Nervingi žmonės

Nutikimai gatvėse ir kitur

REGIMANTAS TAMOŠAITIS

Prisimenu, kaip Gedimino prospekte išėjau iš kavinės, kur prie kavos puodelio mąsčiau apie visokius prakilnius dalykus ir buvau lyriškai nusiteikęs. Ant kavinės laiptų pasižvalgiau į besiniaukiantį dangų, rankoje laikydamas neišskleistą skėtį. Spaudžiau jį prie krūtinės, kad nekliudyčiau praeivių.

Staiga viena pagyvenusi, inteligentiška, padoriai apsirengusi moteris žengtelėjo prie manęs ir tyliai, kad niekas pašalinis neišgirstų, piktai sušnypštė:

– Tu geriau savo pimpalą rankoje laikytum!

Ir greitai nuėjo, netverdama pykčiu, nusinešdama kažkokią paslėptą nuoskaudą. Jos veidas buvo tamsus ir siluetas baisus, dramatiškas.

Iš tikrųjų ji pasakė dar bjauresnį žodį, bet nesvarbu, juk tai buvo šnekamoji kalba.

Pasižiūrėjau į savo skėtį. Raudonas užrašas Happy smile, juodas rankenos bumbulas, kurį ir laikiau iškeltą. Matyt, jis ir patraukė jos akį: suveikė kaip jaukas, kaip masalas, kaip vylius (taip dabar rašoma ant žiurkių nuodų pakuočių).

Kokių keistų ryšių esama tarp šio pasaulio daiktų, ir kokie pastabūs yra kai kurie žmonės. Minioje kartais vaikšto tikri aiškiaregiai. Juk visi turi akis, bet ne kiekvienas mato. O šita moteris ėmė ir perkando mane.

—-

Kartą darganotą rudenį, eidamas Užupio gatve aukštyn, užsižiūrėjau į vieno kiemo glūdumoje smarkiai miaukiančią katę. Matyt, buvo rujos metas.

Į tą katę pažiūrėjo ir viena pagyvenusi moteriškė tamsiais varganais rūbais, judanti ta pačia kryptimi kaip ir aš. Staiga sustojo ir kad pasiuto, kad pradės garsiai plūstis bjauriausiais žodžiais:

– Ak tu kūrva, tu paleistuve, tu šliundra, tau tik kruštis ir kruštis, tau niekada negana, kada tu užsikiši savo skylę, bjaurybe tu prakeikta!..

Ir stovėjo ji ten lyg prikalta, ir vis varė ant tos nelaimingos katės, lyg ši būtų didžiausia moters nelaimių priežastis, viso jos gyvenimo priešas.

Katė tik dar gailiau miaukė, net sustūgo iš pačių širdies gelmių, – lyg sielvartaudama dėl tokio savo geidulingo gyvenimo, lyg sugniuždyta tos dorovingos moteriškės pasmerkimo.

Nesugalvojau, kaip pavadinti šitą gyvenimo epizodą. Visgi kokios galingos yra aistros, ir kaip jos mus visus kankina – lygiai žmones, lygiai gyvulius…

—-

Prisimenu, kaip kolegė per mūsų posėdį, kur aptarinėjome gamybinius ir administracinius reikalus, ilgai tylėjusi ir snūduriavusi, staiga pabudo iš miegų ir su džiugia nuostaba sušuko visiems ir niekam:

– Kokia laimė vyrui turėti žmoną!

Akys plačiai atmerktos, laimingos, žiūri į visus, laukdama entuziastingo pritarimo.

Gal reikėjo jai paploti?

Nepaklausiau tada, ar ji turi omeny savo vyrą, ar kurį nors kitą… Tik pagalvojau – o kodėl ji taip nepasakė apie moterį? Gal moteriai tai nėra ypatinga laimė? Gal ji įsivaizduoja save kaip begalinės vertės dovaną likimo išrinktajam?

Ir apskritai – ką ji ten sapnavo tokio rimto posėdžio metu? Ką ji apie save galvoja?

—-

Universiteto „istorikų“ valgykloje išrikiuoti staleliai. Prisėdau su savo padėklu prie vieno, o prie gretimo įsitaisė dvi jaunos, gerai nusiteikusios moterys. Joms iš paskos su padėklu atvairavo dar toks greitas, energingas vyrukas, gal koks neakivaizdininkas, nes visi jie buvo šiek tiek vyresni nei dieninio skyriaus studentai.

Linksmas ir patenkintas privarė prie moterų, o ten – še tau kad nori! – jam nėra vietos. Tik dvi kėdės. Nors būtų galima pristumti…

– Sėsk šalia, prie gretimo stalo, – geranoriškai pasakė viena iš moterų, matyt, to vyruko draugė.

Ir tikrai, abu stalai buvo arti. Tačiau vyrukui visa tai smarkiai nepatiko. Jis pasijuto įžeistas, skaudžiai užgautas. Veidas iš karto apsiniaukė, užsirūstino.

– Reikėjo pagalvoti, kur sėsti, – šnypštė jau sėdėdamas šalia manęs, kreipdamas rūstų žvilgsnį į moterį. – Reikia proto turėti!

Valgė jis lyg prisiversdamas, kąsnio negalėdamas iš apmaudo praryti. Vėl pažiūrės į moterį, vėl ims šnypšti:

– Kitą kartą žiūrėk, prie kokio stalo sėdi!

Matai, kokia didelė meilė, pagalvojau, net valgydamas negali nuo savo laimės atsitraukti.

Mindaugas Tendziagolskis. Žaislas 6B. 2006

Moteris tarsi šypsojosi, mėgino viską paversti juokais, jos draugė valgė tylėdama, o vyrukas tūžo toliau. Kimšo savo maistą irgi tylėdamas, įsikniaubęs į lėkštę, tik kartais mesdavo piktą žvilgsnį į moterų staliuką.

Labai norėjau ką nors daugiau sužinoti apie šių žmonių gyvenimą, ypač – apie šito vyruko. Man atrodo, kad tokios draugystės dar nebūsiu matęs.

—-

Pilies gatvėje – iškilusis mūsų kunigaikštis Vilgaudas, kadaise mokęs jaunimą geležinio vilko susapnavimo gudrybių. Kad užkauks klaikiu balsu ant viso gražaus Vilniaus miesto:

– Aš esu bjauriausias vyras pasaulyje!

Visi sustojo lyg įdiegti, atsisuko pasižiūrėti.

Aš irgi atsisukau pažiūrėti. Man net palengvėjo, kažkaip gera pasidarė.

Tas vienišojo riksmas iš bedugnės – didelis pasiaukojimas, tarsi išganymas visiems vyrams, kenčiantiems dėl savo egzistencinio netobulumo. Juk mes visi vienaip ar kitaip esame vargingi, pažeidžiami, jautrūs. Moterys to nesupras.

Žinoma, man kilo ir klausimų. Kas tave tokį pagimdė? Ar jau toks gimei, ar gyvendamas toks pasidarei? Ar esi likimo nuskriaustas žmogus, ar išaukštintas tragiškasis herojus?

Bet kas man rūpi…

—-

Eina toks įspūdingas senis Universiteto gatve: apsirengęs kažkokiomis drobėmis, languotas švarkas, plati kaimiška skrybėlė ir didelė pilka barzda. Dalis barzdos plaukų supinti į dvi ilgas nušiurusias kasytes, tabaluojančias ant krūtinės. Kaip koks šeškas.

Ant krūtinės jam tiktų didelė sėtuvė, ir galėtų jis eiti taip tvirtai per Lietuvos laukus, plačiais mostais žerdamas grūdus į derlingą tėviškės žemelę…

Tačiau eina tas senis Universiteto gatve ir griežia dantimis. Griežia garsiai, matyt, netverdamas pykčiu. Pagalvojau, toks senas kelmas, o dar tiek dantų turi. Ir nebijo, kad sutrupės. Aš taip griežti bijočiau.

Praėjo taip pro mane grieždamas, kupinas kažkokios pagiežos ir įniršio. Staiga sustojo, atsisuko į vieną tvarkingai apsirengusį vaikiną – su šviesiu vasariniu kostiumu, kaklaraiščiu – kariškai išmetė ranką aukštyn ir šūktelėjo:

– Pagarba!

Išsigandęs vaikinas tik nudelbė akis ir paspartino žingsnį.

Keliskart atsigręžiau – gal dar kas nors atsitiks nuostabaus – bet tas senis nusisuko ir nukinkavo pro Prezidentūrą tolyn, link Katedros aikštės.

Galėtų ten atsistoti ant stogo šalia kitų statulų ir rodyti žmonėms kelią.

—-

Kitą kartą einu susimąstęs Daukanto aikšte į Universitetą, galvoju apie lietuvių literatūros klasiką. Pakeliu galvą – pro mane žygiuoja Putinas, Vincas Mykolaitis! Šviesiu paltu, aukštas toks, su skrybėle, akiniais. Apstulbau – tikras Putinas!

Įsmeigiau į jį akis, jis – į mane.

Prasilenkėme, atsisukau, dar pasižiūrėjau. Jis irgi atsisukęs pažiūrėjo. Kažkaip rūsčiai ir kietai. Lyg žvelgtų iš portreto, kuris kabo Lietuvių literatūros katedroje. Po kelių žingsnių vėl atsisukau. Jis, gal pajutęs mano žvilgsnį, irgi atsisuko. Ir nusispjovė į mano pusę. Piktai spjovė, tokį baltą spjaudalą. Nusigręžiau ir nuėjau, kad jo nebenervinčiau.

Tikriausia tai nieko nereiškia.