Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Dantės „Rojus“

Vienas kunigėlis aiškina, girdi, ten žmonių sielos ne vien žiūri į Aukščiausiąjį, bet ir viena į kitą. Žodžiu, visuotinis sutarimas! Verčiau, gilinausi, o, užmušk, šito daikto nesuvokiu.
Ar ne per toli siekta? Įsivaizduoti galima, bet pajausti, suvokti stačiai per sunku. Ilgėjausi žmonių solidarumo, bet nesitikiu (ir nenoriu pats), kad visuotiniu mastu taip yra, bus, gali būti.
Kurmių – rojus?
Mano sieliūkštė per drovi.

Senikis ir senikė

Kaune susituokė: jaunikis 102 metų, jaunoji 26-eriais jaunesnė…

Lapkričio 9, penktadienis

Prielaidos

Antras – iš antaras? Čia vienas, o ten antai – kitas! Antaras!

Didelis darbas

yra palaima! Per tuos metus, praleistus verčiant Dantę – neatsimenu, ką valgiau, kuo sirgau…
Supratau L. Šepką, didį medžio drožėją, gyvenusį žeminėj.
– Naktį šviečiant mėnuliui graužiu buroką ir dainuoju. Pelė išlenda, žiūri, o man džiaugsmas…

Apie vaikus

J. Paukštelis yra pasakojęs apie A. Vienuolį-Žukauską, kurio sūnus po karo pakliuvo į lagerį. Vienuolis per kokį nors vakarėlį vis taikydavo atsisėst prie valdžios – Paleckio ar Sniečkaus, kad galėtų apie sūnų užsiminti…
(Ir aš jį dabar suprantu.)
Galop sūnų pavyko ištraukt. Tėvai paklojo jam pūkinius patalus ir t. t. Iš ryto pakirdę mato: sūnus miega po laiptais, šimtasiūlę užsimetęs…
Kam jam ta lova ir tie patalai?
(Ir aš jį suprantu.)

Mildažytės močiutė

Apie gėrį ir blogį:
– Vaikeli, jeigu darže išrausi morkas, tai liks vienos piktžolės. O jeigu išravėsi piktžoles, tai turėsi morkų.
(Čia apie tai, kad ištisa karta verčiama maitintis piktžolėm, užkerojusiom žiniasklaidą.)

Metaforos

Žodžiai dainos, kur apie vėją sakoma, kad tai „žemės alsavimas“.
Nedaug tiesos, o gražu!

Kam tatai?

Pavyzdžiui, Šėtono pamatymas, pasimatymas su velniu?.. Pagal Dantę (XXXIV g.): „Ditas – tai tam, kad tavo baimės išlakstytų…“
Maždaug: išvysti leduose įšalusį velnių vyriausiąjį, Liuciferį, maištavusių angelų karalaitį, privalu – daugiau jau nėr ko bijoti!
Vyriausiojo aš gal ir nematysiu, bet Dito tarnų prisižiūrėjau.
Mano vaizduotėje vyriausias yra menkysta, kuprelis ožio barzda…
Pragaro kunigaikštis! Andai E. N. tokį buvo sugalvojęs roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (pirmieji pastatymai).

Sabos karalienė

Ties Jeruzalės vartais ją pasitinka karaliaus Saliamono pasiuntiniai:
– Jūsų didenybe, čia mūsų karaliaus šventykla.
Karalienė:
– Ir visa tai jis pastatė dievui, kurio net nematė…

Pravartu prisiminti –

visiems, kurie siekia aukštybių: iš aukščiau krisdamas skaudžiau susižeisi.

Lapkričio 10, šeštadienis

SMS

Pikčiurna niurna, vandens pilna burna!

Lapkričio 11, sekmadienis

Iš ryto

Girdžiu J. S. Bacho „Mano siela girdi matydama“ ir prisimenu, kad Bacho klausydavau tokį pat vėlyvą 1984-ųjų rudenį. Buvau persikėlęs gyventi į Justiniškes.
Rašiau „Maironio mirtį“, man reikėjo labai taurios muzikos.
Dabar galvoju, kad jis, Bachas, visad man buvo gilesnis nei Mozartas. Gal yra tiesos, kad Mozartas buvo savo meto populiarioji muzika? Rūmų „popsas“?
Bachas: kad niekas nedrumstų sielos.

Skaitant Šekspyrą

Bet kuri eilėraščio forma (ketureilis, trieilis, dvieilis, haiku, gazelė, sonetas ir t. t.) gali būti apgaulinga, nukalta, netikra.
Perkėlimai (anžambemanai) – būdas išsisukti iš klasikinės eilutės. Šekspyras bent jau turėjo eilutę! Lietuviškai, beje, toji eilutė prašosi pailginama, nes mūsų žodžiai ilgesni. Kaip kad O. Chajamo rubajatus verčiant.
R. M. Rilkės eilėraštis neturi eilutės, t. y. eilutė po eilutės jis gręžiasi į vidurį, kaži kokio siaurėjančio piltuvo pavidalo. Gal tiesiog – siaurėjančio grąžto pavidalo?
Gręžiasi tol, kol baksteli į aukso grūdą…
Iš Šekspyro, 18 s.:

Ar tu tokia kaip vasara rugpjūtį?
Mielesnė, santūresnė ir gražesnė!
Gegužio žiedus audros bus nupūtę –
Toksai rugpjūčio ir gyvybės dėsnis.

Labai arti nuodėmės

Net nežinau, kodėl prisiminiau… 1962-ųjų išvakarės. Brolis parėjo atostogų, teisingiau – parvažiavo iš Odesos, kur tarnavo. Sov. kareivėlis… Aš buvau pirmakursis studentas, be to – dirbau fabrike.
Kur dėtis? Naujuosius metus reikia švęsti! Iš bendrabučio nuėjom į Vokiečių (Muziejaus) g. Ten buvo gastronomas. Eilė prie gėrimų. Nutarėm pirkti butelį likerio ir traukti pas pusseserę Polocko gatvėj… Eilė buvo ilga, žmonių – kokių nori! Ūmai mus nužiūrėjo jauna moteris, apsirengusi darbiniais drabužiais. Priėjo ir užkalbino rusiškai. Ar nenorėtume Naujuosius sutikti pas ją?
– Nežiūrėkit, kad aš taip apsirengusi. Namie persirengsiu. Ateis draugė…
Čia ji nužvelgė mane. Brolis irgi susimėtė.
– O ką tu galvoji?
Aš mindžikavau nuo kojos ant kojos.
– Gal…
– Kas „gal“? – perklausė brolis.
Jis jau buvo svieto matęs, tai ir gerai, kad ryžtingai pasipriešino.
– Jokių „gal“. Mes turim aplankyti pusseserę.
Tada toji viliotoja ir atstojo nuo mūsų. Dabar manau, kad 19–20 metų jaunuolis gali padaryti bėdos. Ir sau, ir kitiems. Žinoma, ne be moterų pagalbos…

Prie nuodėmės ištakų

Jeigu reikėtų pripažinti didžiausius prasikaltimus, sugrįžčiau prie J. Biliūno.
Kad ir kas atsitiktų, niekas taip neslegia kaip nekaltų sutvėrimų netektys. (Kas nors sukikens – ir tegu.)
Turiu omeny seno šuns pasitraukimą. Tiesa yra tai, kad jie, šunys, registruoja mūsų vidinius virpesius. Tai nebuvo vien jo senatvė, tai buvo ir aplinkumos požiūris į jo šeimininką, netektys mūsų šeimoj ir – pojūtis, kad jo šeimininkas yra… apgailėtinas.
Be to, dar aš jam įspyriau ir aprėkiau. Čia viena, čia kita jo akis ir visas snukelio gręžiojimas demonstravo vidinį jo sumišimą.
Daugybė pojūčių, ištisos jų samplaikos pynėsi jo galvoj, – sutrikimo kokteilis!
Taip išsiskyrė dvi visatos: žmogaus ir gyvūno. Žmogus pralaimėjo.
– Kam man visas tavo gyvenimas, tavo valgis ir tavo globa, tavo knygos, mašina, namai, kelionės…
Galima tęsti be galo šį klausimų sąrašą, liudijantį sąžinės pralaimėjimą.
– Aš moku numirti, – tarsi sakė jis man savo žingsniais.
Taip, šuo moka, žmogus – bijo.
Kas jam mūsų miestai ir mūsų lėktuvai? Grąžinkite žemei girias, žolę, žvėrims grąžinkite jų laisvę, orumą… Mes savo tariamu širdingumu esam nuokrypis evoliucijų kryžkelėj.
Nelabieji.

Apie pokyčius

Menininkas, kuris ŠMC kalbėjo apie atominę bombą ir jos poveikį kultūrai.
Įstrigo tik tiek, kad, jo žodžiais, ateitis baigėsi 1945 metais (Oppenheimerio bombos išbandymas). Suvokėme, kad dainos nuo šiol gali trukti ne ilgiau kaip 3 minutes. Daugiau nebuvo laiko. Žmonės – visi rengėsi kariškai. Vaizduotė tapo postbranduolinė. Tatai tik prasidėjo. Apstulbino (pritrenkė) teisingas reiškinio sugretinimas su… pornografija.
Fizikinė pornografija. Išsinuoginimas. Noras išsivaduoti iš žmogiškosios kaltės.
Antra vertus, visa tai man pasirodė pernelyg tiesmuka. Dar viena schema, neva naujasis katastrofiškumas. Praeina kiek laiko, užgriūva kiti karai ir kiti atradimai.
Čia tas pats kaip su prarastosiomis kartomis.
Be to, po Prousto reikėtų nepamiršti, kad nebūna prarasto laiko…

Išradėjai

Kilimonis, dzūkas iš Bukauciškių, Rutos Lee, garsios aktorės, giminaitis. Išrado beveik amžinąjį variklį: į upės srovę nuleistas sparnuotis (toks įtaisas su dviem iš galų besisukančiais sparneliais – mentėmis) pats iriasi prieš srovę…
– Japonai būtų jus auksu apipylę! – sako atvykėlis.
Pašalėj gi šiurpi grimasa iškreipia Kilimonio antros pusės veidą.
Kiek mačiau išradėjų, visų žmonos moja ranka, kitos net žegnojasi… Eikit jūs po galais!
Kodėl?
Pirmiausia: tiems išradimams jie eikvoja brangų laiką, apleidžia namus.
Antra: apleidžia ir antrąsias puses!

Australijos lietuvis

Kalba prieštvanine lietuvių kalba. Moka pilvo šokį – klubus pavizginti.
– Geriau turėti ką nors judinti negu nieko!
Iš 20 milijonų Australijos gyventojų vos keli vyrai moka taip vizginti, tėvynėje – tik jis!

Tiems, kur nemiega

Reikia žydinčios pelargonijos. Geriausia – raudona. Pašlakstyti vandeniu ir uostyti (prisislinkus vazonėlį) 10 minučių. Užmigsite garantuotai!

Iš vieno pavasario

Žaliapilvė varlė pačiam balos pakrašty miegodama sapnuoja savąjį prabudimą…

Vienas iš požiūrių

Algis M., neseniai išleidęs knygą „Šeško šokis“ (sako turėjęs galvoj Šustausko laikų Kauną…):
– Žmonės nepasikeitė, pasikeitė tik jų požiūris į gėrį ir blogį.
Per 17 metų!