Eilės. AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Ša!
prakaito lašuos sumirkytas
ramiai snaudžia žvakės ūsiukas
mekenančios durys įleidžia
ir viskas pakvimpa – –
sanctus
Tik kelias
išvirkščias kelias namo veda tykiai pro
samanų potėpiais margintą gatvę šalia
apsnūdusių praeivių išbarstytų nuorūkų
kai susirenku atsargiai po vieną ir
įtraukiu gilaus seilių tvaiko nežinia
kieno suregztas mazgas gerklėj pakimba
netikėk niekada
ką slysdamas
paausiais
smilksta dūmas
sumurmėjus burtažodį atsiveria grindinio
durys tarp prekeivio ir parsidavėjos šlaunų
o žemėlapių kainos tik centais tik dešimčia
jų bet šiandien maras nusinešė paskutinius
ir aš vėl įkūniju valkatą kuris meldžia
sulopyta kepure užklot siuvėjas be siūlų
išmok atsiduot
kad marui
pasiduot
daugiau nereikėtų
pėdomis minkomi karvelių lavonai tiesia
sparnus į šalis tarsi sugadintas kompasas
ar jau ne kelrodė žvaigždė ant sušalusio
miesto delno vos aš pradedu niūniuot
rekviem virėjoms apie paukštieną
pietums ir šviežią cigarą iš Kubos
pavaišink mane
kubietiškai
pagarba mirusiam
dabar ne už dyką
Tyliai
garso takelis
lenktyniauja
su manim
kai glostau
raudotojas
pasislėpusias
ekrane
akliems dainininkams
moka dvigubai
šviesos dūlėjimas
kai Dievas laiko
žibintą pakabinęs
it laukdamas kol
sunkstantys akių vokai
užmerks mane prieš
karčias bulves lupant
Verpti negalima virpėti
mirkstu dienų daugybėj ir verpiu sniegą
verpiu vis verpiu kol verpimas virsta virpėjimu
pirštų galiukai įkaista skruostus nudažo raudonis
neperspėjęs apie savo kelionę giliausioj kaktos
vagoj tekėjimą pradeda sūrymo lašas aš vis
verpiu vis verpiu iki skausmingo tiksėjimo
girdžiu kaip švytuoklių galūnės pilnėja kvapų
nupjauna daugybei dantis ir keliauja toliau
už ciferblato palieka tik nykų virpėjimą
mėtų lapais užkloju pėdų žaizdas ir verpiu vis
verpiu kol smėlio
kalnai
nuplauna
virpėjimą
Kalnėjimas
kažkas potėpiais keliauja
mano kaklo papėdėn
tarsi išmegztas nebūties
siūlas ir vagoja vagoja
kol grioviai subėga į kalnus
kalnai išleidžia šaknis
į mane
pagardink tarpeklio gilumą
šaukšteliu absento
ir mes dievai
kandžioju išvešėjusio siūlo
pradžias ir pabaigas kaip
kadaise draskiau visus bekūnius
sielotojus kol sielų nešikas
išbarstė mano dantis
kalno papėdėj
kažkas išganė avis po visą
žalumą dabar šypsosi man
iš viršaus imituodamas malonų
girgždėjimo garsą kai naktį grieži
dantimis nors dabar vietoj smuiko
girdžiu tylų mekenimą
vingiuotos šaknų arterijos
kantriai išlieja gyvastį
ir gena tarpekliais pirmyn
Kaulėtų rankų vingiais
kažkas atrieda tavo kaulėtų rankų vingiais
matau šį procesą dažnai kai tik atverti man
savo delną ir nori priglausti manąjį prie
to keisto kaulėto kad būtų šilčiau nes dabar
juk žiema o tu nuogut nuogutėlis ir šlapias
nuo purvino sniego įdaryto sušalusių sraigių
akutėm kurias mylintys tėvai dovanoja
vaikams žibančios baltumos pavidalu kol
ji dar nebūna supuvus kol tu nuogas slepiesi
po mano pėda ir viskas atrodo balta ir amžina
bet kažkas atrieda tavo kaulėtų rankų vingiais
ir įkyrus nerimas sudrasko balose mirkstančias
pėdas lyg upių ledokšniai prapliuptų lietum
virš mano pečių o valtis nuo smūgių sugeležėjus
plaukiotų tau palei kulkšnis girgždėdama
savo seną medinę raudą nors kas iš to kai
mes visi mankurtai o tau visad patiko tvirtas
metalas kaip ir remtis į mano vyriškus pečius
bet tik ne dabar nors ištrūkę ledokšniai gražu
gal net kvepia žvėriška laisve ar kažkam
atriedant tavo kaulėtų rankų vingiais man į
saujas plūsta kraujo tvanai kaip tos sraigių
akutės mirga sniege išspjaudytos kulkos
iš gyvenimo pasitraukę drugiai plevėsuoja mano sąmonėj kaskart kai prisimenu savo nežmonišką būtį o švelnus smūgis į pašonę prabudina visus kiklopus miegančius šalia manęs jaučiu gilų raukšlių išvešėjimą anapus ir suskirdusius Gajos likučius ant savo rankų
Šv.
meilikautojau
sužymėk mane
puslapiais
užtektų ir mažo
skaičiaus
dešiniam kampe
mačiau taip skaito
Bibliją
nuo trečio iki
šešto nuo
apaštalo iki
tavęs taip gera
gera būtų būti
šventa knyga
bet šventumas
neužpildo tų
tuščių kampučių
tada lieka
bekampės
trajektorijos
visai kaip
mano plaučiuose
kai įkvepiu
tavo meilumo
ir alsuoju
nesužymėtu
šventumu
