Žiema ne apie krosnį grumdytis
RIMANTAS ŽILEVIČIUS
Grįždamas iš mokyklos išpūčiau akis – pieva okupuota mažių! Skaromis aptutuluotus burbulius rogutėmis važinėjo augesnieji, švilpė slidėmis nuo Riaukos kalnelio pusvaikiai, o kas neturėjo nieko, vinutėm pakaltom tupelėm braižė sidabrinį ledą. Griovys, prieš kelias savaites dar plūdęs vandeniu, nurimo, o vis dar burbuliuojančią žemės įsčių jėgą kišo po nesibaigiančiu pievos ledu. Tereikėdavo atsiklaupti ir po ledo stiklu matydavai duburėliuose siūbuojančias žoles, į saulę vėpsančias trisnagas.
Išsprendęs aritmetikos uždavinius (neatlikus namų darbų kieman – tabu) galvotrūkčiais puoliau ant ledo. Mažiai jau buvo išsiskirstę, leidosi prieblanda, o mes, keli varliamušiai – Gurauskis (Algis), Liolitėlė (Leonidas), Deniušis ir aš, – sugriuvome į rogutes.
Apie gatvių apšvietimą niekas nenutuokė. Na ir kas, kad stulpe prie mūsų namo spingsojo vilko akis, bet iš jos naudos kaip iš ožio pieno.
Geriausiai įsilėkdavome gulę ant pilvo. Tada rogutės nušvilpdavo iki Kalupio gluosnių, vos išsikepurnėję – bėgte atgal. Šaltis rodė savo – gnaibė ausis, čiupinėjo pro išaugtų kailinukų rankovę išlindusius riešus. Bet nebuvo laiko užsirišti ausinių raištelius, išsitraukti gilyn susismaukusią megztinio rankovę.
Kol Algis rišosi bato raištelį, aš, tikriausiai neįtaręs, kad šis nepatrauks klabukų, pyliau į galvūgalį. Šie tik triokšt ir atvertė šliūžę. Ak, buvo strioko, maniau, draugas mirtinai užpyks. Ačiū Dievui, ne! Kitomis dienomis vėl leidomės nuo kalniuko, o nukentėjusysis lyg niekur nieko gulė ant kitų rogučių.
Sekmadieniais ateidavo pusseserė Adė su pusbroliu Situku. Juodu neturėjo klabukų, tai iš mūsų namų atsinešdavo taburetes. Visai šaunu! Sėdi it ciesorius, o kiti klupdami stumia per lygutėlį ledą.
Žinia, didžiausias malonumas ant Tamaros Rinkevičiūtės kūdros. Ši buvo pašonėj – Fermos kaime miestelio pakrašty. Tame sodžiuje gyveno mano klasės draugai Tamara, Lilija Škerbaitė, Aleksejus Strigūnas. Jie puikiai kalbėjo lietuviškai, buvo nesutižę paaugliai ir, gyvendami toliau nuo miestelio, rengdavo įvairias pramogas – nuo šokių iki siautulio rogutėmis.
Fermos gyvenvietė atsirado XIX a. pabaigoje. Po 1863 m. sukilimo į ištremtų žemaitėlių žemę imta kelti burliokus ir unitus. Pastarieji dėl atkaklios politikos tapo stačiatikiais. Prie to ypač prisidėjo iš Pažaislio atsiųstas šventikas Vosylius.
1824–1839 m. spėriai ėjo kanalo Venta–Dubysa statyba. Tačiau dėl lėšų iššvaistymo ir neperspektyvumo 1875 m. buvo sustabdyta. Iš darbams suvežtų akmenų, kalkių, žvyro, plytų Viekšniuose pastatyta cerkvė atsiėjo 12 000 rublių.
Taikydavomės pakliūti į šiuos maldos namus. Ten viskas buvo keista – rūsčiaveidžiai šventieji, žvelgiantys iš paauksuotų ikonų, daugybė plevenančių žvakelių, tumulai smilkalų dūmų, neišsisklaidančių skliautuose, ir iki grindų spyruokliuojančios bobulytės. Visa tai – slėpinga ir įdomu. Juolab kad žioplinėti po pamaldų netrukdė patarnautojas (zakristijonas?) Molotkinas, gyvenęs kaimynystėje.
– Gali žiūrėti, neskubėti, – atsirasdavo prie manęs išėjus šventikui.
Slėpingumą dar didindavo patvoryje surikiuoti keli antkapiai su įžambiu skersiniu ant akmeninių kryžių. Vienas jų – šlifuoto granito su stilizuota kirilica pilkame fone. Tai caro Pavelo meilužės, Nikolajaus I auklėtojos kunigaikštienės Šarlotos Livenienės amžinojo poilsio vieta. Caras jai prie Viekšnių buvo padovanojęs dvarą.
Ant Tamaros Rinkevičiūtės kūdros suplūsdavo tuntas vaikų. Dalis jų trypdavo eilutėje skubėdami pakliūti į karuselę. Kiti lenktyniaudavo slidėmis, o vyresnieji, tempdami už skvernų cypiančias mergaites, griuvinėdavo į pusnis.
Sniego būta virš galvos, nes jį sustumdavo į kauges ir palikdavo taką rogutėms. Viduryje kūdros kyšodavo metalinis strypas, ant jo užmautas vežimo ratas ir pritvirtinta keliolikos metrų kartis. Jos gale storom virvėm užmazgytos rogutės.
Priėjus eilei drąsuolis guldavosi ant klabukų ir iki pirštų pamėlynavimo spausdavo jų nosį. Keli vaikiščiai tarp rato stipinų įkišdavo gaikštes. Laikykis, vyruti!
Rogės lėkdavo ratu, gulinčiojo nugara eidavo pagaugais, bet pirštų neatleisdavo – po kelių ratų išdribęs, apsijuoktum amžiams.
Ištvermingieji prašvilpdavo dešimt ratų. Zvimbdamas vienuoliktąjį, atsidurdavai pusnyje. Žiopliams juokiantis, linksmai šūkaujant palaikymo komandai, stodavaisi patapęs sniego diedeliu.
Bandydavo laimę ir mergaitės. Į čiuožyklą jos ateidavo pasipuošusios treningais surištom klešnėm, apsimuturiavusios skara galvą, apsivyniojusios kaklą šaliku. Vyrukai, kurie stodavo prie rato, dar stipriau užguldavo stipinų pagalius – bus mergom pamoka! Veriančiai suspiegusi, mergička suspausdavo lūpas ir atsiduodavo likimui.
Švelniosios lyties atstovės vos iškentėdavo penketą ratų. Išsikapsčiusios iš pusnies tarškėdavo buvusios devintame danguje, iš rogių išlėkusios netyčia. Tik nusivaliusios sniegą, vėl verždavosi į karuselę. Visiems buvo gera, lyg angelą užantin įsileistum.
Sutemus aukštesniųjų klasių moksleiviai pasibučiuoti maudavo už daržinės. Mes, žvirbliamušiai, tai patėmiję užtraukdavom:
Kavalierius su pana Virė košę su smala. Davė mamai kaštavot Ir veselei pakavot.
O šie, akis nudūrę, mažumą išraudę, iš pasitenkinimo niurnėdavo.
Netylantis klegesys sklisdavo ir nuo gimnazijos kalnelių. Senoji mokykla kilo už liepų ir tuopų eilės, o žengęs žingsnį lėkdavai laukine trasa, užsibaigiančia prie Kalupio gluosnių. Nuo viršukalnės galėdavo nusileisti tik Jonis Sidabras. Širdis atsidurdavo kulnuos, kai matydavai aną plevenančiom kelnių kiškom, be perstojo spyruokliuojantį.
Prieš pat upelį, nubrėžęs lanką, Jonis sustodavo ir modamas lazdom tyčiodavosi:
– Joukun darbs! Lėkėt, nieka nebus… Štiš, atlapause!
Mes jau žinojom, kas tas „nieka nebus“: išsitiesi ant nosies, viena slidė dumia priekin, kitos šipuliukų nesurinksi…
Po avarijos glaustydavomės prie Jonio, kuris buvo ir slidžių meistras. Kalnų slidinėjimo asas mandražydavosi, kėlė kainą:
– Neturiu laiko ir lentikių. Apsieisit bė šėlką kuskelės per Šventą Roką.
Pažadėdavom, be geležinės kainos – 5 rublių, pridėti pamaloninimą – kelis naujus sąsiuvinius ar saują ką tik pasirodžiusios „Meškos šiaurėje“. Tai buvo didžiausias masalas ir Jonis sutikdavo neuždelst su preke.
Meistrų meistras turėjo sukaupęs piršto storumo beržinių lentgalių. Tiesa, jie buvo kiek išsikreivoję, bet, anot jo, slidės tokios ir turi būti – „it fabryčnos“.
Verdančiame vandenyje užrietęs lentelių galus, tris dienas džiovindavo suveržęs diržais pirtyje. Paskui įtvirtindavo skersai diržiukus, padą apkaldavo kaliošų išnarom ir su preke už mokyklos rūsio lūkuriuodavo užsakovo.
Tiesa, pradžioje slidės neturėjo griovelio. Nulėkęs keletą metrų, nesulaikomai žergeisi ir, vengdamas suplėšyti šakumą, išsitiesdavai pusnyje. Vėliau Jonis susiveikė griovelį skaptuojantį kaltą ir slidės tapdavo „it fabryčnos“.
Aš vėliausiai kreipiausi į Jonį pagalbos. Vokiečių kareiviai mums buvo palikę suomiškas slides. Tai buvo trumpos, plačios šliūžės odiniais apkaustais, kurie priverždavo koją metaliniu „šuneliu“. Tačiau per kelias žiemas jas sutvarkiau, dešine atsitrenkęs į ne vietoj išdygusį medį.
Tolesnis etapas – nuo gimnazijos kalnelių persikelti į Ventos skardžius. Tuoj už tilto – nesibaigiantis Čekų kalnas. Juo nuskriejęs gaudavai meistro vardą. Na, o čempiono pelnydavai tik įrodęs, kad Virvytės šlaitai paklūsta tau.
Šiam žygdarbiui reikėjo ypač pasiruošti – slides kelis sykius įtrinti bičių vašku (kitokio ir nebuvo), prisisiūti kulnų dirželius, pasidaryti slidžių lazdas, ne pagaliukais ramstytis. Čia jau niekur nedingsi, Borusėli, nulėkti gal pasiseks, bet atgal į kalną nepasispirdamas lazdom su atramom pražūsi.
Ventos pievos, vadinamos užbravarėmis, gruodį apeidavo ledu. Jei žiemos pradžioje nepustydavo, ten buvo įmanoma pasičiužinėti, ant ledo sukti viražus.
Tikras pačiūžas, prieškarines „Polar Nurmis“, teturėjo keli vaikai. Kiti tenkindavosi medžio trinkelėm, apkaltom skarda ar užlenkta viela. Medžio pade išgręždavo kelias skyles, per jas perkišdavo lininę aparą ir, suveržę ant bato šunmazgį, pasileisdavo per ledą. Žinia, tokia ekipuotė dažnai atitrūkdavo nuo kojos ir čiuožėjas, trindamasis nubrozdintus kelius, palikdavo ledo areną.
Per atodrėkį, kai smegdavo sniego pusnys, gatvės vaikai statydavo tvirtovę. Pagrioviuose, kur daugiau sniego, suritindavom vos apkabinamus kamuolius ir sukibę keldavom vieną ant kito. Išmūriję virš galvos, prie angos pastatydavom sargybinį. Tą atlikdavo mažiai, nes jiems niežėjo nagus dalyvauti vyresniųjų varliamušių darbuose. Sargybinis labiau panėšėjo į senį besmegenį. Tačiau mes numatonydavom bamblius, sakydami, kad tuoj tuoj senis besmegenis taps kariu. Išgelbėdavo iš Sargio atsineštas vokiškas šalmas, į kurį pildavom ėdalą. Šluotos nekišdavom, o skersai ant krūtinės kabindavom vamzdžio galą. Pilį pavadindavom Gedimino ir iškeldavom gėlėtą vėliavą, raudoną – šiukštu. Kai vėl imdavo šalti, iš šulinio atsinešdavom vandens. Laistytuvu apkrapydavom sienas ir, žiūrėk, po kelių dienų tvirtovė būdavo kaip iš paveikslėlio traukta.
Tėveliai, patėmiję, kad per daug užsiimu inžinerija ar duoduosi nuo kalnelio, paprašydavo parodyti namų užduotis. Čia pasitaikydavo ir keblumų – neperrašytos diktanto klaidos, neatliktos skaičiavimo pratybos ar, neduok Dieve, nepritutinta virtuvės spintelė malkų.
Viską atlikęs, vėl galėjau lėkti kieman, bet va šaltis nebeleisdavo spausti sniego gniūžčių. Kantriai dienų dienom laukdavau naujo atodrėkio.
Žiemai neišeinant iš kiemo, per sodą atlėkdavo kurapkos. Susigūžusios varguolės pulkeliais perbėgdavo pievos ledą ir, nematant Sargiui, įsmukdavo į daržinę. Tiesa, ir Sargis nelabai alatydavosi, tik vampteldavo keletą sykių: atseit – viską matau, savo pareigą einu, bet gailėdamasis sušalusių vištukių nebaidė.
Kurapkoms daržinės durų apačioje žiojėjo landa, o patalpoje netrūkdavo iš šieno sėklų, kai kada ir kruopų paberdavom.
Gražiausios žiemos viešnios – sniegenos, mūsų vadinamos raudongūželėm. Jos mėgdavo prieš virtuvės langą staipytis alyvoje, sėklas aižydamos, keldavo linksmą erzelį. Tada visa šeima neatsiplėšdavom nuo lango. Deja, šis dažnai apšaldavo, todėl atsargiai sliūkindavom per kiemą pasigėrėt šiaurės viešniom.
Prieš Kalėdas pjaudavom meitėlį. Bekono skersti kviesdavom Skutulą – aukštą pečiuitą žemaitėlį, vyrą pačiame stiprume, kuriam parversti bekoną buvo „joukun darbs“. Mikliai užnėręs ant užpakalinės kojos kilpą, baisiai žviegiantį ir besispardantį gyvulį nutempdavo prie šulinio. Užmezgęs ant kablio virvę, vokišku durtuvu smogdavo į pakaklę ir pasmerktasis, kiek pamataravęs kojom, krisdavo kraujo klanan.
Skutulas, ant iškeltų rūsio durų užvertęs dar bekrutantį gyvulį, paprašydavo karšto vandens meitėliui nuplauti. Paskui, pripumpavęs kaitinamąją lempą, imdavo svilinti šerius. Viską darydavo vienas. Pervertęs ant kito šono bekoną, žinovo žvilgsniu patikrindavo padėtį ir, išsitraukęs nuo aštrumo mėlynuojantį peilį, perrėždavo pilvą. Mažu puoduku išsemdavo susirinkusį kraują ir, prieš pildamas į dubenį, pasigardžiuodamas išlenkdavo kaušą. Bemėsinėdamas atsipjaudavo skibelę lašinių ir be duonos bei svogūno sumaumodavo mums neužsičiaupiant iš nuostabos.
Meistras suketvirčiuotus lašinius dėdavo į didžiulį dubenį. Į kitus indus mesdavo grobus, žarnokus, širdį ar plaučius. Dar garuojančias dalis mamunėlė su tarnaite nešdavo virtuvėn ar į skalbyklą. Ten keturiuose puoduose jau virdavo vanduo ir nuplautą skerdieną įleisdavo į katilus.
Meistras pasiimdavo suderėtą lašinių paltį, dar sulygtą červoncą ir nuplovęs peilius bei aštrųjį durtuvą sukišdavo į odinį maišelį. Nuplaudavo ir kraujuotas duris, ant kurių likdavo išdegintas realistinis kiaulės siluetas. Ko ne meno šedevras! Užkabindavo atgal duris, o aš, išsišiepęs iš laimės, kad patikėtas atsakingas darbas, prilaikydavau iš apačios.
Paskui kelias dienas būdavo spirginama, kepama, čirškinama begalė skanėstų, į žarnas tutinamos dešros ir vėdarai, salietra trinami kumpiai, verdamos ausys ir uodegos.
Man buvo patikima pakabinti paukšteliams pūslę. Tada, lyg gavusios telegramą, po mažųjų paukštelių prisistatydavo kuoduotosios zylės. Jos svečiuodavosi neilgai, kaip kokios podiumo princesės. Porą kartų apsilankiusios, pademonstravusios iškilius kiverius, dingdavo iki kitų metų.
Kai pūslė likdavo be riebalų, įbėręs keletą žirnių ir ją išpūtęs, palikdavau džiūti.
Kieme pasigirdus morčiaus raudoms, su maišu tykodavau Peckės kavalierių. Keli, kankinami aistrų, prarasdavo budrumą ir tik žvalgydavosi išsvajotosios. Ne iš karto pasisekdavo užmesti maišą. Pavykus sugriebdavau katiną, prie uodegos pririšdavau barškančią pūslę.
Jergutėliau, koks kildavo triukšmas! Visam kvartalui pranešdamas apie savo siaubą, papūtęs uodegą, svečias maudavo iš kiemo, o pūslė, klaikiai barškėdama, vydavosi iš paskos. Taip pamalonintas kavalierius daugiau nesirodydavo.
Lašinius, dešras ir kumpius rūkydavom mažame cementinio rūsio kambarėlyje. Ant pajuodusių karčių kabindavom gėrybes, persmeigę metaliniais kabliais.
Vendzyklą kurdavo tik papunėlis, jis žinojo, kiek dėti malkų, kiek pjuvenų. Jei per daug – mėsa sukeps, per mažai – tokia ir nauda iš bezdalo.
Mamunėlė su tarnaite už kelių dienų pietų stalą papuošdavo vėdarais. Mūsuose kimšdavo tik kruopinius. Dalį kraujo palikdavo jukai, likusį supildavo į tyrę su virtom kruopom bei prieskoniais ir šaudavo į duonkepę. Seilės tekėdavo belaukiant skanėsto. Tiesa, saiko neturėjimas šlamščiant vėdarus baigdavosi liūdnokai. Kartą prisitašęs namuose nuėjau pas kaimynus Petrauskus. Nagi ir jie buvo ką tik ištraukę šios patrovos dubenį.
– Sėsk, sėsk, Rimantėli, – nepaisė mano atsikalbinėjimų. – Pas mus ne prastesni, pakaštavok! – stūmė garuojančią lėkštę.
Nesispyriojau. Pas kaimynus visada gardžiau – prisikirtau, net sagos trūkinėjo. Dvejus metus nebegalėjau pažiūrėt į tą pusę.
Prieš žiemos šventes mamunėlė nusukdavo krames dviem žąsims. Vieną ruošdavo Kalėdoms, antroji, iškimšta obuoliais, lauko spintoje laukdavo Naujųjų metų. Šventinių pietų neatsisakydavo nė Sargis – atsargiai treškindavo paukštienos kaulus, o vertingesnius paslėpdavo būdoje.
Namiškius suėmus silpnumui, likdavo du puodai smalčiaus, kurį su duona ir česnako skiltele kabindavom iki Velykų.
Žiemos viduryje veršiuodavosi Banga. Mamunėlė su tarnaite, apsivilkusios gumuotais chalatais ir nešinos kibiru su drungnu vandeniu bei skudurais, eidavo gyvulėliui į pagalbą. Man šiukštu pasirodyti tame subruzdime.
Tik kitą dieną, pasiėmę kibirą šilto vandens, kuriame tumulavo miltai su sėlenom, trise eidavom pažiūrėti teliuko. Palei sieną strapaliodavo jauniklis, dar netvirtai besiremiantis į šviežiai suplūktus šiaudus, didelėm melancholiškom akim žvelgiantis į mus. Banga ilgesingai mykdavo, vos veršiukas nutoldavo per žingsnį. Išgirdęs motiną, šis grįždavo atgal, o ji laimingą meilę išreikšdavo šiurkščiu liežuviu braukdama per nugarą. Ištrūkęs veršiukas puldavo prie tešmens ir kiek pažindęs galva tvodavo į pieno centrą – nenutraukti tiekimo!
Netrukus ragaudavom krekenų. Primilžtą riebų skystį paleisdavo keptuvėn, o paskui šaukštais kabindavom geltoną skanėstą su ruda plutele.
Vakarop, grimztant saulei už Požerskio eglių, papunėlis pranešdavo:
– Šiąnakt spigins. Dieną mačiau beržo viršūnėje posėdžiaujant varnas.
Po šių pranašysčių vesdavau Sargį į tvartą. Šis permaina itin džiaugdavosi, šokinėdavo, taikydavosi lyžtelt geradariui ir vos atsidūręs viduj lįsdavo į pamėgtą vietą po triušių gurbu. Iš tiesų, kaip pranašauta, naktim poškėdavo tvoros, o mėnulis skleisdavo šaltą šviesą.
Antroje žiemos pusėje, kai pradėdavo skambėti varvekliai, išleisdavom gyvulėlius iš tvarto. Banga eidavo pirmoji, atsargiai uosdavo pamirštą sniegą, atsisukdama paragindavo ūgtelėjusį teliuką. Šis, nusižiūrėjęs į mamą, irgi uostydavo baltą paklotą, lyžteldavo nematytus patalus, o paskui, išmetęs pasturgalį, šuoliais nulėkdavo iki vartų. Siautėjimui pritardavo ir keli ožiukai – striksėdavo kazokėlį, linksmai mekendavo skalijant Sargiui.
Prisisiautę gyvuliukai tik stumiami grįždavo į tvartą.
Vis labiau šylant, tokius pasilaigymus rengdavom kas savaitę. Tiesa, vištos į tai žiūrėjo skeptiškai. Kiek pabraidžiojusios po sniegą, prašydavosi atgal arba netekusios kantrybės sulėkdavo ant tvoros. Tik žąsys, lyg niekur nieko sugulusios ant riebalais nukarusių papilvių, neskubriai gagendavo, atvertusios galvas žvelgdavo į saulę.
Užgavėnių džiaugsmai miestelyje buvo slopinami. Atpažintus „žydukus“ kviesdavo pas mokyklos direktorių, liepdavo atsivesti tėvus. Tiesa, to neįvykdžius, neskalpuodavo. Vis tiek nesmagu.
Pas kaimynus lankydavosi mažiai, išsivertę kailinius, ant veidų užsitraukę ryškiai apvedžiotom akim kojines, popierines kaukes su arklio karčių ūsais ir barzdom. Pasitaikydavo ir medinių su kumpom nosim, dar tėvų jaunystėje išdrožtų.
Vaikai, nors ir Užgavėnių „žydukais“ atėję, tik peržengę slenkstį, sukalbėdavo poterius, o paskui užtraukdavo tradicinę:
Mes, žydele iš Leckavos, Turem macių ir kakavos. Pinigėlį jeigu dousit, Dar pašoksem padainiousem.
Pinigų persirengėliams retai duodavo. Užtat storais blynais vaišindavo kiekvienoje troboje. Dar ir įsidėti pasiūlydavo.
Šitos išvykos neperaugdavo į linksmas eitynes, nes vaikai prisibijodavo rūstaus direktoriaus veido, slogios pokario laikų būties.
Vis mėlynuojantis dangus, išgraužti vėpūtiniai žadindavo pavasario nuotaiką.
Rodos, 1950 m. miestelyje pasklido gandas – sprogdins ledus. Vaikai atlėkė užsiimti saugesnių vietų. Prisispaudė prie žydo Vakso medinio namo, kuris plačiom pastogėm dengė sienas. Tiesiai į gatvę vedė gonkelės, į kurias sušoko suaugusieji.
Ventos tiltas stovėjo ant medinių polių (dabar betoniniai), prieš srovę kilo tokie pat ledlaužiai, apkalti metalu. Pakilęs vanduo jau vertėsi per ledlaužius, grėsminga jėga grūdosi lytys, akimirka – ir tiltą nutrauks.
Po valandos atvažiavo sunkvežimis su sprogdintojais. Kareiviai ant ledo sangrūdų dėjo sprogmenis, vyniojo Bikfordo virvutes.
Atlikus darbą, vyresnysis mostelėjo žiopliams – slėpkitės.
Už kelių minučių nugriaudėjo keli sprogimai. Ledo gabalai bumbsėjo aplinkui, čiuožė nuo namų stogų, šokinėjo ant brukės. Kuo toliau, tuo mažesni barbeno, kol galų gale iš dangaus ėmė byrėti sidabrinės pupos.
Upė prasimušė pakraštyje, bet pačiam vidury dar aukštyn lipo ledo sangrūdos. Keli kareiviai su kartoniniais lagaminėliais nulėkė į vidurį tilto, nuleido sprogmenis ant susikimšusių lyčių ir galvotrūkčiais parlėkė atgal.
Vėl sprogimo trenksmas, ledų kruša, baimingas kaimynų kvėpavimas į pakaušį.
– Dyvų dyvai, – suklego susirinkusieji, kai upė ėmė nešti lytis, o šios šnabždėdamos skubėjo link kapinių.
Kalupio upeliui nešant lytis, trys narsuoliai – Vincė Deniušis, Abraška Davidas ir Romasius Strigūnas – išdidžiai vairavo kampuotą ledinę. Vyručiai stūmėsi ilgom kartim, nutaikę progą pamojuodavo pavyduoliams.
Tik staiga – neprognozuojamas – triokšt! Ledo lytis stojosi piestu ir trys jūreiviai atsidūrė lediniame vandenyje. Vyručiai neprasprūdo pro tilto atramą, kuri išdavikiškai pastojo kelią.
Iš upelio, tegu ir patvinusio, išsikapstysi, tik kelnės – pilnos baimės. O skausmingiausias momentas – tupelės su trimis rašalo buteliukais nardė bangose.
– Tupelelės, mano tupelelės! – išniręs iš po lyties plyšavo Vincė. – Gelbėkit anas, – čiaudėdamas ir prunkšdamas kapstėsi į krantą.
Kas bešoks į vandenį, kai matėm batuotus Abrašką ir Romasių jau brendant į krantą.
Juokėmės ir užjautėme, išgraibėme užutėkyje plūduriavusias kepures, o apavas nuplaukė į Ventą. Tikriausiai latviai susižvejojo nematytas žemaitiškas tupeles.
