Eilės. HAROLDAS BAUBINAS

Rašančiai mirtį geltonai

ji rašo mirtį geltonai

iš Grįžulo samčio gelmės siūlai sidabro
driekiasi juoduma girių
bulvarais miegančio miesto
žvaigždyno verpėjos tai riksmas

ji rašo geltonai

mirtis tai šėtono smuiko gija apsivijusi praeivių kaklus

tarp gatvių
skliauto kolonų naktinio
pėdos be ritmo šoka oro duobes

ji rašo
paimkite žvakę ir nusiliekite veidus
geltoną odą užtiesti užlipdytoms duona žaizdoms
prie mirusių
kaip tiesiamas stalas

pagirdyti nebyliams giesmininkams

kūnas užrašytas geltonai
šleikštulio atvaizdas deformuotame pliene

išsikreipia kirtyje stygos dūzgimo
ji nutildo aviganio balto šunis
plunksna raižydama šermenis skylančio vaško

mirtis rašo mus

palėpėje tarp pelijimo drobių
trintyje sprogsta miegantis mūras
godžiai lūpos drėgmę išgeria įsčių
ryto geltoniui išeinančių rūbą palietus

ji rašo mane šilko žvaigždynais

virš pūvančios žemės
audžia žėrintį durklą
avelė geltona romiai apnuogina kaklą
ritasi galva barška

taurėje Giltinės medžio

ir jeigu degti – šilku
jei pelyti – žvaigždynais
ji nuneria ženklą mirties

puslapius miesto
rūsius
pilnas gatves sudaiktėjusio puvinio

baltais pirštais virš karščio glosto ir glosto
lyg drebantį paukštį pakirstą ryto
mano mirtį
užrašytą geltonai

Lyrinis aš žiūri į tašką B
paveiksle

aš sumedėjęs debilas žiūriu aukštyn
ir kojos neklauso akys neklauso
regis kylu iš rūsio ir prieš veidą užtrenkia dangtį
bevaisė medžio šaka ant kurios palikau drabužius
taip užsikerta naktys tarp lyg dantys išpuvę uolų
snieginuose laiptuose
stovi sumedėjęs debilas mano akių obuoliais
jis žiūri aukštyn ir nė velnio nemato net
jei kristų taurės ar Kristus
nukraujuotų į auksą net jei Buda
savo lotoso poza sutrintų stogą šventyklos
arba kita (pusiau) mitinė būtybė
ekshibicionistiškai išlįstų iš žolės negyvos
jis stovėtų
kol drabužiai supūtų ant šakų lyg išsigimę liežuviai
akmens žandikaulyje tie kamienai pliki
kol užtrenktų pagailėję vienuoliai
karsto dangtį sumedėjusio kūno
kaip apstulbęs debilas pilnom akim sniego
žiūrėčiau
į tą niūrią
tušo ramybę

Krintantys

Vainiui Bakui

plaukuose žirgo alsavimas
lyg varnai
niūrūs debesys pakimba į kraujo lašus
tyla ąžuolinė už mudviejų nugaros
dūla giriose po kryžiaus šešėliais

aplipę dulkėmis užtemusio skliauto
dundėdami pralenkiam
riksmą
aguonų vėsa išmindžiota krištolinio lietaus
atodūsius paliečia priešmirtinius karių

strėlės iš saulės lyg suodžiai
skausmingai užkrečia perplėštus plaučius
geležis raudona
tolumoj nelaimingų moterų aimanos
nenutrūkdamos sotina juodąją dvasią

skydui sudužus vėją palieka kareivis
ietis perveria tylą ir akių sidabre
atsispindi
ant juodo ristūno valdovas rūstus
kalaviją pamerkęs į purpuro properšą

pergalės gausmas nepaliečia karšto sruvimo
pro sulaužytus kaulus
tylomis
numirėliai apleidžia metalo žvynus
raštus ant krūtinės raudonų lelijų

mes dviese temstančio skliauto upe
plaukiam į užmarštį pragaro juodą