Eilės. RASA KUTKAITĖ 

aidas nuo molo

dar nesuriškit man kojų lyg suskilusių irklų
pamažu plukdau save gulintį laivo dugne
staugia vėjo plėšomos žiotys
irkščia
virš galvos prakiurę paukščių pilvai

gal gerai kad suspėjau užmigti
nepamatęs gorgonės akių miesto užeigoj
liko gulėti
vėjo varstomos burnos vynu užpiltos
neliesti iškedenti kliedesių patalai

akis sutemos žnaibė šilkiniais snapais
lindo
lyg glitnūs maurai užantin po vokais
šliaužiau gatvėmis tarsi moliuskas lėtai
kelią žymėdamas link paskutinio dugno vinies

tu  dar  ne  pa  var  gai
gargaliavo varpas naktinio miesto gerklėj
negalėjau pakelti galvos taip aukštai
tarsi spaustų dangtis išbrinkęs
nuo gimimo įleidęs šaknis

piligrimo apmąstymai
prisėdus šalikelėj

moira ašaromis plauna pelenus
nuo mano veido
lyg būčiau sudegęs šešėlis
dūluojanti laiko skeveldra

drugelio alsavimas skvarbesnis
už praslinkusius žodžių pėdsakus
liežuviu vaikštau oru
nieko nepalieku

kad ir kaip norėčiau
neišsibarsto nuzulintos minčių atplaišos

šimtai nenukirptų virkštelių
neišgimdytų placentų
iškraipo veidą

nesibaigiantis kelias –
abejingom akim bunkantis agonijos skausmas
merdinti laimės kūdikio šypsena
ir išbyrėję troškimų dantys

odos per daug vienam kartui
per daug balasto skrandyje
amžinas proto alkis
tuščiomis venomis
viesulu kursto sumaištį

ir eiti lyg nebėra prasmės
jausmų kremzlės nudilusios
kiauros širdies kišenės
o kelias dar ilgas
dar toks ilgas kelias

taiklūs žodžiai

taip taikliai
ir neskubėdamas
mėtei strėlytes

tiesiai
į stiklinių obuolių centrą

blakstienomis čiulpiau debesis
kad praskalaučiau
šukėmis traiškanojantį žvilgsnį

pažiro tūkstančiai karoliukų
ir subėgo į prasižiojusį šulinį

norėčiau sulaužyt strėles

juk toks vaiskumas rugpjūčio naktį
kada sublykčioja ežero paviršius

lyg celofanu uždengtos akiduobės

nukrauti stalai

nurysiu viską ką man pasiūlysit

supelijusią duoną nakties nešvankybes
sniego luitą kerpes nuo šiferio
įsiūčio atliekas abejingas akis

daug visko galiu nuryti
net neužsigėrus
burna ištampyta
nuo šiaurės į pietus
tiek esu išragavus
viską suvirškinau

nieks niekada neklausė
ko norėčiau
nuo vaikystės mokė

valgyk kas padėta

ir nesipriešinau
sotumas kankina seniai
seniai jau nieko nenoriu

bet vis dar neša
nukrautus padėklus
ir grūda per prievartą
į pilną burną

pieva kurioje pradingsime

gėlių šaknys maitinosi iš mano venų
kol užauginau rankose rugpjūčio pievą

kad grįžęs turėtum kur pailsėti

į akis susipyliau viduržemio vandenis
kad šiltomis bangomis glamonėti galėčiau

tarp ilgų plaukų lyg po kriokliu
tavo veidą paslėpčiau

kad būtum tik mano
nors vieną sekundę

per kurią visas gyvenimas šuoliais prabėgtų
iki dabar

kai tirpstu
lyg paskutinis sukastas sniegas
kai jaučiu
kad tuoj čia mūsų nebus

mintys po nudegimo
patiekus šerbetą

ar vertėjo iš viso
užpildyti aortą
neprinokusių vyšnių sultimis

žvynus lyg nuo žiobrės nuskuto
atgaivino pelėsiais apaugusias viltis
nugramdė nagais ir dantimis
pridžiūvusias nuosėdas

kad vėl šitiek eičiau nuskusta oda
liepsnai į visas puses plieskiant

jei koją ne ten pastatai
smeigia prie žemės strėlėm
lyg nudirtą kailį po išbandymų kojom ištiesia

ar vertėjo iš naujo
į karuselę sodinti
nukaršusį geismų triušio embrioną

ar buvo prasmė
ant gyvenimo blizgutės kabinti
otkutiurinės plaštakės lervą

kaip užauginti širdies skilveliuose
pelėdos akis
kad šiame šerbete nors šiaudą užgriebčiau