Neperskaitytos

DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ

Man visad knietėjo parašyti apie knygą, kurios neperskaičiau.

Atostogos yra puikus metas įsileisti į galvą mintis, kurios anksčiau tarytum laukė eilėje. Apimta smalsumo, kurį man kelia dienoraščiai, atsivežiau į kaimą tris tomus Virginios Woolf dienoraščių. Esu jų neperskaičiusi dviem būdais. Žinau, kad iš viso jų yra penki tomai, o turiu tik tris, nes pirkti visus man pritrūko pinigų, juo labiau nežinojau, ar kada nors juos perskaitysiu. Iš tų trijų skaičiau tik vieną, labai lėtai ir blausiai, nedideliais gabaliukais. Jis apima 1915–1919 metus: pirmaisiais metais išėjo pirmoji Woolf knyga „Voyage Out“, o devynioliktųjų pabaigoje pasirodė antroji, „Night and Day“. Jį baigusi negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad skaičiau ne taip, kaip reikėjo. Įsipainiojau į begalę išnašų su paaiškinimais, kas yra vienas ar kitas minimas asmuo, kieno dukterėčia buvo viena jauna poetė, pradedanti savo sakinius „as Dostoievsky says“, taip pat sunku buvo susigaudyti Virginios sesers Vanessos vyruose. Daugybė jų jaunystės draugų, kurie sudarė Bloomsbury group, man buvo visiškai beveidžiai, žinojau tik Edwardą Morganą Forsterį, kurio „Kelionę į Indiją“ skaičiau vaikystėje per Velykas. Jo nuomonė Virginiai tais metais buvo labai svarbi.

Prisipažinti autorei, kad apie jos gyvenimą mėgini spręsti iš ketverių metų dienoraščio, man atrodo įžūloka. Jei tai būtų mokslinis darbas, galėčiau pasiteisinti sakydama, kad permetusi akimis struktūrą ir pagrindinius argumentus matau, kas iš jų lipdoma, ar šis statinys man atrodo tvirtas. Bet skaityti apie jūsų gyvenimą, kai jau sužinojau, su kuo jį leidžiate, kada einate pasivaikščioti, kad lapkričio 17 dieną valgėte salotų ir švelnaus balto sūrio, gėrėte vyno, o naktį jums teko slėptis rūsyje nuo oro antskrydžių, kad balandžio 18-ąją klausėtės Rogerio Fryaus kalbų, trukusių apie keturias valandas, jis kalbėjo apie senatvę, vienatvę, religiją, moralę, jūsų seserį, prancūzų literatūrą, žydus, santuoką, galiausiai pacitavo ištrauką iš knygos kažkokio Prousto (jo vardo neprisimenate), o nubudus kitą rytą kalvos buvo padengtos sniegu. Sakyti, kad greičiausiai nebeskaitysiu likusių jums tomų, nes žinau, kas bus toliau. Esate įsprausta į kuprinę drauge su ne pačios pasirinkta draugija (jums turėtų būti tikra bausmė!) – „Heklberio Fino nuotykiais“ ir viena jauna autore, kurios knygos taip pat neskaičiau, nes ji 542 p. apimties.

Argi verta švaistyti šį nuostabų pavasarį? Vakar už lango pražydo narcizai, šįryt jie gerokai sukrėsti smarkaus lietaus, naktį išsivoliojusio kieme. Reikia pataisyti dušą lauke, vanduo į jį susirenka, tačiau bėga iš jo ne panorėjus, o be paliovos, plaudamas tik sienelėmis į viršų kopiančias sraiges. Iš miesto atsivežtas atlasas „Lietuvos žaliasis rūbas“ spokso į mane su pajuoka, nes nesugebėjau atpažinti paprasčiausios garšvos. Kaip galiu tikėtis atpažinti augalą, ne jų būrius, stoviniuojančius kieme, o jį vieną, jį patį? Aprėpti penkis tomus, neperskaitytus, ir vieną, skaitytą ne taip, kaip norėjau, dabar man atrodo iliuziška. Todėl renkuosi siaurą ruoželį, esantį pačioje dienoraščio pradžioje. 1915 metų sausio pirmosios įrašas: „Kad pradėčiau šį dienoraštį tinkamai, jame turi būti paminėta paskutinė praėjusių metų diena, kai per pusryčius gavau laišką iš ponios Hallett. Ji sako turėjusi atleisti Lily be išankstinio įspėjimo dėl netinkamo jos elgesio. Žinoma, pamanėme, kad galvoje turimas tam tikro pobūdžio netinkamas elgesys, susijęs su vedusiu sodininku, kaip aš spėjau. Mūsų svarstymai vertė abu nepatogiai jaustis visą dieną. Ir štai šį rytą sužinau iš pačios Lily. Ji labai ramiai rašo išėjusi, nes ponia Hallett su ja elgėsi įžeidžiamai; ji buvo gavusi paros laisvadienį ir grįžusi pusę devynių ryte, pasak ponios Hallett, „nepakankamai anksti“. Kaip yra iš tiesų? Manyčiau, kad taip: ponia H. yra sena, pikta moteris, baisiai priekabiai, tiesą sakant, tironiškai stebinti savo tarnus; Lily ketinimai tikrai nebuvo blogi.“ (The Diary of Virginia Woolf, t. 1, 1915–1919, New York: Harvest Books, 1979, p. 3)

Vėliau paaiškėja, kad Lily visgi šiek tiek prasižengė – buvo užklupta virtuvėje su kareiviu. Virginia yra ją rekomendavusi poniai Hallett, todėl paragina elgtis geriau, pridėdama pastabą: „tačiau esu tikra, kad vargšė ponia Hallett ir jos drebanti sena sesuo dėjosi girdinčios kareivius kiekvieną kartą vėjui šlamant lauruose.“

Tarnaitės nesėkmės, kuriomis pradedamas dienoraštis, greitai išsenka, o Virginia, rašydama kasdien maždaug po puslapį, labai įtaigiai aprašo 1915 metų sausį. Sausio 29 dieną ji pasišaipo: „Ar turėčiau sakyti „šiandien nieko nenutiko“, kaip mes pradedame elgtis, kai dienoraštis ima merdėti? Tai nebūtų tiesa. Diena tarytum belapis medis, atidžiau pasižiūrėjęs jame pamatysi įvairiausių spalvų.“

Vasario viduryje Virginia Woolf patyrė ligos atsinaujinimą, pats sunkiausias jos periodas truko beveik iki metų pabaigos. Dienoraštis nutrūksta ir esame palikti apie ją kalbėti kitų asmenų lūpomis. Pirmojo tomo redaktorė, jos sūnėno žmona Anne Olivier Bell, prideda komentarą, kad tuo metu ji buvo „pasimetusi, susijaudinusi, agresyvi ir reikalinga nuolatinės priežiūros“. Nors beveik pusę metų atrodė, kad ji nepasijus geriau, laikui bėgant Virginia sveiko. Po daugiau kaip dvejų metų pertraukos, 1917 metų vasarą gyvendama Ašhame, ji pradeda naują dienoraštį. Rugpjūčio 3-iosios įrašas: „Atvykome į Ašhamą. Skubiai palikome Luisą. Pirmą kartą nuo sekmadienio nustojo lyti. Darbininkai taiso sieną ir stogą Ašhame. Willas iškasė lysvę priešais, paliko tik vieną orchidėją. Bitės palėpės kamine.“

Virginia Woolf. 1912

Atsinaujinęs rašymas jau visiškai kitoks, per dieną tik kelios eilutės, sakiniai trumpi, dažniausiai prasideda pastabomis apie orą: „Visą rytą labai smarkiai lijo“, „Labai graži karšta diena“, „Keista ūkanota diena“, „Vėl rūkas“, „Vis dar vėjuota“, „Dar viena bjauri diena“, „Dar viena labai bloga diena, tik vėjas ne taip siaučia“, „Nelyja, bet tamsu, tarnai išėjo į Braitoną“, „Paskutinė rugpjūčio diena, labai graži“, „Neaiškus, vėjuotas oras, smarkus lietus ryte; bet saulė pamažu įsišvietė ir popietė buvo graži“, „Nuostabi diena, žydrynė, jokio vėjo, tarsi taip visuomet buvę“, „Nubudome rūko apsuptame name“, „Dar vienas gražus rytas“, „Vėjuota diena“, „Diena beveik be saulės, tačiau graži“, „Labai audrota, šlapia diena.“ Kasdieniai dviejų mėnesių įrašai labai mažai skiriasi vienas nuo kito, atrodo atlikti mechaniškai ir žymi vis tų pačių figūrų judėjimą. Jos beveik neturi savybių, atsiranda ir išnyksta nepalikdamos jokių įspūdžių, paminimos vos pora žodžių: „buvo atėjusi Vanessa“, „kalbėjau su Desmondu“, „pasivaikščioti su L.“, „Nelly važiavo į Luisą“. Pažįstamų atėjimas ir išėjimas, vokiečiai karo belaisviai, dirbantys viename ar kitame lauke, renkami grybai, važiuojama į paštą, gėlės permirko lietuje, debesuota, todėl greičiausiai nebus antskrydžių.

Rugsėjo 6-osios įrašas: „Buvau pašte Sautise. Graži diena, bet nieko konkretaus, ką būtų galima pažymėti.“

Tą dieną Virginia nematė daugiau nieko, ką reikėtų užrašyti, ir tai užrašė. Nors atrodytų, kad labiausiai šis sakinys primena mokykloje kažkada taikytą prievolę kasdien rašyti į sąsiuvinį (todėl puslapiai būdavo nukamuoti tokiomis pastabomis: „Nieko ypatingo. Diena kaip ir visos“), kartu tai mechaniškos pastangos tęsti, naudojant viską, kas po ranka. Pilnas nykumo ir kiek juokingas įrašas praėjus porai savaičių nuo paminėtos neypatingos dienos sako: „Suvalgiau dvi kriaušes.“ Tai nėra vienintelis paminėtas dalykas, bet jis tampa kone Ašhamo užrašų veidu, ir retas įrašas taip smarkiai įstrigo man į galvą, kaip tos suvalgytos kriaušės.

Spalio pradžioje Virginia persikėlė į Ričmondą, dienoraštį paliko Ašhame. Kartais vėl apsilankydama ten ką nors pridurdavo, bet jos užrašai patyrė permainą. Grįžusi į Ričmondą ji pradėjo naują dienoraštį, visiškai priešingo charakterio nei rašytasis vasarą. Spalio 8-osios įrašas: „Pabandyti rašyti šį dienoraštį paskatino tai, kad medinėje dėžėje savo spintoje radau senąjį sąsiuvinį, rašytą 1915 metais ir vis dar prajuokinantį mus pasakojimu apie Walterį Lambą. Todėl ir dabartinis bus rašomas tokiu pat būdu – po arbatos, nesirūpinant, kad kas nors įsižeis, be to, galiu pridurti, L. pažadėjo pridėti savo puslapį, kai turės ką pasakyti. Jo kuklumas turi būti įveiktas. Šiandien suplanavome nupirkti jam kostiumą rudeniui ir parūpinti man popieriaus bei plunksnų. Man tai laimingiausia iš dienų. [...]“

Nuo šio pirmojo įrašo, sąmoningo sprendimo rašyti, tai daryti laisvai, nepaisant nieko, Woolf dienoraščiai įgauna formą, kuri išlaikoma metų metus, yra žaisminga, įvairi ir dosni nuomonių, tikrai nesirūpinant, kad kas nors bus įžeistas. Walteris Lambas galbūt ir nebūtų apsidžiaugęs perskaitęs tokį atsiliepimą: „Buvo atėjęs Walteris Lambas, ką tik iš karaliaus. Kiekvieną kartą, aplankęs karalių, ateina mums pasisakyti.“ Jos sugebėjimas itin taikliai pasišaipyti iš savo pažįstamų ir draugų būtų papiktinęs mano močiutę, kuriai paskalos buvo pati sunkiausia žmonijos nuodėmių. Bet matau jas neabejotinai turint vaistinių savybių, nes kaip juokas gydo sielą, taip šiuose įrašuose Virginios grįžimas į gyvenimą pasirodo esąs susijęs su pasiryžimu rašyti apie kitus ir kitiems.

Virginia Woolf, kurios ekscentriškas ir neurotiškas įvaizdis, paliktas filmo „Valandos“, anksčiau man taip patiko, buvo nuolat perkuriama daugybę jos biografijų nepavargstančių rašyti asmenų. Kembridžo universiteto įvade į Woolf studijas skiriamos trys svarbiausios jos biografijos. Pirmoji, rašyta sūnėno Quentino Bello, parengusio ir jos dienoraščius spaudai, plačiausiai pasakoja apie jos ligą ir slaugymą; ši biografija žmonėms, niekad neskaičiusiems Woolf knygų, padarė ją žinomą kaip „beprotę, kuri girdėdavo paukščius giedant graikiškai“. 1996 metais išleista Hermione Lee „Virginia Woolf“ priklauso feministinio skaitymo tradicijai, joje aptariami ir ginčijami ankstesnių tekstų siūlomi įvaizdžiai, homoseksualumas, politinės Virginios nuostatos. Prieš penkerius metus pasirodė Julios Briggs biografija „Virginia Woolf: An Inner Life“, savotiškai percentruojanti tą milžinišką apie Woolf sukauptą tekstų kiekį, nes kalba apie ją kaip apie rašytoją.

Stebėti, kaip keičiasi rašytojo asmens ir kūrybos suvokimas, iš pradžių įdomu, bet kažkodėl perskaičius porą tuzinų panašių knygų nusibosta. Dažno iš autorių balsas užkimęs, tiesą sakant, girdimas vien lemenimas. Tuomet daug daugiau gyvybės galima išskaityti paprasčiausioje užuominoje, kad ir atsitiktinai ją aptikus.

Zadie Smith pirmoji knyga „White Teeth“, kurią nusprendžiau taip pat atsivežti atostogoms, buvo suporuota su Woolf dienoraščiais netyčia, kaip minėjau anksčiau, apie jas abi rašau neperskaičiusi: Woolf – taip, kaip iš pradžių norėjau, Smith – apskritai. „White Teeth“ pasiėmiau suviliota emigrantų šnekamosios kalbos, daugiakalbystės, kurią joje galima rasti, bet dar tuo neįsitikinau. Antrajame knygos leidime, papuoštame daugybe liaupsių, Zadie Smith prideda padėką: „Lisai ir Joshua Appignanesi – už jų sugebėjimą suteikti savą kambarį, kai man jo labiausiai reikėjo.“