Postideologinės dilemos
MARIUS PLEČKAITIS
Vytautas Rubavičius. Postmodernusis kapitalizmas. Mokslinė monografija. K.: Kitos knygos, 2010. 272 p.
Rimtesnis politinis, ekonominis ir kultūrinis diskursas, įsitaisęs knygos puslapiuose, plačiajai masei Lietuvoje neturėtų būti įdomus. Kam visų tų „filosofijų“, jei yra komerciniai pramogas transliuojantys televizijos kanalai, pornokonteinerių prikimštas internetas ar alus, krepšinis, pergalės? Kodėl bet kokią kritiką išgirsti darosi vis skaudžiau, vis sunkiau pakeliamas vertybių kvestionavimas? Žmonės, išmokyti bijoti, kaltinti ir išduoti, nepajėgia kapitalizmo įvertinti kaip sistemos, kaip tam tikros istorinės patirties nepripažįstančios išrinktųjų ideologijos, kaip galingo visa apimančio konstrukto. Paprastai apsieinama valdžios ar gimdytojų kalimu prie kryžiaus, abstrahuojantis nuo pagrindų pagrindo. Panašiai dvasiškas tėvelis davatkas mokytų apkalbas ir pamaldumo varžybas iškeisti į kruopelę nuoširdaus tikėjimo.
Vytauto Rubavičiaus „Postmodernųjį kapitalizmą“ vertinčiau dvejopai. Viena vertus, jau pirmoje pastraipoje nedviprasmiškai pareiškiau palaikąs XXI amžiaus maro, apsisiautusio laisvosios rinkos drobe ir pasivadinusio kapitalizmu, demaskavimo svarbą. Kita vertus, šioje knygoje iš esmės atkartojami vien praeities protai. Autorius, matyt, vadovaujasi nuomone, kad iteracija ir sisteminimas – mokslo esmė. Minusas Rubavičiui ir dėl to, kad, norėdamas pabrėžti savo paties apmąstymų reikšmę ir naujumą, dažnai užsižaidžia kalba, jos konstravimu ir dėlionėmis, kažin ar būtinomis pateikiant kad ir postmoderniojo kapitalizmo kritiką. Juo labiau kad minėtas žaidimas kartais supainioja ir knygos autorių.
Tai toli gražu ne pirmas Rubavičiaus veikalas panašia tematika. Tiesa, pirmą kartą išleistas revoliucingosios leidyklos „Kitos knygos“.
Ilgoje knygos pratarmėje autorius perspėja nesugrūdęs į veikalą visko, kas susiję su postmodernizmu ar kapitalizmu. Apsiribojama penkiais skyriais, penkiomis esminėmis temomis – nuo vartojimo, suprekinimo ir suišteklinimo iki masmedijų (šį terminą gina pats autorius), postmoderniojo urbanizmo ir miestų.
Jei jau gyvybė paverčiama preke, tai ką kalbėti apie kitus visuomenės aspektus: norus, viltis ir bejėgiškumą. Daug dėmesio skiriama transgresijos įsigalėjimui apžvelgti ir seniesiems dėsniams, kadais laikytiems nepajudinamais, tyliai apraudoti.
Daugumą knygoje aprašytų postmoderniojo kapitalizmo veiksnių automatiškai imame laikyti negatyviais, žalingais ar griaunančiais žmogaus laisvąją valią. Tačiau yra bent keletas ir plačiau diskutuotinų. Tarkime, genų inžinerija ir žmogaus gyvenimo trukmės ilginimas. Knygą veikiausiai galima laikyti kairiojo intelektualizmo konstruktu, taigi dauguma jos skaitytojų kažin ar pabūgs nemirtingumo (kartu ir Dievo atsisakymo) recepto svarstymų. Koks rimtesnis socialistas aklai meldžiasi prašydamas Dievo pagalbos? Koks anarchistas namo dažymą iškeičia į Atvelykio pamaldas? Tiesa, pažymima, kad tariamą amžinąjį gyvenimą gautų ne kiekvienas. Viskas vėl atsiremia į seną gerą draugą kapitalą. O tai jau tiesioginis kiekvieno kairiojo intelektualo priešas.
„2000 m. sausį BBC transliuotoje mokslinėje programoje „Gyvenimas ir mirtis XXI amžiuje“ (Life and Death in the 21st Century) buvo pranešta apie galimybę „nemirtingumą įrašyti į žmonių rasės genus“, o šią galimybę etiniu požiūriu apmąstantis Johnas Harrisas prieina prie tokios išvados: nors nemirtingumas išskaido žmoniją į galinčiuosius ir negalinčiuosius jo siekti, tokio gėrio nėra pagrįsta atsisakyti tik dėl to, kad jo negalima paskirstyti visiems (Harris 2004: 529). Tokiu atveju pagrindiniu etikos klausimu, pasak J. Harriso, nemirtingųjų ir mirtingųjų sugyvenimas, ir tam jau dabar dera ruoštis.“ (p. 59)
Nelieka nepaminėti ir neoliberalai, save mėgstantys laikyti vienintele neklystančia rūšimi, pasipuošusia Johno Meinardo Keinso išvestinėmis ir operavimu žmoniškumo, humaniško kapitalo sąvokomis, nepavydėtinai trapiomis ir silpnadvasėmis.
„Poreikių gamybą J. K. Galbraithas aptarė kaip neišvengiamą ekonomikos raidos dalį. Kita vertus, jo mintys paryškina neoliberaliosios ekonomikos teoretikų ideologiškumą – juk neoliberalioji teorija teigia individo laisvę ir kuria laisvo individo poreikių tenkinimo strategiją, kurią „poreikių gamybos“ samprata pernelyg nužemina, iškeldama industrinį poreikių diegimo ir primetimo pobūdį laisvosios rinkos sąlygomis. Lietuvoje vartojimo ekonomika diegiama ir vartotojų visuomenė kuriama skleidžiant „laisvo pasirinkimo“, ekonomikos ir socialinio gyvenimo išlaisvinimo, remiantis rinkos principais, ideologemas, savo ruožtu pridengiančias neišvengiamus naujus nelaisvės būdus, kuriuos ši ekonomika kaip tik ir įtvirtina.“ (p. 108)
Vartant šį dartanjanišką, donkichotišką, bet vis dėlto romų, labiau avelės nei sakalo postulatų rožinį, norisi tikėti, kad Rubavičius turi ir gerą samtį ontologinės rūgšties, padėsiančios parašyti ne tik apibendrintą postmodernybės kataklizmų apybraižą, bet ir unikalią formulę kontraceptikų, neskausmingai sustabdančių besikerojantį kaspinuotį įsčiose, kuriose turėtų išaugti kas nors gražaus. Pavyzdžiui, egalitarizmas.
