Madlena ir aš

DAINA OPOLSKAITĖ

Garbės žodis, viskas buvo labai pažįstama. Tą moterį jau buvau tikrai kažkur mačiusi. Jos švelnius veido bruožus, plonus šilkinius antakius ir perregimą dramblio kaulo spalvos odą, kuriai suvienodinti ji ieškodavo šviesiausio kreminės pudros atspalvio. Dar – jos tualetinio vandens aromatas, dvelkiantis magnolijomis ir santalu. Pamėgtas retro drabužių stilius su daugybe nėrinių, prašmatniomis apykaklaitėmis ir plačiais mezginių sijonais.

Gal mudvi susitikome kokiame nors džiazo ar klasikinės muzikos koncerte ir, atsitiktinai susėdusios viena šalia kitos, visą laiką lietėmės pečiais, alkūnėmis ir šonais. Gal netikėtai susidūrėme ankštoje antikvarinių dirbinių parduotuvėlėje centrinėje gatvėje ir abi sutartinai palinkome prie to paties porcelianinio arbatos servizo, išpiešto grakščiomis siauraakėmis japonėmis raudonais kimono. Galbūt net skridome vienu reisu grįždamos iš egzotiškojo Kaprio ir atsitiktinai nusišypsojome viena kitai eilėje prie bagažo. Ko gero, ir ten, ir ten, ir ten. Mudvi nuolat buvome kažkur netoli viena kitos. Pernelyg arti. Žvelgdama į ją galėjau iš anksto lengvai atspėti visus jos judesius, tarytum jie būtų slypėję mano pačios raumenyse ir centrinės nervų sistemos ląstelėse. Kaip ji ilgais pirštais pasitaiso plaukus, kaip sučiaupia lūpas, kaip linguoja jos klubai einant gatve ir kaip atsainiai nusižiovauja pabarbendama pirštais į pravertas lūpas. Lyg pati tai daryčiau.

Dabar ji skubriai eina į užmiesčio mikrorajoną, vos spėju jai iš paskos. Žingsniai smulkiai kalena šaligatvio plyteles, nežinau, tai mano ar jos žingsniai. Jie susilieja vieni su kitais – jos su mano ar mano su jos – mudvi žengiame greitai ir darniai, koja kojon kaip vienas žmogus. Ji eina aiškiai skubėdama, nesidairydama į šalis, netgi šiek tiek nerimaudama, ir aš stengiuosi neatsilikti. Bijau pamesti ją iš akių. Žiūriu jai į viršugalvį, tankius kaštoninius plaukus, jų kas žingsnį sudrebančias sruogas, ir man atrodo, kad tai nuo kiekvieno žingsnio juda mano pačios plaukai, kad pirštų galais jaučiu jų švelnumą. Saulė šviečia mums tiesiai į akis, kylant į kalną ji staiga išsiplėšia iš tankių pakelės krūmokšnių blakstienų kaip didžiulis visa regintis vyzdys, tačiau moteris užsidėjusi juodus akinius, ir pro tamsų stiklą matau, kaip klastingas saulės vyzdys siaurėja ir susitraukęs iki taško skaudžiai sminga į akis, kaip juda sunkūs drabužių šešėliai ir kokia balta rankų oda. Vienoje rankoje ji nešasi medžiaginį krepšį tvirtomis rankenomis, krepšyje naujausi laikraščiai, pora knygų ir keletas krepšelių aromatingos arbatos, kitą laiko įkišusi į palto kišenę ir drėgname šiltame delne jaučiu glamžomą vienkartinį mikroautobuso bilietą. Prisimenu: autobuso vairuotojas, padavęs jį, staiga pasisuko ir ant jo rankos aukščiau riešo išniro ryški tamsiai mėlynų raidžių tatuiruotė: Liucia. Moteris tą akimirką taip pat ją pastebėjo, jos žvilgsnis staiga stabtelėjo ant odos, ji kažką trumpai pagalvojo, tačiau, aišku, niekaip negalėjo žinoti, kad tai mano vardas.

Mudvi pasukame į kairę, šaligatvis staiga pasibaigia sulig pirmu žingsniu ir kojos pajunta minkštą dirvožemį. Keliukas dar ne visai sumintas, juo čia nedaug kas vaikšto, visi lieka mieste, apačioje, o čia iš po sausų lapų jau žiūri žibuoklės ir vakarais gali matyti šokinėjančias voveraites. Moteris kopia šlaitu, keliukas kyla aukštyn ir veda į kalvelę, nuo kurios atsiveria netikėtas reginys. Jai greičiausiai jis yra įprastas, kasdienis, spėju, ji čia gyvena, tačiau man, atsidūrusiai čia pirmą kartą, truputį nejauku. Balto akmens tvora su gipsinėmis liūtų galvomis ir juodo metalo vartai, kurių velkė atšoka pati, vos moteris paliečia pirštu pilką mygtuką. Jie atsidaro, mudvi įeiname ir aš nedrąsiai nuseku jai iš paskos akmenimis grįstu takeliu. Kairėje pusėje plyti baseinas, turėtų būti neįtikėtinai gražu, kai jame vasarą pražys raudonos, geltonos ir baltos vandens lelijos. Moteris nelaukia manęs, ji užkopia verandos laipteliais, atidaro duris ir žengia vidun.

Jaučiuosi truputį sutrikusi ir man tikrai nejauku, nes pirmą kartą esu šiuose namuose, vaikštau jų grindimis, žvalgausi į natiurmortus ir neatpažįstamus mitinius peizažus sendinto žalvario rėmuose. Moteris kažkur dingsta, nesuspėju pasekti, kur ji, todėl lėtai lipu laiptais į antrą aukštą pirštais braukdama per slidžius ąžuolinius turėklus ir užkopusi stabteliu ties paskutine pakopa.

Šiame aukšte net trys kambariai, vieno iš jų durys plačiai atvertos, jame fotelyje sėdi įsitaisęs vyras ir skaito laikraštį. Jis brandaus vidutinio amžiaus, jei galima taip pasakyti, jau švytinčiu viršugalviu ir nuslinkusiu link pakaušio plaukų vainiku, plono stiklo akiniai ant nosies gaudo nuo lango veidrodinius saulės zuikučius. Atrodo inteligentiškas ir respektabilus, ko gero, vertinantis gerus daiktus, nes šalia laikraščio ant stalo guli natūralios odos piniginė, juodas akinių dėklas, ąžuolinė dėžutė cigarams ir smulkiai inkrustuotos marškinių sąsagos.

– Madlena? – staiga sako jis tarytum laikraščiui, o gal man, bet tai ne mano vardas, ne į mane jis kreipiasi, todėl tyliu ir laukiu, nežinodama, sakyti ką nors ar ne.

Girdžiu, kaip moteris jau kopia laiptais man už nugaros, kiekvienas jos žingsnis lengvai atsimuša mano stuburo slanksteliuose, nuaidi gyslomis, o gal tai padažnėjęs jos širdies plakimas, jos tvinksnių sąskambiai aidi mano kūne.

– Aš čia, – sako ji krėsle sėdinčiam vyrui. – Man pasirodė, kad kvietei.

– Keista, o man pasirodė, kad tu stovi šalia ir žiūri į mane.

– Na ką tu, Eduardai. Aš ką tik parėjau. Einu nuplausiu vynuogių, gerai?

– Gerai.

Madlena, jos vardas Madlena, apsisuka ir ima lipti laiptais žemyn, aš lipu jai iš paskos, nes neturiu ką veikti viršuje su tuo pagyvenusiu vyru. Virtuvėje Madlena atsuka vandens čiaupą, savo plonais pirštais ima iš krepšelio vynuoges ir kiša po vandens srove. Vanduo tyška, aš žiūriu, kaip ji nuskina vieną vynuogę, išplėšia jos kotelį su žalia mėsa, įsideda į burną, girdžiu, kaip trakšteli tarp dantų kieta odelė ir burnoje pasilieja saldus nektaras. Ji nieko negirdi ir nemato, kramtydama vynuogę žiūri pro langą į geltonus šiukšlių konteinerius kieme prie tvoros. Juos išveža reguliariai, kas dvi savaitės, tačiau ji nuolat nerimauja matydama žmones, imančius ir abejingai verčiančius viską į didžiulę mašiną, niekaip neatsikratydama įkyrios minties, kad netenka kažko svarbaus, per klaidą neišsaugoto, klausdama atminties, ar neapdairiai nepaliko kažko, ko vėliau tektų gailėti.

– Jau laikas, aš eisiu… – vyras prisiartinęs tvirtai suspaudžia jai alkūnę.

Dabar pamatau, kad jis kresnas, gerokai nudribusiais skruostais, netgi senesnis, nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Inkrustuotos sąsagos, kurias mačiau ant stalelio, tvarkingai laiko sukandusios marškinių rankogalius. Tankus antakių lankas slepia mažutes pilkas akis. Juodu keistai atrodo stovėdami vienas greta kito. Jis ir Madlena. Aš žiūriu į juos ir stebiuosi. Negaliu liautis klaususi savęs, kas juos sieja. Nejaugi juodu dviese gyvena šiuose namuose ir kasvakar nusimetusi drabužius ir išėjusi iš vonios, prisodrintos magnolijų ir medaus, Madlena priglaudžia savo drėgną, kvapnų ir švelnų it žiedas kūną prie šios sausos, rupios ir sudiržusios odos? Negaliu tuo niekaip patikėti. Negaliu to įsivaizduoti. Spėlioju, kiek Madlenai galėtų būti metų. Ji nebepanaši į paauglės sudėjimo mergaičiukę, naivią ir nepatyrusią, kurią jaudina viskas, kas nauja, ir kuri kupina neaiškios gyvenimo baimės. Tačiau Madlena jauna, vis dar jauna, jos graži tiesi nosis, gaivios lūpos, veido oda švelnaus persikų atspalvio. Ji puikios figūros – grakštus kaklas, apvalios šlaunys ir viliojanti krūtinė. Ji mėgsta segėti sijonus ir avėti aukštakulnius su plonais dirželiais ties kulkšnimis. Kažkodėl pagalvoju, kad norėčiau pamatyti ją šokančią. Taip, Madlena tikrai graži. Be to, ji jau galėtų turėti vaikų.

Eduardas paglosto Madlenai ranką, paskui pirštų galais jos plaukus ir skruostą ir sako:

– Būk gera, pailsėk, man tikrai neramu. Prigultum.

– Na ką tu. Nereikia šitaip. Jaučiuosi gerai.

– A! Rytoj parvažiuos Nikodemas. Žadėjo užsukti prieš išskrisdamas į Romą verslo reikalais, bet aš tikiuosi išpešti iš to kipšo bent savaitę, ką? Ir tu nebebūsi tokia vieniša, ką?

Jis patapšnoja jai per petį ir išeina. Neskubėdamas uždaro lauko duris ir pedantiškai lėtai nulipa laiptais, skrupulingai pasilaikydamas turėklų, kad netyčia nepakryptų koja. Jo gyvenime nėra jokių netikėtumų, jis paprastas ir gerai apgalvotas, pavydėtinai tvarkinga struktūra, susidedanti iš daugybės rytojų, bet niekada iš šiandien. Nuo to visiems turėtų būti tik ramiau, jai, Madlenai, taip pat. Gerbtinas, tiesiog pasigėrėtinas aukojimasis, atsidavimas, tiktai toks gyvenimas panašus į nuolatinę nejautrą – esi apsaugotas nuo skausmo, bet gyvas nesijauti. Tingiai suklaksi automobilio signalizacija, mudvi stovime prie lango ir matome, kaip Eduardas sėdasi ant prabangia balta oda apmuštos sėdynės, pasideda šalimais sunkų portfelį, pokšteli dureles, santūriai šypsodamasis kilsteli Madlenai pirštų galus ir išsuka iš kiemo.

Aš nežinau, kas tas Nikodemas, pirmąkart apie jį girdžiu, tačiau tas vardas, atrodo, pavojingas, jis veikia kaip karšta žarija. Matau, kaip jis uždega Madlenos vyzdžius, ir man kažkodėl taip pat ima trūkti oro. Jaudinuosi kartu su ja, nors pati nežinau ko. Jis atvažiuos rytoj, tik rytoj, tačiau jie, ko gero, pažįstami, yra susitikę ir anksčiau, kitaip dabar Madlena virpančiais pirštais nespaustų sau prie lūpų tos stiklinės su vandeniu, negalėdama nuryti nė gurkšnio, ir vanduo nejuntamai nesidriektų jos lūpų kampučiais. Mudvi jaudinamės, stiprus ir gniaužiantis Madlenos jausmas organiškai persiduoda man, nors aš ir nepažįstu jokio Nikodemo, nesu jo net akyse mačiusi. Kaip gyva neprisimenu nieko tokiu vardu.

Naktį Madlena miega prastai, prabunda bent tris kartus, išsibudinu ir aš, nes neįmanoma nejausti, kad ji nemiega. Madlena kurį laiką nejudėdama guli lovoje klausydamasi garsiai tamsoje tiksinčio laikrodžio, spėliodama, kiek valandų, aš laukiu, kada ji vėl užsnūs, tačiau jai nepavyksta.

Ji keliasi, susisiaučia chalatą ir atsargiai, kad nepažadintų Eduardo, basa nulipa laiptais žemyn į virtuvę. Ten įsidrąsina uždegti šviesą ir atsisėda ant kėdės prie palangės. Jos basos kojos glosto šaltas virtuvės grindų plyteles, jų paviršius primena baltus sūraus vandens nugludintus akmenėlius, kokių pilnos tolimų jūrų pakrantės, jų tobulą apvalumą kaip neįtikėtiną netikrą gyvenimą akimirksniu gali pajusti glausdamas prie odos. Tačiau čia nėra jūros, čia nedaug akmenų, o ir tie patys tokie neišvaizdūs ir aštriabriauniai, nejučia jais šlykštiesi ir tik paspiri koja, jei pasitaiko kur ant tako. Čia tik pilka žemė, prikritusi pūvančių pernykščių lapų, tik vėlyvas pavasaris, neskleidžiantis jokio kvapo, ir ilgos tamsios naktys, tokios ilgos, kad negali tiek miegoti. Madlena kaip užburta žiūri į kriaukleles, išdėliotas gėlių vazonuose ant palangės, užsimiršusi glosto jų žvilgančias kupreles, čiuopia pirštais slidžias jų ertmes ir jaučia delnuose srūvant baltą švelnų smėlį, tokį švelnų kaip išmylėto kūno oda, kurioje nelieka nė vieno, net paties mažiausio, nepalytėto lopinėlio. Oda slysta pirštais kaip šilkas, kūnas gaudžia, kaip gaudžia vandens glamonėjamos kriauklės, garsas tylus, bet aiškus, jis eina giliai iš vidaus, iš pačios kūno ertmės, tereikia įsiklausyti. Iš jo sklinda daina, pati tikriausia muzika, kūnas dainuoja.

– Kas tau? Nemiegi? Gal negera?

Madlena meta žemėtas kriaukleles, valosi pirštus. Eduardas prisiartinęs suima juos savo didele šilta sauja ir nudelbęs akis žiūri į jos sueižėjusio nagų lako saleles. Storuose jo sprando raukiniuose šešėliuojasi lempos šviesa.

– Nieko, nieko, man… – atsipeikėja Madlena. – Keista kažkaip, žinai… Reikia priprasti… Galvoju, kaip bus, kaip gyvensim…

– Nereikia galvoti, negalvok, – prašo jis ir atsargiai paglosto jai plaukus. – Gyvensim labai gerai. Labai gerai… Tu visa sušalusi, einam į lovą.

Jo mažutėse pilkose akyse skleidžiasi pati tikriausia šiluma, jis apglėbia Madleną per liemenį ir vedasi ją, jie abu pamažu kopia laiptais. Madlena primena baikščią stirnaitę ir mane ima erzinti jos keista melancholija, kažkoks apčiuopiamas neryžtingumas ir tie nesuprantami žvilgsniai. Kol ji įsitaiso lovoje, o Eduardas apklosto jai kojas ir nueina užplikyti arbatos, aš žiūriu jai tiesiai į akis ir svarstau, ar ji laiminga gyvendama šiuose namuose. Ji laiko patogiai padėjusi galvą ant lovos atkaltės ir žvelgia tiesiai prieš save į paveikslą ant sienos, kuriame nutapytos pamiškėje besiganančios stirnos. Aš nepalieku jos ramybėje, tačiau Madlenos akys man nieko nesako, nieko neišduoda, jose aš matau tik jūrą, žalsvai mėlyną vandenį, besiritančias bangas ir vėsius baltus purslus, aptaškančius kojas. Girdžiu juoką, juokiasi dviese, aiškiai išsiskiria du balsai. Eduardas grįžta su arbata, Madlena pasikelia lovoje, išsiblaškiusi ima puodelį ir atsargiai siurbčioja. Siauros japonės akys perveria mane kiaurai.

Naktis keista ir nerami, todėl miegu ilgai, beveik iki pietų. Pabundu gana vėlai. Madlena seniai atsikėlusi, vaikščioja po namus nervingai dėliodama visokiausias vazeles, žvakes, lėkšteles ir servetėles, niekaip nerasdama joms tinkamos vietos. Eduardo nėra, namus skandina visiška tyla, tokia sunki tyla, kokia būna tik jūros dugne pačiuose tamsiausiuose vandenyse – ten joks garsas nepajėgus jos suardyti. Rodos, jei Madlena tartų nors kokį žodį, iš jos burnos neišsiveržtų nieko, vien neaiškus burbuliavimas ir šniokštimas. Tačiau tai trunka tol, kol ima skalyti lauke pririštas didžiulis vilkšunis ir Madlena nueina atidaryti durų.

Jis įžengia taip, lyg būtų gimęs šiuose namuose. Įėjęs lėtu žingsniu pro duris iš karto aplenkia Madleną ir ilgai stovi nugara į mus abi, žiūrėdamas į laiptus, dairydamasis į lubas ir į visas sienas, tarytum pasitikrindamas atmintyje kiekvieną čia stovintį daiktą ir baldą.

– Sveika, Madlena, – sako po kurio laiko net nežiūrėdamas į ją ir jo balsas nuskamba ramiai ir švelniai – sodrus, gražus savimi pasitikinčio žmogaus balsas. Kaip jis man primena Eduardo balsą!

– Nikodemai, sveikas… Užeik.

Jis atsisuka. Ir tada aš pamatau jį. Pamatau jį! Ir viską suprantu. Akimirksniu suvokiu visą Madlenos nerimą ir išankstinį nervinimąsi, varginančią nemigą ir išsiblaškymą. Nesu daug patyrusi ir tikrai nėra tekę pažinti daug žmonių ar stebėtis keistai susiklosčiusiais likimais, tačiau galėčiau spėti, jog retkarčiais tikriausiai nutinka taip, kad viskas paaiškėja staiga, greičiau nei per sekundę, gal net per tūkstantąją jos dalį. Tikriausiai menkai tesuklysčiau. Apima toks nušvitimas, toks aiškus įsitikinimas, kad pagaliau išvydai tai, ko desperatiškai ieškojai dairydamasi aplink, kamuojama beprotiškos nežinomybės.

Čia jis, Nikodemas. Masyvi kakta, ryškūs žandikauliai ir smakro linija, gilios tamsios akys su kerinčiomis auksinėmis kibirkštėlėmis, išraiškingos formos lūpos. Žiūrėdama į jo veidą iš karto prisimenu vieną nuotrauką, pastatytą svetainėje šalia televizoriaus ir didžiulio veidrodžio, prie kurio Madlena kiekvieną rytą ilgai dažosi ir pro kurį kiekvieną dieną praeina kelias dešimtis kartų. Nuotraukoje vaikinas dėvi kepuraitę nuo saulės ir ant jo veido krenta ilgas šešėlis, tikriausiai dėl to aš taip ir neįsižiūrėjau į jį. Ten tikrai jis, Nikodemas. Ir vardas, kuris jam tinka. Dabar stovėdamas prieš mus abi jis nusikvatoja ir jo burnoje pasirodo baltutėlių dantų juosta. Juokas jausmingas, gilus, išduodantis jo temperamentą. Akimirką man pasivaidena, kad jį girdžiu nebe pirmą kartą, bet tik akimirką, ir jos užtenka, kad vėl prisiminčiau Eduardą. Jų juokas visiškai toks pat. Įdomu, ar pati Madlena nesupainioja? Aš dirsteliu į ją ir išsigąstu: ji atrodo kaip mirusi.

– Nereikia, Madlena. Aš čia gyvenau dešimt metų, o tu mane kvieti užeiti. Kur tėvas?

– Nėra. Tai yra tuoj grįš. Gersi ko nors?

– Gal.

– Arbatos? Kavos? Brendžio?

Jis vėl nusikvatoja. Šįkart dar ypatingiau, laisvai užvertęs galvą į viršų. Ak, Nikodemas!

– Tu nuostabi! Užteks kavos.

Ji eina į virtuvę ir nusisuka į viryklę, tačiau jaučia jo žvilgsnį, įsisiurbusį jai į nugarą. Aš įsitaisau netoliese, kad galėčiau juos abu matyti. Tiesą sakant, man labiau norisi žiūrėti į Nikodemą. Jaučiu, kad Madlena, priešingai, visaip stengiasi nuo jo nusukti akis, o man jis atrodo nuostabus, noriu į jį žiūrėti!

– Tai kaip jūs gyvenat? Matau, kad… Čia tai bent naujiena!

– Viskas gerai, – ji stengiasi apsimesti rami ir susitvardžiusi. – Eduardas daug dirba. Tavo tėvas puikus žmogus. Gyvenimas teka į priekį, kaip matai.

– Matau.

– Aš jaučiuosi tokia laiminga.

– Matau.

Madlena įpila kavos ir aš pastebiu, kaip mėšlungiškai virpčioja jos blauzdų raumenys. Ir vėl jaučiu, kad jos burnoje nėra seilių, ji vėl sausut sausutėlė, o lūpos išdžiūvusios. Tačiau ji įsipila kavos ir net šypsosi.

– Taip, taigi… – Nikodemas ištiesia ranką prie puodelio ir Madlena lyg suparalyžiuota įsižiūri į tamsius plaukelius ant riešo ir aukščiau jo.

Nikodemas, atrodo, tai pastebi, jis nustoja šypsotis ir man kažkodėl pasivaidena, kad štai dabar, dar akimirka ir jis paims Madlenos ranką. Tačiau mano vaizduotė jau kuris laikas aiškiai per daug įsiaudrinusi, taip nutikti tiesiog negali, nes Nikodemas čia atvyko pas Eduardą, jis yra jo tėvas. O Madlena, Madlena…

– A, sūnau… – prieškambaryje kažkas dunksteli, lyg sužvanga raktai. – Na, sveikas gyvas…

– Sveikas, tėve.

Eduardas įeina ir juodu atsistoja vienas priešais kitą.

Madlena pastato dar vieną kėdę, ima dar vieną puodelį.

– Rytoj išskrendu. Atrodo, viskas paprasčiau, nei tikėjomės.

– Na na. Neskubėk. Aš žinau, tu padarysi, kaip reikia, bet laikyk arklius. Prisimeni, ką sakiau: apdairumo. Be apdairumo, sūnau, viskas griūva kaip kortų namelis. Čia taip yra. Paskutinį kartą, kai judu vykot su Madlena, o aš gulėjau dėl savo spaudimo čia kaip senas šuo, judu puikiai susitvarkėt, puikiai.

Eduardas įsikniaubia į puodelį su arbata, mus visus staiga ilgam užklumpa nejauki pauzė ir niekas nežino, ką pasakyti. Madlena jau kuris laikas, kol juodu kalba, išsiblaškiusi žiūri pro langą į raktažolių krūmelius, jos akys įsmeigtos į vieną tašką, jos čia nėra. Eduardas staiga tartum pabunda.

– O dabar… – jis skubiai sučepsi lūpomis ir pastebimai jaudinasi. – Aš tau dar nepasakiau…

– Gali nevargti. Madlena mane pasitiko anksčiau už tave.

– Čia tiesiog stebuklas! Kartais ne viską gali suplanuoti, bet aš džiaugiuosi, labai džiaugiuosi.

– Kaip suprantu, dabar Madlena pasitrauks iš filialo Italijoje, ar… – Nikodemas suspaudžia lūpas į nesuprantamą grimasą ir kažkodėl ieško akimis laikrodžio.

– Taip, taip, tu teisus… – mėšlungiškai trina kaktą Eduardas. – Tikrai, tikrai…

Ir jie ima kalbėtis apie man nesuprantamus dalykus, todėl man nusibosta. Madlenai irgi neįdomu klausytis, bet ji dar turi perversti šūsnis dokumentų, šen bei ten pasirašyti ir atiduoti popierius Nikodemui. Galiausiai ji taria jiems, kad labai pavargo ir eis prigulti, ir aš netgi pajuntu jai dėkingumą. Mudvi lipame laiptais, įsitaisome miegamajame ir tylėdamos mėgaujamės jaukiu kondicionieriaus burzgesiu. Madlena iš tikrųjų greitai užsnūsta parietusi po savimi kojas, o aš klausausi tylaus jos alsavimo ir garsų, sklindančių iš apačios. Eduardas su Nikodemu tebėra virtuvėje, jie abu geros nuotaikos, nes seniai nesimatė, vienas per kitą garsiau kalba ir juokiasi. Atrodo, jie artimi ir tikrai gerai sutaria. Stiprus, vyriškas juokas aidi virtuvėje ir aš akimirksniu sustingstu. Bandau įsiklausyti ir suprasti, katras iš jų juokiasi, nes mane stipriai, kone skausmingai apima pojūtis, kad tą juoką jau esu kažkur girdėjusi, o to garso keliamos bangos it rentgeno spinduliai kažkada ir kažkur sklido mano oda ir kūnu ir dabar tebeglūdi giliai smegenyse. Mane apima paniškas jaudulys, tarytum dabar, šią akimirką, tektų gimti dar kartą, ir aš beveik pasiryžtu žadinti saldžiai miegančią Madleną, kad ji išvaduotų mane iš tos nežinios, ji tai tikrai galėtų pasakyti, katras iš jų juokiasi, tačiau nelauktai apačioje stoja ilga tyla. Mano įtempta klausa beviltiškai ilgai ieško joje nors menkiausio garso, tačiau viskas nutyla, nurimsta ir aš nugrimztu į svaigų sapną.

Kai nubundu, nesuprantu, diena jau ar dar naktis. Ko gero, ankstyvas rytas, dar tik aušta, kokios keturios ar penkios. Jaučiuosi keistai.

Madlena stovi antro aukšto fojė įsikibusi turėklų. Mane apima siaubas, nes ji atrodo taip, lyg ketintų šokti žemyn, nepaisydama nieko. Aš vos galiu kvėpuoti, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu prisiartinu prie jos ir taip pat įsitveriu turėklų. Tada įsidrąsinusi pažvelgiu jai į veidą. Ji nežiūri į mane, net nepasuka galvos, ji žiūri žemyn, virpa kietai sukąsti jos žandikauliai ir didžiuliai tamsūs ratilai apie akis sako, kad ji mažai temiegojo ir netgi verkė. Verkė ilgai, kankinama paties tikriausio skausmo, kurio taip ir neišverkė, o aš miegojau ir nieko negirdėjau. Man gaila jos, norėčiau paglostyti jai plaukus, tačiau to nepadarau, tik pažvelgiu ten, kur žiūri ji.

Apačioje koridoriaus fojė stovi Nikodemas ir velkasi striukę, su kuria čia atvyko vakar. Nikodemas nemato mūsų, Madlenos nei manęs. Jis per daug susirūpinęs, štai segasi ant riešo laikrodį, aunasi batus, tyliai ima raktus ir kelioninį lagaminą, bagažą, kurį, skrisdamas į Romą, turės priduoti bagažo skyriuje. Jis išvyksta, išvažiuoja skubiai ir beveik naktį, dar beveik naktis, didžiulis laikrodis laiptų apačioje rodo po trijų dešimt. Jis neketina ko nors žadinti, kad atsisveikintų, nors nepadarė to iš vakaro. Išvyksta neatsisveikinęs net su Eduardu.

Man norisi verkti, aš nekenčiu Nikodemo, taip, šią akimirką jo nekenčiu kaip nieko kito. Nenoriu, kad jis išvažiuotų, visai nenoriu! Man patiko su juo būti, patiko jo akys, jo balsas ir juokas, patiko jis visas. Neabejoju, Madlena jaučia tą patį. Ji atrodo sugniuždyta, jos pirštai paleidžia turėklus ir ji atsisėda čia pat ant žemės, atsišlieja nugara į sieną, ją beveik visą uždengia didžiulė kambarinė palmė, auganti gigantiškame vazone prie miegamojo. Nikodemas net norėdamas dabar kažin ar ją pastebėtų. Ji daugiau nežiūri jo pusėn, nuleidžia akis į grindis, tačiau aš taip negaliu. Aš negaliu!

Neatplėšiu nuo jo akių, o Nikodemas tarsi jausdamas mano žvilgsnį staiga sustoja apačioje, tarytum kažką prisimena ir suraukęs kaktą ima raustis vidinėse savo striukės kišenėse. Ištraukęs išlanksto kažkokį popierių ir permeta akimis. Jo laukia skrydis, jis skuba, tas popierius – tai lėktuvo bilietas. Bilietai skirti žmonėms, kurie keliauja, iškeliauja, kerta žemynus ir salas, visai nesvarbu, tai Italija, Kapris ar kas kita. Ir kaip aš galėjau pamiršti pirmąjį mūsų susitikimą! Mes iš tikrųjų kartu buvome Kapryje! Dabar, šią dievišką akimirką, prisimenu jį taip gerai, lyg tai būtų įvykę vakar! Ne, lyg tai vyktų dabar.

Supūstas prie durų smėlis, sidabriniai jūržolių skeletai ir medūzų drebučiai. Žalios ir juodos alyvuogės, sausas vynas ir kambarinė palmė, kurios lapų pjautuvų šešėliai ant sienos perveria vaikščiojančius žmones. Pro tankius užuolaidų pinučius sklinda tokia pat blausi šviesa kaip dabar, nesuprasi, tai ankstyvas rytas ar vakaras, skleidžiasi švelnus gintaro smilkalų aromatas ir kvepia vanduo, jo kvapo sklidini visi namai ir daiktai, visi indai ir ertmės. Drėgmė sklinda net iš stiklinių šviestuvo ovalų virš galvos, skverbiasi pro visus privertų durų plyšelius ir langines, išsiskleidžia iš kriauklių apvijų gilumos, keletas jų štai guli ant bambukinio prieškambario staliuko, užkopia siaurais laipteliais į antrą aukštą ir drąsiai įžengia į miegamąjį. Šviesaus riešutmedžio lova, čia vienas šalia kito guli vyras ir moteris, jų kūnai nuogi ir drėgni, balti sėdmenų pusrutuliai glaudžiasi kaip didžiuliai švelnūs pakrantės akmenys. Lėkštėje prie lovos – geltoni abrikosai, vienas atkąstas, begėdiškai spindintis prasiskyrusio minkštimo rasa. Staiga moteris sujuda, atmeta ant veido užkritusius plaukus ir aš lengvai atpažįstu Madleną. Ji siekia plonos antklodės, lengvai susisupa ja, ranka perbraukia vyro nugarą ir priglunda lūpomis prie peties. Vyras guli įsikniaubęs veidu į pagalvę, regis, miega, bet ne, pajutęs ranką pasuka galvą ir aš išvystu Nikodemą! Negali būti! Aš užsimerkiu, man pavyksta kažko įsitverti ir klausausi, kaip tyliai sproginėja mano smegenys. Nikodemas, Nikodemas! Tai tikrai jis, štai Madlena jam kažką sako, jos žodžiai tylūs ir švelnūs, ji bučiuoja jam kaktą ir lūpas. O Nikodemas juokiasi ir jo juokas, stiprėjantis kiekvienu savo akordu ir atgarsiu, pamažu sukuria mano odą ir kūną, mano širdį ir kraują, amžiams įglunda į mano smegenis. Tai jis, Nikodemas, ir tai jo juokas…

Aš išsiveržiu į šį pasaulį iš aksominės kaip abrikosas Madlenos kūno ertmės, kada pro nuleistų gimdyklos žaliuzių plyšelius žyra blausi sidabriška šviesa. Tai ankstus rytas, gal vakaras, toks pat metas, kokiu ir buvau pradėta.

Eduardas pirmasis paima mane savo stipriom, bet virpančiom iš susijaudinimo rankom ir pakelia aukštyn. Savo vingriu kūneliu pirmą kartą jaučiu svaigią žmogaus delnų šilumą. Paskui imu rėkti, jausdama keistą ir sukrečiantį netikrumą, slaptingą apgaulę, kurios dalis esu pati ir iš kurios negaliu išsivaduoti.

– Tai Liucija, – sako jam Madlena. – Ji bus vardu Liucija, aš taip sugalvojau.

– Ji visai kaip Nikodemas… – sunkiai taria žodžius Eduardas, jo mažutės pilkos akys aptrauktos drėgnos miglos, o sprandas ir kakta tvinksta skaisčiu raudoniu. – Nikodemas, kai gimė… prieš tiek metų… tokia panaši… Stebuklas…

Atsidususi Madlena ima mane iš jo, glaudžia prie krūtinės, užsimerkia ir laiminga šypsosi.

Ak, Nikodemai! Mano broli, mano tėve, Nikodemai.