Shopping, fucking and communicating
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Kažkurį savaitgalį netyčia pataikiau į šventę Vingio parke; vyko, regis, Žalgirio mūšio minėjimas, inscenizacija, parodomoji kariuomenės programa. Lyg pats likimas būtų paėmęs už pakarpos ir atplėšęs nuo kompiuterio ekrano; privertęs pamatyti, kad toks reiškinys kaip „šventė“ egzistuoja ne vien gadameriška, bet dar ir pašaipia postmodernistine prasme. Likau nustebinta visuomeninės pažangos lyčių lygybės srityje – mergaitėms tame edukaciniame projekte leista kautis kalavijais. Neseniai dar buvau susapnavusi: jeigu planetoje egzistuotų matriarchatas, architektūroje dominuotų ne visokie dangoraižiai, o duobės. Bet tiek to tas lyčių dramas. Po atviru dangumi stovėjo išrikiuotos kamufliažinės mašinytės, didelių berniukų žaisliukai. Pririšti prie medžių, žemę kanopomis kapstė dailūs raitosios policijos žirgai: bene prašmatniausia, ką turime. Jeigu būčiau nusikaltėlė, vien jau raito policininko vaizdas mane sudrausmintų labiau nei motociklo ar automobilio. Kareiviai vaišino grikių koše ir arbata. O per garsiakalbį kalbėjo maždaug taip: šiame nuostabiame parke, kuris neabejotinai yra gražiausias pasau… Europoje, pasigėrėkime pagaliau savimi – štai ko mes pasiekėme nuo 1410-ųjų. (Šiuo atveju man baisiai įdomūs įvairūs patriotiniai stereotipai, stiprinantys ne „tautos dvasią“, o nepakančias nacistines nuotaikas.) Pagal „Žydrąjį Dunojų“ iš malūnsparnių buvo šokama su parašiutais. Kažkodėl pagalvojau, kad desantininkas Parulskis, susiklosčius panašioms aplinkybėms, pagal tokią buržuazinę muziką su parašiutu tikrai nebūtų šokęs. Nors net ir Kubricko „Kosminėje odisėjoje“ šio valso ritmai, matyt, tyčiojasi iš Visatos begalybės.
Prisižoliavau dilgėlių salotoms ir sriubai, pasivažinėjau elektrinėmis atrakcionų mašinytėmis. Per tą laiką bičiulė piešė eskizus: savaip jai pavydėjau. Eskizuodama pasakojo, kaip pirmąkart nuėjo į kursus Dailės akademijos auditorijoje, o ten du jauni tapytojai didelėse drobėse falus bepiešią. Na, ji apsimetė nesutrikusi, ramiai sau atsistojo greta, mintyse vis dėlto nesuprasdama, kodėl šios rūšies išsilaisvinimo praktika įvyksta ne penkioliktaisiais gyvenimo metais. Privalau paliudyti – kai prieš dešimtmetį nueidavau į peržiūras akademijoj, regėdavau tą patį. Genitalijos daugelio studentų paveiksluose buvo suprantamos kaip maištas, protestas prieš akademizmus, dvasingą drobių turinį ir t. t. O profesūra tikriausiai galvojo – ak, ir vėl tokia neoriginali karta… Čia svarbu, žinoma, kaip kiekvienas suprantame „išsilaisvinimą“ – tiesmukai nihilistiškai ar grūtiškai pompastiškai (taip supranta ir naujojo šedevro „Laisvės kelias“ autorius). Svarbu nesusipainioti, tiksliai žinoti, kuris kičas arčiau širdies.
Prisipažinsiu, reguliariai užsuku į prekybos centrų „parodas“, jeigu jas taip galima pavadinti – paprastai būna kokia nors net kritikos neverta reklamos fotografija, iš kurios tiesiog tyliai šaipaisi. Prekybos centruose vis dar jaučiuosi laimingiausia, mat vartodama susitapatinu su kitais. „Panoramoje“ pastaruoju metu nustebino bato istorijos ekspozicija: kažkokia italų firma susigalvojo išstatyti ne vien savo avangardą, bet ir visų epochų bato pavyzdžius, pradedant Senovės Egiptu, tęsiant romėnais, Renesansu, baroku ir t. t. Į dienos šviesą ištrauktas net F. Fellini eskizas filmui „Džindžer ir Fredas“, kuriame svarbiausia detalė, aišku, aukšti kulnai, o šalia visų A. Warholo profesinių niuansų akcentuojamas mažai kam žinomas „avalynės dizaineris“. Paroda itin aktuali, kai iš principo norisi nešioti ne tame pačiame prekybos centre peršamus kroksus, o rankų darbo medines klumpes su ekologiška gintarėlių inkrustacija. Gal vertėtų nueiti ir į „Moters laiką“ Nacionalinėj dailės galerijoj, bet kad Laima Kreivytė viską įdėjo „Facebooke“. Nemėgstu teminių parodų, vengiu į jas vaikščioti. Tiesą sakant, taip suklasifikuotas menas apskritai atbaido nuo žiūrėjimo; kur kas maloniau jį atrasti ir atpažinti tikrajame kontekste. „Facebooką“ tyrinėjau dešimt mėnesių; iš pradžių tik norėjau suprasti, ką aukštojoje matematikoje reiškia begalybė, paskui išmokau gyventi virtualiai. O tai yra vidinis gyvenimas, kuriam nereikia daug materialinių išteklių. Stengiesi turėti kuo mažiau reikalų su gyvais žmonėmis ir tai sukelia nemažai vien sociofobams suvokiamo džiaugsmo. Dabar jis man jau vėl nebeįdomus, imsiuos ko nors kito; gal drožinėsiu klumpes.
Per pietus sėdžiu „Čili kaime“ ir skaitau bendraamžių eilėraščius, kuriuose atpažįstu jų biografijas. Štai Indrė Valantinaitė „Šiaurės Atėnuose“: užuomina į keliavimą laiku. Kijevas, didelis pirmokės bantas, išblukusios tarybinių ledų emblemos, geltonas giros vagonėlis. Mąstau apie tai, kad Lietuva lyg kokius tarakonus išsinaikino sovietinius ženklus, tačiau atsirado kitų reprezentacijų. Vokiečių turistai fotografuoja interjerą – jiems, matyt, atrodo, kad tai mūsų autentika. Suguža lenkai, kai kurie net prisėda prie mano stalo: nutaria laukti, kol atsiras vietos ir jiems. Iš virtuvės (ar biuro) išlenda kažkokia, matyt, šios maitinimo įstaigos viršininkė, ima rėkti ant ir taip bėgiojančių padavėjų, stumdyti kėdes, neva organizuoti maksimalias paslaugas ekstremaliu atveju. Koktu tokioj vergvaldiškoj aplinkoj sėdėt, juolab kad girdi, kaip ji koneveikia savo pavaldinius. Jai turbūt atrodo, kad klientai be galo žavisi šiuo kapitalistiniu principu: uju savuosius dėl jūsų patogumo, t. y. suteikiu jums malonumą dalyvauti silpnesniojo pažeminime, nors iš tikrųjų man tereikia išlupti iš jūsų pinigus. Įrašytume atsiliepimą į „Pasiūlymų ir pageidavimų knygą“, bet argi buožės moka skaityti. Analogiškoj firmoj jau esu kartą gyvenime dirbusi: „Pegase“. Labai patiko, daug visko išmokau.
Nuo to laiko daugelio leidyklų vengte vengiu, bet „Almos litteros“ – bene labiausiai. Tarkime, atsidarai jų tinklalapį, norėdama sužinoti leidybos naujienas. Į akis drebia šūkį, tokį beveik sovietinių paradų: „Laimėkite knygą, kuri pakeis Jūsų gyvenimą!“ (Čia apie kažkokias „pozityvaus mąstymo“ brošiūras.) Už tokią knygos redukciją juos tik iššaudyt visus per knygų mugę – žaisliniu vandens automatu. Dieve, kad galėčiau internete išsipirkti reklaminių sklypų – šalia nuolatinės leidėjų rinkodaros demagogijos primygtinai kartočiau, kad jokia knyga, joks žmogus, jokie dievai ir jokios žvaigždės nepakeis mano gyvenimo – jį pakeisti galiu tik aš pati. Tegu būna demokratinėje aplinkoje knygų ir banalių, ir lėkštų, ir kokių tik nori, bet kai žmogui įbrukama stebuklinga ir „pakeisianti jo gyvenimą“, tai Pavlovo dėsniai byloja, kad nuo bet kokio kito skaitinio, turinčio knygos statusą, jis bėgs it nuplikytas, nes suvoks jį kaip apgavystę.
Apie bibliotekas taip pat galėtume pasikalbėti: knygų paieškos sistemą jose uoste užuodžiu. Pvz., nueini Mickevičiun (apie jį, beje, norėčiau kalbėti tik gera, mat bibliotekininkės ten, kaip ir senosios kartos lituanistės, yra tiesiog žodžio karės, sunkiosios pėstininkės) pasiimti Bachelard’o – prie literatūros teoretikų net neini, kažkodėl neabejodama, kad rasi jį filosofijos lentynoje. Ir ką jūs manot – jis iš tikrųjų manęs ramiai laukia skyrelyje „Filosofinės dvasinio gyvenimo problemos“, greta knygos „Kaip tapti ragana“. Vienintelis, niekieno nepaimtas, nepažemintas vulgarios kaimynystės. Abejingas komunikacijai.
Ir kai važiuodama vienuoliktuoju autobusu ties barokine Misionierių bažnyčia pakeliu galvą – jos architektūrinės garbanos, kitaip sakant, nėriniai arba pasijonių sluoksniai, pro autobuso langą itin netikėtai pamatomi iš apačios, kelia kažkokį susigėdimą ir turbūt jutiminį pasitenkinimą. Kai po mirties įleis (?) į dangų, ten turės skambėti Strausso muzika, vykti Vienos pokylio stiliaus maskaradas, lankstytis liokajai, į rankas šampaną brukti tarnai. Kitokiu dangum labai abejoju.
