Marko kelionių kaleidoskopas
PETRAS RAKŠTIKAS
Kas rytą vis kitaip Ieva sugundo Adomą, aprašo detales naujame Kamasutros puslapyje, nupiešia naują paveikslėlį ir, bėgdama nuo vakaro tvano, skuba su Nojaus komanda į laivą, kuriame prieš vakaro žinias galanda snapą, nagus, kedenasi plunksnas visiems gerai žinoma žurnalistė varna.
Viršuje – žvaigždžių vynuogynas. Apačioje – tamsa apsigobusi žemė begalės sapnų akimis žiūri aukštyn. Begalė burnų godžiai varvina seiles. Apverstame paveiksle pavaizduoti personažai pasikeičia vietomis, todėl rytai būna rasoti arba apšalę. Pasitaiko ir sausesnių rytų, bet tuomet tarp viršaus ir apačios tyso debesų blynas, panašiai kaip brūkšnelis tarp dviejų kortų karaliaus pusių.
Liūto kailiu prisidengęs asilas ant kalno stebi apačioje bliaunančių avių kaimenę. Aleliuja, mes tikim, – tu liūtas, pasigailėk mūsų, mes nebešlamšim pievų, jos tavo!
Ožys užsideda sniego ir saulės spalvų kaukę, užsivelka žalius obels marškinius su šimtmetį nenubyrančiais žiedų potėpiais, nuteptais per tris apvaizdos sekundes, įremia į tamsą liepsnojančius ragus ir tarp juodų potėpių blakstienų ridena saulės juodulį, šis patogiai įsitaiso vidurnakčio namų languose, už kurių pažadinti krosnyje traškančio miško čirškia kepami blynai. Išbalusios vėlės per kamino tamsą skuba į ultramarino jūron grimztantį ožio sapną, kuris skęsta, skęsta, bet nenuskęsta, pakibęs ant Ararato viršūnės.
Keturis kartus gieda gaidys, uždega ryto žvakę, vidurdienio žvakę, vakaro ir nakties. Snape dienos plunksna iš metų paukščio sparno. Juodų kontūrų mostais paukštis skrenda per dangų virš sausio gėlynų, per mėlyną pavasario naktį, raudonuojančių rožių liepą, liepsnojantį spalį, skrydžiui atriekto laiko riekėmis maitindamas vėjus.
Per kava nulaistytą dangų žaliašonė kumelė ratuose tempia beveidį vežiką – kabliu suriestą potėpį, pro liepsnojantį miestą, į paauksintą jaunaties šypseną, virš geltonu, juodu, žaliu nudrėbtą obelį, kriaušę, gal violetinę vakaro slyvą, kurioje paukštuku pasivertęs čiulba įsimylėjęs jaunuolis, žvilgsniu prisirišęs prie namo, tarpdury švyti nuotakos rūbais pasipuošusi mylimoji beveidė. Tvoros pjūklas džyrina kaimynų nesantaiką, barstydamas raudonuojančios nakties pjuvenas.
Vasara turėtų būti geltona, bet visą šios spalvos grožybę nuėda dangaus mėlynumas, todėl ji pasidaro žalia. Rudenį gamta persisotina geltoniu, atryja mėlynumą, atiduoda jį dangui ir viską išteplioja savo paletės dažais, bet jau viskas po laiko. Liūdnai čirpia lizdą palikusios kregždės, tamsėjančiuose debesų lapuose rašydamos vasaros testamentą.
Tarp šviesiai mėlyno nieko ir tamsiai mėlyno nieko, tarp nesuprantamo vieno ir neapčiuopiamo antro juodu mirties kontūru apvedžiotu baltu angelu skrenda Markas, tarp pirmojo ir antrojo išbarsto prisiminimus apie Paryžių, pasistato Eifelio bokšto butelį, užgeria mėlyno absento, priklydęs muzikantas džyrina smuiką, baltas asilas trepsi aplink linksmą šokį, vandenyną pragėrusi silkė žiopčioja Dievui į ausį gražiai įdarytas kaltes. Į priekį iššokusi mergaitė nusilenkia ir publika atlieka savo pareigą. O kas jai belieka?
Ten, kur žemė, ten ir dangus. Paukščiai gyvena žemėje ir danguje drauge su žmonėmis ir gyvuliais. Pasaulis kunkuliuoja ritualinio aukojimo dūmuose. Viskas netikra, netikra, netikra, bet atpažįstama. Faktūrų atomai ir molekulės spiesdamos verda gyvenimo viralą. Per pusryčius suvalgyti paukščiai su žmonių galvomis gieda medyje, po kuriuo gulėdamas diriguoja lapiagalvis medžiotojas. Vienatvės kalėjime šviečia katės veidą užsiauginusi moteris liūdesio raštais išsiuvinėtu sijonu. Povo uodegos akys stebi kūdikio ranką, maišančią ee, mee ir bee. Violetiniu miško pjūklu vakaras džyrina kraujuojantį debesį ir, pakurstęs besibaigiančią dieną juodom anglim, piešia nesibaigiančią naktį, į kurią be perstojo brenda dienų krovinius nešantis karavanas. Iš rojaus į pragarą ir atgal. Lauže kaitinamas ultramarinas išgarina žalią gyvenimo debesį, žaibuojantį juodų linijų žodžiais, šie sminga į širdį ir pažadina ateinančios dienos pasaulį, nutapytą žemuogių, rožių ir kraujo spalvomis. Nuo musmirės atšokusi boružė zyzdama neša interneto kanalais į „Minuscule“ svetainę, suerzina šiukšlių konteinerį juodinančią musių koloniją, sėda į „Ferrari“ bolidą ir, staugdama, kaukdama, goždama varlių chorą ir švilpiančią minią, lekia paletės maurynais, baltomis drobių dykumomis, linijų brūzgynais, perskrenda begale atspalvių banguojančius vandenynus, pasiklydusi išmaišo kosmoso platybes ir greitais sparnų mostais ištaško žvaigždynų žemėlapius ant gyvių prikimšto gyvenimo medžio lapų. Tik kas juos įskaitys, patikrins, kas jais pasinaudos?
Autoriaus piešinys
Ant šakos tupi varna, po medžiu tupi lapė ir žiūri į sūrį, kurį turi varna, tik ne ta ir ne ta, ir ne ta. Ant kurios šakos tupi varna, kuri laiko sūrį snape? Gal jau sulesė sūrį ir slepia pilve? Kuriame?
Cepelinų diena
When I need, when I now, cepelinai garuoja, kaupiasi seilės, vaikinas su grotuvo ausinėmis ausyse uoliai raiko patiekalą, klausydamas savo pasaulio garsų. Peilis dzin, šakutė dzy, moteris spaudo telefono mygtukus, išilgai atverti cepelino viduriai apnuogina susitraukusį mėsos gniutuliuką, labas, valgau, gražuolė, gražuolė, ta – šiaip sau, atvėsusios lūpos ir žibantys žvilgsniai ant sienų blaško valgantį, padažas kapt, kapt ant stalo, padažą reikia taupyti, šakutė smeigia, peilis pjauna ir užverčia padažo, dabar dar turiu nueiti pas daktarą, dantys sugriebia, lūpos ir liežuvis įtraukia, penki sukandimai, padavėja uždaro duris ir nebeleidžia šalčio vidun, šaltis rausvina žandus rūkaliui lauke, when I love, susmulkintas kąsnis slysta žemyn, gražuolės žandas plyksteli ir užgęsta nudegintas atidaromų ir uždaromų durų gaudomo saulės atspindžio, žvilgsnis straksi maršrutu gražuolės–cepelinas–durys, gerai, gerai, nupirksiu ko nors, antro cepelino pilve toks pat mažas mėsos gabaliukas slidinėja po padažą stumdomas šakutės ir peilio, when I need, penki litai dvidešimt centų, du vyrai velkasi paltus, bučiuoju, vaikinas pasuka galvą ir pirštu prispaudžia slystančią ausinę, šaltis vėl lenda į vidų ir apglėbia moters kojas, tak, tak, tak, trink, padavėja uždaro duris ir nurenka indus. Gražuolės po dvylika litų be perstojo šypsosi.
Pilnatis
Nemiga – kai iš neužsukto čiaupo be perstojo kapsi ir kapsi virtuvės aplinką atspindintis lašas po lašo. Langas, sienos, stalas, kėdės, grindys, lubos ir šaldytuvas be perstojo krinta, dūžta ir duženos drėgna slieko šliūže plaukia į upę. Pilnatyje drumsčiasi mintys ir nenusėda ant dugno, kuriuo galėtum bristi į sapną. Sapne viskas aišku, sapne viskas galima. Apžergusi dangų ir vandenį skiriantį miško slieką, barstydama nužydėjusių jazminų žiedlapius, mėlyno kobalto prieblanda brenda Nemiga, įkelia tamsos valtin nukritusią mėnesieną ir plukdo į dangų.
Pjesė
Vaikas stovi. Pasilenkia ir ištiesia žemėn ranką. Šuo uosto ir kojomis išbado apie jį sniege ratą. Nuo penkiaaukščio kyla balandis. Šokteli ir nusileidžia, šokteli ir nusileidžia. Vaikas atsitiesia ir dairosi. Šuo atsitūpęs uoliai stebi vaiko žvilgsnį. Žvilgsnio pusėn atlekia sniego gniūžtė ir ištykšta šalia šuns. Šuo šoka į šalį ir bėga išilgai lango scenos pabrukęs uodegą. Balandis ant penkiaaukščio metodiškai pakelia ir nuleidžia galvą. Iš kairės į dešinę ir atvirkščiai laksto sniego gniūžtės. Į sceną įžengia nežymiai į šonus svyruojantis vyras išskėstomis rankomis ir eina link uodegą pabrukusio šuns, šio akys ir širdies plakimo greitis padidėja ir kojos polkos žingsneliu trepsi apie pirmąjį gniūžtes svaidantį vaiką. Antrasis svaidytojas sinusoidės vingiais artėja prie pirmojo ir taikliu gniūžtės smūgiu pamuša jam skruostą, pamuštasis ir šuo išsprogusiomis akimis, pabrukta uodega, vis greitėjančiu širdies plakimu metasi paskui, pralekia pro rankas išskėtusį vyrą, ant penkiaaukščio aukštyn žemyn šokinėja balandis, pirmasis meta gniūžtę, nepataiko į antrąjį, kliudo vyrą, vyras sugniaužia oro gniūžtę, grėsmingai nusikeikia, žengia pirmojo link, bet supainioja kojas, dar plačiau išskėtęs rankas virsta ant sniego, balandis ant penkiaaukščio šokteli šiek tiek aukščiau, pirmasis pasitraukia už kiemo ribų į laiptinę, ten, kur ir antrasis, šuo pabrukta uodega, išsprogusiomis akimis, pagreitėjusiu širdies plakimo ritmu spjaudosi putomis ir ilgais stirnino šuoliais per pusnis lekia į plačiai išskėstą pušyno glėbį už penkiaaukščių. Vyras stojasi, pasilenkęs purtosi snieguotas kelnes, įsimena pirmojo veidą, bet, blaiviau pažiūrėjęs į taką, tuojau jį užmiršta ir, oriai vingiuodamas antrojo pėdomis, išeina iš kiemo. Paskutinį kartą virš stogo pašokęs balandis, žemai laviruodamas, jį palydi. Pirmasis ir antrasis išeina iš laiptinės, šaukia pušyne tupintį šunį, patikrina vyro išvoliotą sniegą. Šuo grįžta į kiemą ištiesinta uodega, sukritusiomis akimis, sulėtėjusiu širdies plakimu, su antkakliu, pasilenkia ir uoliai tiria ištryptą įvykio vietą. Kai balandis žmonai ant stogo parneša šviežią burkū, pirmasis, antrasis ir šuo nusilenkia ir eina į parduotuvę išleisti sniege rasto lito.
