Ar istorija turi ateitį

EUGENIJUS ALIŠANKA

Turbūt ne vienam, jeigu ne daugeliui, išgirdus žodį „istorija“ prieš akis stoja mokykliniai vadovėliai, dažnai nuobodį ar net siaubą keliantis faktų ir įvykių talmudas, kurio net nesame viso pervertę, kurio esame išmokę, kitaip sakant, susikrovę į atmintį vien mažą dalį. Tik ir tegirdime, kad istoriją privalu žinoti, kad nežinantis istorijos privalo ją kartoti, t. y. vėl klysti. O jeigu norisi klysti, jeigu norisi gyventi ne išmoktinį, o savo susikurtąjį gyvenimą, bet kaip, kad ir nesklandžiai, tik ne taip, kaip visi iki tavęs? Pamenu save paauglį, šventai įsitikinusį, kad tikrai negyvensiu taip kaip mano tėvai, mano gyvenimas bus kitoks, įdomesnis, gražesnis. Ir ką? Jau nugyvenau didžiąją dalį to savo įdomesnio gyvenimo, bet, deja, tėvams šiandien jau tik pavydžiu, vis labiau suvokiu, kad man dar toli iki jų gyvenimo grožio. Beveik kaip iki horizonto. Regis, taip neseniai buvęs ateitimi ar bent ateities pažadu, jaučiuosi esąs tik nevykęs praeities plagiatas. Istorija, ką tik buvusi už nugaros, staiga atsiduria priešaky.

Poezija iš pirmo žvilgsnio žada kur kas daugiau laisvės. Laisvės gyventi šiandiena, betarpiškai išgyventi savąjį „aš“, puoselėti savo jausmus, mąstyti, medituoti, kurti. Poezija yra tarsi kitoje barikadų pusėje: istorijos mokomasi, poezija yra kuriama. Netgi skaitoma poezija yra kuriama, anot kai kurių teoretikų. Regis, ir aš kadaise taip rinkausi poezijos meną – jis žadėjo tobulą gyvenimą čia ir dabar. Gal net prašviesėjimą budistine prasme. Istorijos nemėgau.

Donatas Buklys. Senamiesčio muzikantas. Apie 1980

Ir vis dėlto tokia skirtis yra įmanoma tik mąstant stereotipais ar situaciją mitologizuojant. Taip, mes visi išaugome iš mito, jo derliose žemėse visos mūsų šaknys. Todėl neišvengiamai griebiamės mito, kai ieškome vieno ir galutinio atsakymo. Ir nebūtinai tas mitas remiasi istorijomis apie Dzeusą ar Heraklį, jis gali būti konstruojamas iš kasdienybės nuolaužų, potyrių, pojūčių. Ir ypač kai stokojame išmanymo. Štai neseniai viename internetinės diskusijos puslapyje aptikau tokią ištarą: „Praeities nėra. Yra tik dabartis. Visą laiką.“ Pamėginau ją pridėti prie kitos, neseniai išgirstos poetų diskusijoje Lenkijoje: „Laimingiems žmonėms nerūpi praeitis.“ Išeina visai neblogas vaizdelis. Kitaip sakant – „praeitis ir nebūtis nelaimingiems“. Štai jau ir turime vieną eilėraščio eilutę. Antroji galėtų būti: „Meskit akmenį į laimingą poetą.“ Ar tikrai tokių laimingų poetų neatsiras? Atsiras, jeigu mitologizuosime toliau, t. y. žodžius „poetas“ ir „laimė“.

Kadaise šventasis Augustinas išties yra kalbėjęs apie tai, kad egzistuoja tik esamasis laikas. Tačiau jis skyrė tris jo formas: esamasis apie būtąjį (atsiminimas), esamasis apie esamąjį (stebėjimas) ir esamasis apie būsimąjį (laukimas). Poezija tampa poezija tik tuomet, kai ji aprėpia visas tris esamojo laiko formas. Kita vertus, ši esamojo laiko skirtis galėtų praversti kaip savotiška poezijos klasifikacijos lentelė, atsižvelgiant į tai, kuris laikas joje vyrauja. Sakykim, esamasis apie būsimąjį būtų būdingas futuristinio tipo poezijai. Esamasis apie esamąjį, arba stebėjimas, yra bene ryškiausias gamtinėje, egzistencinėje, išpažintinėje lyrikoje. Beje, šiame laike glaudžiasi ir didžioji grafomaniškos, „pradinukų“ poezijos dalis. Esamasis apie būtąjį būdingesnis intelektualesnei poezijai, linkusiai į filosofiškumą, jis artimas poezijai, kurios banginiai yra ne įspūdis ar jausmas, bet istoriniai, kultūriniai kontekstai ir įvykiai.

Pastarasis laikas, arba, Augustino žodžiais, atsiminimas, suartina poeziją ir istoriją. Ne tik suartina – jos keistai supanašėja, jos abi mielai nardo po praeities griuvėsius, džiaugdamosi menkiausiu radiniu. Abi užsiima tuo, ką būtų galima pavadinti atminties archeologija. Ir bene svarbiausias dalykas – jos viena kitą papildo. Išties istorija nėra vien tik vadovėliniai įvykiai, tik Hanibalo žygis per Alpes, Žalgirio mūšis, holokaustas Trečiajame reiche ar Televizijos bokšto šturmas 1991-ųjų sausio mėnesį Vilniuje. Tokią istoriją mes įpratome matyti vadovėliuose. Tačiau šiandien net istorikai vis daugiau dėmesio skiria ne garsiems istoriniams įvykiams, o „smulkmenoms“: jie aprašinėja, ką vienais ar kitais laikais žmonės valgė ir gėrė, kaip rengėsi, apie ką mąstė ir svajojo. Pastaraisiais dešimtmečiais politinę istoriją vis reikšmingiau papildo kultūros, mentaliteto, „analų“ istorijos. Ir jos reikšmingai pakeičia visos istorijos veidą. Svarbiausias dalykas, kuris įvyksta – ateina suvokimas, kad istorija nėra statiška įvykių seka, ji kinta dėl požiūrio į ją, istorija irgi yra kuriama. Ir ne tik siekiant pritaikyti savoms reikmėms, manipuliuoti ja. Pagaliau paaiškėjo, kad nėra vienos bendros istorijos, bent jau neįmanu tokios papasakoti. Esama daug istorijų, ir visos jos yra svarbios. Kalbant kultūrologiškai, didįjį metanaratyvą pakeičia mažosios istorijos. Ir čia istorija – gal labiau tiktų sakyti „istorijos“ – randa bendrą kalbą su poezija (poezijomis?).

Vieną iš savo eilėraščių rinkinių esu pavadinęs „iš neparašytų istorijų“. Pačiame pavadinime slypėjo savotiška polemika su didžiuoju, „vadovėliniu“ naratyvu, su Istorija didžiąja raide. Kaip rašė vienas žydų teologas: „Jeigu aš turiu atrasti šventybę, tai turi būti mano biografijoje, o ne Izraelio istorijoje… Aš pats turiu pasakojimą.“ Kažkaip panašiai ir aš jaučiuosi galvodamas apie kūrybą. Tai nereiškia, kad Istorija yra nurašoma. Tiesiog keičiami akcentai. Tai, kas ilgą laiką buvo tik paraštėse, dabar tampa pagrindiniu tekstu. Metaistorija nusikelia į paraštes. Mano „neparašytos istorijos“ yra būtent tokios – jų niekada nerasi vadovėliuose, jos „neparašytos“, nes nėra fiksuojamos metraštininkų, paliekančių dokumentus ateities kartoms. Aš jas užrašau, nes jaučiu, kad tai turi kažkokią reikšmę, pagaliau kad „aš pats turiu pasakojimą“. Nes, tiesą sakant, kas kitas jas gali užrašyti? Ir net nebesvarbu, kad tose istorijose, pasakojamose pirmuoju asmeniu, protagonistas yra ir aktorius, ir šachmatininkas, ir kareivis, ir dar bala žino kas – tai yra mano istorijos. Gal net nebūtos, bet esančios.

Neįsivaizduoju poezijos be istorijos. Kaip ir istorijos be poezijos (čia aš jau perdedu kaip tikras romantikas). Beje, neretai mes pamirštame, kad pati kalba yra istorijos kondensatas. Kalba prisodrinta kalbėjusiųjų ir ja rašiusiųjų istorijos, kiekvieno žodžio ar jungties semantinis laukas aprėpia kur kas didesnes teritorijas, negu matosi žvalgantis nuo žodynų bokštų. Vartojame kalbą nė nesusimąstydami, kad joje glūdi mūsų ir visos žmonijos tūkstantmečiai, akmens amžius ir Renesansas, senieji ir naujieji amžiai. Ji kaip tas prakąstas Adomo obuolys – palieka pėdsaką ir nekaltos mergelės akyse. Ypač poetinė kalba.

Kaip rašė J. Ortega y Gassetas, „mes prisimename praeitį, kadangi laukiame ateities“. Poetai ją dar mėgina ir užrašyti. Nelaimingi žmonės.