Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS  NAVAKAS

Labas, Akva,

dabar rūkau prie savo palėpės lango ir pro jį regiu tave kaip savo laiško adresatę. Todėl tas langas man yra akvalangas, už kurio auga sekvojos didumo slyva. Kadaise turėjai namelį medy, sakei, kad vėl tokio norėtum. Tai va tau medis. Sėdėtum sau slyvoj, po tavim suptųsi Gabrielius, o Audra manikiūrinėm žirklutėm kirptų veją. Galėtum jiems padainuoti tą dainą pagal Ernsto Jandlio žodžius, kuriai muziką neseniai sukūrei.

Rodos, ką tik rašiau tau, jog pamečiau lapuką, prirašytą Henriko Radausko ranka. Tik parašyk apie kokį daiktą, ir jis atsiranda. Atsirado, guli su manim lovoj tarp daugybės bergždžių knygų, vos benulaikančių savo tekstus. Jei būčiau parašęs, kad pamečiau Gintaro kambarį arba Montesumos auksą – ir jie būtų atsiradę. Kam smagiausia, kad atsiranda auksas, kam – kad lapukas. Beje, ar žinai, kad net 85 % per visą žmonijos istoriją iškasto aukso naudojama ligi šiol? Tad visai įmanoma, kad tavo žiede yra nors keli atomai ne tik inkų, bet ir Kleopatros aukso. Radausko lapuko, žinoma, ne. Tačiau į šį laišką jis jau įkėlė rašalinę koją.

Tik parašyk apie ką nors – ir atsiranda. Net tie dalykai, kurių nebuvo. Tik perskaityk apie ką nors – ir atsiranda. Net tie dalykai, kurių nenorėtum. Mes ir rašom apie kai kuriuos dalykus turbūt tik tam, kad apie juos neperskaitytume. Nes valdome tik rašomus dalykus, ne skaitomus. Ir tai ne iki galo. Kartais ką nors skaitant būna apmaudu, kad nespėjau pats to parašyti. Štai atsirado man, bet be manęs. Nedalyvavau tame atsiradime, stoviu prieš faktą. Jei atneštum man veidrodį, veikiausiai atsispindėčiau kiek išsižiojęs, it kokia MM (šiandien jos gimtadienis) ar BB.

Tiesą sakant, daugybę metų prasėdėjus ant palangės, slyvos akivaizdoj, realūs dalykai pradeda nebesiskirti nuo parašytų ar perskaitytų. O ir kodėl turėtų skirtis? Štai tos slyvos aš niekad deramai neaprašysiu, visada prasikirs pro mano daugiasluosnę realybę, įsipjaus į ją kauliukų briaunom, mat yra pernelyg emancipuota ir per mažai svarbi. Tuo tarpu visas kitas pasaulis moka sėkmingai atitolti, į priekį išleisdamas ne tik Faustą su Mefistu, bet ir zuikį su meškiuku iš Gabrieliaus knygelės. Kartais einu gatve ir žmonės man lyg išsiuvinėti kryželiu, įmanomi išardyti, o štai zuikis su meškiuku iš esmės gyvi ir amžini, kaip ir daug mažų lietaus nykštukų iš mano vaikystės knygelės. Nes su žmonėm kažkaip ilgai neišgyvendavau, o su tais nykštukais – gyvenau ir gyvensiu. Ir dar su daug kuo tebegyvenu, tarkim, su Čaild Haroldu. Jis man daug realesnis nei kaimynė Danutė. Jei vieną dieną pamatysiu, kad nebeturiu su kuo gyventi, pasirašysiu su kuo, ir vėl turėsiu. O įdomiausia, kad gyventi sugebu ne tik su vadinamaisiais herojais, bet ir su žodžiais ar sakiniais. Na, prikimba koks, ir jau šast jis irgi realesnis už gimines bei pažįstamus.

Dar yra kinas, bet jis čia mažiau pravartus. Visų pirma, nekuriu kino, esu jo įkaitas. Todėl kinas gyvenimo modelius ar partnerius gali pasiūlyti tik neturinčiam ambicijų kurti. Paaugliui arba kokiam dėdei Broniui, užstalių pilotui. Mėgstu kiną, bet sunku man jame gyventi. Jis pernelyg betarpiškai viską parodo, nekoduodamas, nuolat laikydamas smilių ant rodomo objekto. Tekstas yra geriau. Pasirodo, visus išsusinusios kalbos grotos gali turėti ir gerą savybę – negebėjimą pasakyti iki galo, papasakoti taip, kaip yra, nes visada yra ir taip, bet ir nemenkai kitaip. Su tekstu galima bendradarbiauti, o bendras gyvenimas ir yra bendradarbiavimas. Štai kaimynė Danutė manęs niekad nebuvo rimtai užknisus, o kiek kartų užknisinėjo Čaild Haroldas ar netgi Vinetu – apsakyti tau negaliu.

Tarp manęs ir pasaulio turi būti tam tikra ženklų ar simbolių sistema, kitaip tas pasaulis man jau kinas. Norisi peržiūrinėt nesibaigiančiais stop kadrais. Ir savo eilėraščių paraštėse mėgdavau piešti labirintus, ne kokias paraleles ar panas dideliais papais. Tiesą sakant, ir knygų nemėgstu skaityti tokių, kokios parašytos. Galvoje perrašau, labai dažnai suvokiu visai kitaip nei vadinamasis autorius. Neretai liaujuosi skaitęs kaip tik toje vietoje, kur turėtų viskas paaiškėti. O kurių velnių man tas aiškumas? Paaiškės ir knyga mirs. Tegu sau gyvena. Esu nebaigęs skaityti daugybės garsių knygų: „Lolitos“, „Stepių vilko“, „Proceso“, „Brolių Karamazovų“, „Meistro ir Margaritos“ etc., nors skaičiau jas po kelis kartus. Kiek paskaitydavau, man pakakdavo. Kaip ir gyvenimo vis pakanka tiek, kiek pagyvenu.

Tad ir laiško tepakaks tiek, kiek parašiau. Einu prie akvalango, parūkysiu, pažiūrėsiu į neįmanomą aprašyti medį, laikantį inkilą, kuriame niekada negyveno paukščiai. Jei kokį rytą, kaip Gregoras Zamza, atsibusi pavirtusi varnėnu – turiu tau namus. Su vaizdu į pasauliui nepralaidų akvalangą.