Eilės. IEVA GUDMONAITĖ

žiūriu
į daugybę tuščių ikonų, ar jos verias,
ar man čia sklaidytis jau laikas –
gal jau laikas – jau virpa viduj
mažytės mandalos, o kai sakau „gal jau laikas“,
nustoja virpėt ir tada jos namas yra,
todėl – ne laikas. dar ne laikas.

mes atėjom į tavo namus,
kurie nėra raketa ir kurie netgi nėra
namai ir kurių nėra.

mes atėjom, suvalgėm tavo duoną
(keli trupiniai taip ir liko pakibę
name, įsivaizduoji: NAMAS)

mes atėjom, tu buvojai laike,
kuris panašus į laiką, ir erdvėj,
kuri buvo panaši į tave, matėm,
kaip tave bandė atkartoti vakarienė,
kaip trupiniai pasidaro nežymūs pilki,
pakimba ore ir jų nėra.

po to tu sėdėjai prie stalo,
prie pačio variklio lyg altoriaus didžiulio
ir taip plušai, bandei pakurti namelį, kad jis tik
nepradėtų leistis ant žemės,

šiugždenai lapais, puslapiais, stalčius vartei,
ieškojai, nuo tavo judesių taip įkaito stalas,

kad mes net nedrįsom.
mes net nedrįsom, tėve.
tavęs paprašyti vandens.

šviesa mus apgobia prieš mirtį, kaip mus apgobia
prie stalo, kur mes geriame
sodos vandenį, jis taip švyti – vanduo ar soda –
neužtenka šviesos aprašyti, jos per daug,
kad pajudinčiau pirštą, jos per daug, kad pakilčiau
nuo stalo, o kad pakilčiau – matyt, per mažai.

šviesos tai per daug, tai išvis nesimato –
nei daiktų, nei jų kontūrų, nei
tavęs, čia sėdinčio prie stalo,
nesimato, nes šviesos per daug.

tada buvo lapų deginimo šventė –
visi rajonų žmonės išėjo į kiemus,
uždegė laužus,

po to patys neprisiminė,
kodėl sudegino savo batus,
sukneles, paveikslus,
stalus, kilimus, indus,
staltieses, šachmatų lentas tuščias,
buteliukus su šampūnais ir muilą,

kodėl sudegino
kompiuterius, tinką sienų rieškučiom
sėmė ir metė, užuolaidas degino,
grindų lentas, popierių,
laikraščius senus, suglamžytus mažumėlę,

kodėl metė laikrodžius, užrašų knygeles
dėmėtas, kalbant
apipiltas kava; lapelius prirašytus,
vaizdajuostes metė, spintas visokias,
kelnes, šmelnes, prulmukus,
tratalšėlius, pratalžynus, rožančius,
viską, kas siejas su gaubliais,
karolius, veidrodžius metė,
lovas, siūlus, lempas, siurblius,
maišelius polietileno,
kaip degė, kaip mirtinai pavojingai
plieskė laužas,

o po to
buvo žiema, stovėjom
visi nuogi, peršviečiami,
tartum lapus pametę,

jau šviesėja –
žydra šviesa krenta,
vis atsiskiria, krenta ir dega.
atsiskiria, krenta ir dega.

mes atėjom į tavo namus
ir suvalgėm tavo duoną,
išgėrėm tavo vyną

tą akimirką, kai tu
sugriovei turgavietes,
išvarei klegančius.

mes niekaip
negalėjom nustoti klegėti,
mes klegėjom net apie tai,
kaip suvalgėm tavo duoną
ir išgėrėm tavo vyną.

po to bandėm
nupasakot skonį.
bet jis buvo vis stipresnis.

sniego aprašymas

o dabar einu,
kūnas – kosmonauto kostiumas,
užsisagstau sagas, kad vėjas nepūstų kiaurai,
kad nepabirtų iš dulkių pastatytas namelis,
iš stalų dulkių, kėdžių, knygų, tavo dulkių,
kad nesugriūtų šitas namelis su stalais, kėdėm, knygom,
tavim, nes paskui gali atrodyt, kad jo reikėjo,
o kai jau atrodys, tai ir bus skaudžiausia iš skaudamų,
nes viskas labiausiai tada ir yra, kai atrodo, kad to nereikia,
ir dabar aš tariu: nereikia, išjunk šviesą, išeik iš namelio
ir pasiimk namelį, ir kai sakau, tas tūkstantį kartų
ir vyksta,
aš tūkstantį kartų negrįžtu ir milijoną kartų matau tave,
išeinantį su nameliu ir daiktais,
tada nuvalau dulkes nuo stalų, knygų, kėdžių
ir tave, mano dulke, skaitau,

ir atrodo, kad tai netgi nesikartoja, o tik nėra viso to, nėra,
kaip nėra kėdžių, stalų, knygų, porceliano, kaip
nėra žiemos,
laiko, tavęs ir dulkių nėra, nėra to kostiumo, o tik
kosmonautas
ir tik žiema, po kurią jis keliauja ir iš kurios niekaip
negali sugrįžti,
ir yra tai, kaip jis žiūri į sniegą, galiausiai tik tai ir yra,
o kosmonauto nėra ir nebuvo, ir išvis apie ką čia

galima nusipirkti lėkštę sniego,
tai pats skaniausias maistas valgyklos,
į kurią ateinu

vis to sniego – gniužulų arba
taip tik padėta, arba
truputį patirpdyto sniego,
o koks tau labiausiai patinka?

ta valgykla, į kurią ateinu, yra,
tik dėl to ten taip skamba indai,
o į akis spigina
sniego baltumo tapetai.

(tokia valgykla tikrai yra)
kartą supratau, kad ten
tūkstantis devyni šimtai
šešiasdešimtieji, kometa.

miegu ant grindų, kol pradeda dilgčioti
ir sruventi kažkas nuo lempos pro ploną,
plonesnę už polietileno maišelius veido odą,

bandau pasislėpt po kaldra, bet ji pradeda
į mane susigerti. aš pilna kaldros, drėgnai,
kaip ji siūbuoja – lempa siūbuoja, o aš
žiūriu į lovą – ji kitame
kambario laike, truputį arčiau už stalą, bet už langą toliau –
ji yra už lango.

(visada taip ir galvojau, kad gyvenu ir miegu
ant punktyrais nubrėžtų grindų, o kaip jums
apibūdint punktyrą – taip blinkšt – blinkšt –
blinkšt – blinkšt,

punktyrais pažymėtos sienos – viena ribojas
su mano kambario viena kraštine,
kita – su medžiu lauke (kai jis dvelkia, punktyras
blyškesnis), trečia ribojas
su šapeliu, o ketvirtos nėra.

tai toks kambarys. vasarą smilgų priželia, rudenį
punktyras pavirsta į liniją, žiemą linijos
nesimato, o pavasario nėra.)

bandau atsiskirt nuo kaldros, bet staiga –
kometiškas blyksnis joje, lyg užčiuopčiau
lempos vielutę – kažkur
kairiajame plauty, kaip išimt – panika –
švyčiu kaip lempa, punktyrais
sklinda šviesa –

daugėja kambario to, kuris už kambario –
jo tiek daug, matau –
lempa to kambario, kuris už kambario
užgęsta staiga.

iškosėju juodą
lemputės siūlą.