Redaktorė pasiūlė temą tęsti toliau: juk įdomu, kaip skirtingų meno sričių ar veiklos žmonės skaito knygas. Buvau numačiusi, ką kalbinsiu, net įsivaizdavau būsimą knygą, įpusėjau ir trečią pokalbį, bet kartais kažkas tave tarsi sustabdo ir lieki pusiaukelėje… Tada pamaniau: o ką būtų galima išpešti iš pusiaukelės? Gal įvardyti tai, kodėl sustojai, arba tiesiog kai ką prisiminti.

Audroša

Įsivaizduojamą knygą norėjau paskirti jai, o metų pradžioje savo elektroniniame pašte radau kvietimą:

2009 m. sausio 26 d. atsisveikinome su prof. Audrone Glosiene.

Audronė turėjo tiek daug energijos, idėjų ir pomėgių! Ji buvo taiči mankštos entuziastė, knygų graužikė, keliautoja ir Leonardo Coheno gerbėja. Ji dievino kavą, įdomius pokalbius ir bibliotekas. Ji mėgdavo ateiti į darbą 7 val., prieš tai iškepusi pyragą ir išsimaudžiusi ežere. Jos buvo daug visur – moksle, kūryboje, profesinėje bendruomenėje, šeimoje…

Norinčius prisiminti Audronę kviečiame kartu papusryčiauti sausio 26 dieną 7.00 val. ryto VU bibliotekos Baltojoje salėje.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Skaitydama jau žinojau, kad nedalyvausiu. Niekaip neatsikelsiu šeštą valandą ryto, be to, esu ne itin dalyvaujanti.

Su Audra paraleliai studijavome tame pačiame fakultete. Pasisveikindavome, bet niekada nebendravome. Tačiau kartą savo automobiliu ji parvežė mane namo iš Anykščiuose vykusios „Santaros“. Kitais metais to paties renginio metu valgykloje paliko knygą apie Kavolį ir paskambinusi į mobilųjį paprašė, kad ją prigriebčiau. Kai po metų elektroniniu paštu paklausiau, ar nepamiršo, kad knygą tebeturiu, jos atsakymas buvo trumpas: „Nepamiršau. Man vėžys.“

Susitikome, pradėjome susirašinėti, du kartus jos automobiliu dviese važiavome į „Santarą“ (renginys jau vyko Alantoje). Pabūdavome trumpai, paskutinį kartą net nenakvojome. Įsivaizdavau, kad „Santaroje“ Audrą turi visi pažinoti, kad ji patirs krūvą emocijų, bet taip nenutiko. Pasišnekėjo su pora ar trejetu žmonių. Atrodė, kad ją gaubia kažkoks mistinis ratas, kurio kiti neįstengė peržengti, o gal ten tikrai buvo mažai jos pažįstamų…

Kai į Alantą vykome antrą kartą, iš pradžių pietavome dvaro parke – ji turėjo pasiėmusi pintinėlę dietinio maisto. Paskui bufete išgėrėme kavos. Kava buvo bjauri. Kelias valandas Audra sėdėjo mašinoje, kęsdama baisų skausmą (žinoma, ne dėl kavos), tada parvairavo mašiną į Vilnių ir naktį buvo vėl išvežta į ligoninę.

Jos žinutės būdavo trumpos, spontaniškos, tikros, kartais nutrūkstančios per pusę sakinio – tada, kai jausdavosi labai blogai. O tu lieki su tokia žinute ir turi parašyti atsakymą – nebanaliai, nes ji akimirksniu pajusdavo dirbtinumą. Kartais vos ne pusę dienos gulėdavau ant sofos spoksodama į mobiliojo ekranėlį, redaguodama penkių žodžių žinutę, kad ji atrodytų spontaniška ir tikra… Sykį paklausiau tiesiai: ar tau tikrai reikia tų mano sumautų žinučių? O ji atsakė maždaug taip: tai geriau, negu jų nebūtų visai.

Tuo metu dirbau žurnale „Istorijos“. Pristatinėjau knygas ir kuravau skaitinių skyrelį. Žinojau, kad Audra perskaitydavo viską nuo pradžios iki galo, ir jos nuomonė man buvo labai svarbi.

Tą paskutinį kartą „Santaroje“ į automobilį ji įsimetė knygą – Elizabeth Gilbert „Valgyk, melskis, mylėk“. Norėjo parodyti man, o aš buvau ką tik ją perskaičiusi. Kalbėtis buvo gera – sutapo pojūčiai, dėliojosi artimi akcentai, todėl sugalvojau padaryti pokalbį „Šiaurės Atėnams“. Jis turėjo vadintis „Dar kartą apie skaitymo malonumus arba priklausymą vienam karasui“. Bet pavadinimas buvo per ilgas, gavau pasiūlymą jį pakeisti kitu – sakiniu, paimtu iš konteksto. Taip ir liko: „Skaitydamas žmogus yra vienas“, ir aš per vėlai supratau, kaip mažai šis pavadinimas turėjo bendra su tuo, apie ką mes tame interviu kalbėjomės.

Vis dėlto patį pokalbį Audrai pasiūliau laiku. Kažkas jai buvo pataręs rašyti pačiai, nes ji tik skaitė, skaitė ir skaitė. Neleistinai sugaišau savaitę, kol prisėdau prie klausimų, ir per tą laiką ji pasijuto dar blogiau – tačiau gavau laiškelį, kad atsakys, nes įdomu… Vėliau jos draugai prisipažins, kad skaitydami tekstą turėjo sau ne kartą priminti, jog į klausimus atsakinėta raštu – toks stiprus buvo „intensyvaus pokalbio įspūdis“.

Kuras

Gal prieš trisdešimt metų buvo toks epizodas: mano virtuvėje atsirado Kuras. Kai turi butą centre, kas nors užeina vos ne kiekvieną vakarą. Sėdėjome keliese beveik iki paryčių, tada pasisiūliau visus palydėti – kartais man patikdavo pasivaikščioti naktimis.

Vėliau Kuro nebematydavau. Gal kur nors prasilenkdavome, kokiuose nors parodų atidarymuose, nežinau, tačiau buvo likęs ypatingo susikalbėjimo jausmas. Šiaip jau gyvenime neturiu nei ypatingų norų, nei tikslų, bet kažkur visą laiką glūdėjo mintis, kad reikėtų pratęsti pokalbį su Kuru (aišku, apie ką tada kalbėjomės, neprisimenu).

Patogiausias būdas susipažinti (kad ir iš naujo) su žmogumi – pasisiūlyti apie jį parašyti. Bet kai kuriuos žmones prieš tai geriau prisijaukinti, įgyti pasitikėjimą, kitaip tariant, pelnyti taškų…

Buvo vasara. Tose pačiose „Istorijose“ turėjau dar vieną rubriką, kurioje pristatydavau kokį nors dailininką ir jo paveikslą. Tai buvo paprasti tekstukai, nieko bendra su menotyra neturintys. Vieną jų rašiau apie Vygantą Paukštę, su kuriuo mokiausi toje pačioje klasėje, ir kadangi „objektą“ gerai pažinojau, tekstas išėjo gana linksmas.

Tuo metu kaip tik vyko Vygio parodos atidarymas, su savimi turėjau kelis žurnalus ir vieną jų padaviau Kurui – tai buvo pirmas jaukas. Man padarė įspūdį, kaip Kuras atsisėdo čia pat, aplink visiems šurmuliuojant, ir akimirksniu nugrimzdo į tekstą. Tokio atsiribojimo gal net nebuvau mačiusi…

Apie Vygį jam tiko. Bet pats žurnalas ne. Didysis šiukšlynų paišytojas matė tik pasibjaurėtiną blizgesį: „Tekstas į dešimtuką. Bet kodėl tokiam žurnale? Tokių net nevartau, iškart metu į šiukšliadėžę…“

Taigi nebuvo paprasta, reikėjo jaukintis toliau. Vis dėlto sutiko ką nors papasakoti „Istorijoms“ ir vieną dieną apsilankiau jo dirbtuvėje. Po savaitės atnešiau tekstą ir įdaviau į rankas. Bijojau, kad nepatiks, todėl atsisėdau dirbtuvės kampe ir dėl visa ko užsimerkiau.

Kuras sėdėjo tolėliau ant sofutės. Jutau, kaip perskaitė pirmą pastraipą. Antrą… Susijuokė. Reagavo balsu, vėl nusijuokė ir juokas atsklido iš kažkur giliai… Taigi tekstą palaimino, žinau, kad vėliau prisijaukino ir visą žurnalą, prarijo net blizgesį, nes rado, ką paskaityti.

Tada man šovė į galvą mintis, kad su juo taip pat būtų įdomu padaryti pokalbį apie knygas. Juolab kad jis pats rašo dienoraštį (knygoje „Algimantas Jonas Kuras“ šalia darbų reprodukcijų yra ir nemažai jo paties teksto).

Šnekėjomės po metų vėl dirbtuvėje. Ramiai ir jaukiai. Kuro kalbėjimas tekėjo natūraliai, kaip teka upelio vanduo, aš kartais kažko paklausdavau, bet niekas čia nepriminė kokio nors interviu, tiesiog pasišnekėjom ir tiek. Išeidama pro duris išgirdau: „Kad nieko gero tau nepasakiau.“ O aš ir nebuvau tikra, kad pasakė… Ir tik kai išsišifravau diktofono įrašą, kai viskas pradėjo dėliotis lape, supratau – tai bus vienas mylimiausių mano darytų pokalbių.

Paskui porą sykių Kurą aplankiau namuose. Gyvenu nebe centre ir man visai patogu dviračiu pervažiuoti iš vieno miegamojo rajono į kitą. Paskutinį kartą jis mane pavaišino kriauše, kurią buvo nusipirkęs turgelyje. Bandžiau atsikąsti jau važiuodama dviračiu, tačiau per staigiai pasukau vairą: didžiam mano apmaudui, geltona, prisirpusi kriaušė išsprūdo iš rankos ir pasišokinėdama nuriedėjo dulkinu grindiniu…

Rimvis

Rimvį (Rimvydą Stankevičių) susitikau Jogailos gatvėje. Stovėjo su „telniaške“, užsimetęs švarką ant peties ir laukė troleibuso. Marškinėliai jam tiko, mano idėja dėl pokalbio apie knygas taip pat – tad nusprendėme iš pradžių pabandyti raštu, o paskui, jei reikės, pabaigti susitikę.

Nusiunčiau klausimus, gavau atsakymus, bet nesupratau, kokia intonacija keli iš jų atsakyti – susierzinus? Pašaipiai? Be to, reziumavo, kad iš tų jo atsakymų gal nebus daug naudos.

Kitą vakarą susitikome kavinėje „Havana Social Club“. Vyko įžanginis literatūrinio forumo „Šiaurės vasara“ vakaras ir Rimvis turėjo skaityti savo eilėraščius. Priėjusi pasakiau, kad va kankinuosi – nesupratau, ar jam tiko klausimai. O jis taip draugiškai šyptelėjo ir sako: „Ne, viskas gerai. Jei kankinaisi, tai kodėl nepaskambinai?“

Kai nepažįsti žmogaus pakankamai gerai, nemoki tiksliai išgirsti jo SMS ir elektroninių laiškų intonacijų (tikiuosi, kad Rimvio skaitomų eilėraščių intonacijas išgirstu gerai…). Beje, dar galėjome kalbėtis Jurbarke, kur renginys vyko toliau, tam buvo progų, bet aš tik stebėjau, kaip jis parke lyg apsėstas suka ratus (panašius nervingus ratus aš suku troleibusų stotelėse).

Tikiu, kad pokalbis būtų pavykęs, bet nebegaliu pajudėti iš vietos, net nesuprantu kodėl… Tik žinau, kad tai ne pusiaukelė, o galutinė stotelė, ir aš tiesiog išlipau. Ir knygos greičiausiai nebus, bet juk negaliu dėl to sunaikinti poeto minčių, paleisti jų vėjais – jos jau išsakytos. Ir nors tai ne tas pokalbis, kurį įsivaizdavau, o tik fragmentai ir apmatai, argi jie negalėtų būti perskaityti?

Nebaigtas interviu

– Gal prisimeni, kada pirmą kartą suvokei, kad knygas reikia ne vartyti, o skaityti?

– Knygų vartymas, manau, yra skaitymo pradžia. O vaikai turi tokią veržlią ir lakią fantaziją, kad neretai nepažindami raidžių knygą perskaito daug giliau nei suaugusieji. Kažkur jau pasakojau, kaip „skaitydavau“ knygas vaikystėje – liesdavau jų viršelius, uostydavau puslapius, medituodavau ties paveikslėliais, o kartais tuos paveikslėlius ir „sužaisdavau“ – atsistodavau (ar atsisėsdavau, ar atsiguldavau) lygiai taip kaip paveikslėlyje, šalia savęs susidėliodavau reikiamus daiktus (šautuvą vaidindavo ledo ritulio lazda, žirgą – kėdė etc.).

Visuomet žinojau, kad knygas reikia skaityti – man (kai pats dar nemokėjau) kiekvieną vakarą garsiai knygas skaitydavo tėtė. Jų klausytis buvo maloniausias dienos užsiėmimas. Tiesa, tėtė knygas rinkdavosi ne vaikiškas – skaitydavo tai, kas pačiam įdomu, bet galbūt tai man patikdavo dar labiau – jaučiausi laikomas suaugusiu.

– Skaityti išmokai lengvai?

– Labai anksti ir labai lengvai. Detalių neatsimenu, bet dar nėjau į mokyklą. Pirmoji mano savarankiškai perskaityta knyga buvo „Tetulės Mosopės paslaptis“. Plonytė, spalvota, kupina paveiksliukų… Antroji buvo „Saulės vaduotojas“. Šią knygelę (tiesa, be viršelių) turiu išsaugojęs po šiai dienai.

Mėgstamiausios vaikystės knygos buvo Liselottės Welskopf-Henrich romanų apie indėnus serija: „Harka“, „Kelias tremtin“, „Topas ir Haris“, „Sugrįžimas pas dakotus“, „Jaunasis vadas“, „Anapus Misurio“. O visos kitos – nagi, kaip ir visų vaikų: Jules’is Verne’as, Alexandre’as Dumas, Thomas Mayne Reidas, Arthuras Conanas Doyle’is etc.

– O knygos apie karą?

– Esu skaitęs labai gerų knygų apie karą, esu skaitęs ir labai prastų. Niekada knygų nevertindavau pagal tematiką – nesvarbu apie ką, bet turi būti taip parašyta, kad perskaityčiau neatsiplėšdamas.

– Bet mokykloje ne viskas, ką turėjome skaityti, buvo labai įdomu. Kankinaisi skaitydamas?

– Gal man gyvenime sekėsi – didesnioji dalis mano perskaitytų knygų man patiko. Ką vadinti kankinimusi? Kiekvieno dalyko mokydamiesi, kiekvieno pažinimo siekdami mes neišvengiamai patiriame sunkumų, įdedame pastangų, kartais pavargstame… Tik klausimas – savo noru tai darome ar ne. Pavyzdžiui, jei skaitymą laikyčiau vargu ar nemaloniu darbu – niekada nebūčiau pabaigęs literatūros studijų Vilniaus universitete. Ten vienam egzaminui tekdavo perskaityti netoli šimto grožinės literatūros knygų per pusmetį. Kitas tai taip pat pavadintų kankinimusi, bet aš nesikankinau – niekada nieko neskaičiau per prievartą, vien dėl to, kad būčiau perskaitęs – jei neįdomu, tiesiog užverčiu ir neskaitau.

– Bet kai ką turbūt esame perskaitę per anksti?

– Taip nebūna. Net jei kada nors į mūsų rankas pateko knyga, kurios anuomet „neįkirtome“, tai nebuvo skaitymas per anksti – tai buvo „įžanginis“ skaitymas, kad vėliau, sukaupę reikiamą žinių ir skaitymo įgūdžių, prie tos knygos grįžtume.

O jeigu ne – tuomet argi per anksti? Juk visų pasaulio knygų neįmanoma perskaityti.

– Tačiau ar teisinga autoriaus atžvilgiu skaityti knygą po puslapį prieš miegą? Juk tada tekstas susiskaido taip fragmentiškai, kad neįmanoma jo išgyventi kaip visaverčio kūrinio.

– Tekstas, jei jis išleistas knyga, priklauso nebe autoriui, o skaitytojui. Todėl visaip, kaip tik nori skaityti skaitytojas ir kaip skaitydamas patiria malonumą, yra teisinga. O autoriaus atžvilgiu skaitytojas neturi jokių įsipareigojimų ar skrupulų – jis autoriui nieko neprivalo. Autorius negali už skaitytoją išgyventi kūrinio. Jei žmogus nori skaityti kasdien po puslapį, bet rašytojas parašo taip, kad vietoj puslapio pernakt perskaitoma visa knyga – rašytojui garbė.

– O tau svarbu knygą atrasti pačiam? Be jokių nuorodų. Neskaičius jokių recenzijų…

– Niekad nesvarstau, ar pats knygą atradau, ar ne pats. Knygos, kaip ir visi kiti meno kūriniai, reiškiniai, žmonės, plaukia į mane tarsi laivai – vienus sutinku atsitiktinai, su kitais kas nors supažindina, apie kitus dar kitaip sužinau… Bet čia kaip ir su meile – kad ir kas tave supažindintų su žmogumi, jį sau vis tiek arba pasirenki, arba jo nepasirenki pats. Knygą galima priversti perskaityti, bet niekas kitas – tik pats gali pavadinti ją savo mėgstamiausia ar įdomiausia.

– Ar gali knygas skaityti kompiuteryje?

– Yra tekę, bet tai nėra toks pats malonumas, kaip skaityti tikrą knygą, su šlamančiais ir kvepiančiais puslapiais.

– O pats knygos dizainas tau svarbus?

– Netiriu knygų dizaino profesionaliu žvilgsniu, bet, matyt, tie dalykai svarbūs – vienos knygos „prilimpa“ prie rankų, o kitos ne. Bet tai jau dizainerių magija, jų mažutės paslaptys, aš į jas nesigilinu.

– Lengvai skolini kitiems savo knygas?

– Skolinu, nes manau, kad tokia yra knygų misija – keliauti per rankas, širdis ir protus. Bet, žinoma, kartais tai labai suerzina – taip nukeliavusios per rankas jau dingo geras trečdalis visų mano turėtų knygų.

– Ar kada esi pajutęs knygos įtaką taip stipriai, kad tai net kažką realiai pakeitė tavo gyvenime?

– Manau, kad visas aš vien iš knygų ir padarytas. Juk kaip atsiranda draugai? Nuo supratimo, kad jie bendraminčiai. O kaip žmonės sužino esą bendraminčiai – ogi jiems tos pačios knygos patinka.

Be to, jei ne knygos – tikrai nerašyčiau eilėraščių.

– O jeigu būtum priverstas pasirinkti – rašyti eilėraščius arba skaityti tik kitų parašytus tekstus, ką pasirinktum?

– Niekas manęs nepriverstų taip kvailai rinktis. Jei neskaityčiau, tai ir nerašyčiau, o jei nerašyčiau, tai gal ir skaityčiau ne taip aistringai… Juk svarbiausia – knygų bendravimas. Kaip esama prasmių tarp eilučių, taip esama ir prasmių, atsirandančių tarp knygų. Pasirinkčiau – skaityti. O slapčia rašyčiau. Gal tik mintyse, bet… Ir kaipgi priverstumėt liautis?

– Prieš trejus metus esi sakęs, kad visą gyvenimą ieškai tos vienos vienintelės knygos. Gal ją jau radai?

– Ne. Dabar jau veik metus skaitau Bibliją. Visą. Nepraleisdamas nė eilutės. Šiuo metu skaitau 1163 puslapį. Kai pabaigsiu, pasakysiu. Gal tai ir yra ta knyga?..

2009 metų birželis