Sustingdytas Kaunas

Mums rašo

Buvau berniukas Marijampolėje. Anksčiau ta gyvenvietė vadinosi Kapsukas. Iš tos vietovės pavadinimo pakeitimo veiksmo galima spręsti, kad kapsai ir Marija yra vienas kitam prieštaraujantys subjektai.

Štai gyvendamas Marijampolėje nuolatos patirdavau asmenybės laisvės ribojimą. Būdavo elgiamasi griežtai: jei veiksmas neatitikdavo nustatytos klišės, būdavo taikomos bausmės. Todėl Marijampolė buvo laikoma provincialiu miestu.

Taip gimė svajonė ištrūkti į Kauną. Tada mano vaizduotėje tai buvo vaizdingas, orus lietuviškas miestas. Ši svajonė išsipildė – pavyko įstoti į Kauno „Varpo“ gimnaziją.

Pirmos savaitės tikrai buvo svaiginančios. Tačiau po truputį ėmė ryškėti stebinantys dalykai: kauniškiai šaipydavosi iš mano kapsų tarties. Pastebėjau ir daugiau kauniškių klišinio mąstymo apraiškų. Galvodavau, kaip čia yra, kad bėgau nuo provincialumo, o Kaune susidūriau su tokiomis pačiomis provincialumo apraiškomis…

Taip mąstydamas pradėjau skirti tris kauniečių tipus: siekiantys bet kokiomis priemonėmis įgyti pinigų, bejausmiai vykdytojai ir darbštūs, laisvi, orūs, kuriantys. Pradėjau suvokti, kad pirmieji, pasinaudodami antraisiais, siekia pavergti trečiuosius. Pastebėjau, kad orūs, kuriantys kauniečiai pamažu tampa vienu iš pragyvenimo šaltinių reketininkams ir mafiozams.

Taip prisiminiau kunigaikščio Kęstučio sūnaus Vaidoto, Romo Kalantos, Ričardo Mikutavičiaus kančias. Supratau, kodėl tokia apleista Kauno pilis, kodėl ja nesirūpinama. Kai man paaiškėjo šitas Kauno vaizdas, nuliūdau. Bėgau iš šio miesto kaip dešimtys tūkstančių kitų.

Dabar jau retai apsilankau Kaune, nes mane trikdo sustingę daugumos kauniečių veidai. Atrodo, tarsi jie būtų užkerėti, paveikti tų, kurie į Kauno simbolio tauro galvą įsmeigė katalikišką kryžių. Be to, visi Kauno laisvės šaukliai nutildomi. Tarpukariu iš įvairių šalių į Kauną važiavo daugybė lietuvių kilmės šviesuolių, čia jie kūrė, statė, svajojo. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui daugelis jų buvo priversti bėgti ar buvo išvežti, nužudyti.

Nepaisant nieko, esu Kauno, kaip žavingos, brangios Lietuvos vietovės, gerbėjas. Džiaugiuosi kiekvienu Kaune atsirandančiu skaidriu žiburėliu. Pasijuntu laimingas, kai ten pamatau orų, gyvą lietuvišką veidą. Ir štai iškyla Drąsiaus Kedžio atvaizdas, toks pasitikintis, toks orus, toks drąsus. Man nekyla abejonių, kad tai to oriojo Kauno atstovas, kokie buvo kunigaikštis Vaidotas, Romas Kalanta, Ričardas Mikutavičius. Todėl Drąsių Kedį taip lengvai supranta ir priima daugelis svetur pasitraukusių darbščių kauniečių. Todėl taip jo neapkenčia besipelnantys iš kitų engimo bejausmiai vykdytojai ir jų vadai.

Yra tokia „Anties“ daina „Zombiai atrieda atidunda“. Zombis – tai tarsi žmogus be sielos. Jam nesvarbu, kuo prekiauti, kaip elgtis su vaikais, jis neskiria lyčių. Atrodo, kad tokie zombiai jau atriedėjo į Kauną ir paskelbė karą ten likusiems oriems žmonėms. Jie tarsi teutonai, kurie buvo apsupę Kauno pilį, mėnesį marino badu moteris, vaikus, o likusius gyvus išsivedė į vergiją.

Aš, kaip kapsas, pabėgau iš Marijampolės, pabėgau ir iš šiandieninio Kauno, tačiau kovosiu iki pergalės Drąsiaus pusėje. Tikiuosi, šimtas tūkstančių kauniečių pakils į lemiamą kovą už Kauną, už jo prisikėlimą.

MINDAUGAS LUČKA