Leidimo raštelis

CARON A. LEVIS

Pernai vasarą Vilniuje buvo surengti kanadiečių ir amerikiečių išvažiuojamieji kūrybinio rašymo kursai „Vasaros literatūrinis seminaras“ (Summer Literary Seminar). Seminaro dalyvių literatūrinį konkursą laimėjo Caron A. Levis. Autorė dėsto meną Niujorko mokyklose, rašo pjeses. Čia publikuojame konkurse laimėjusį apsakymą.

La-abas.

Veikia?

Būk tai girdžiu save. Save.

Čia vibrojumas aidi ar pastate, ar mano galvoj. Koks skirtumas. Cha.

Vis tiek gi niekas neklauso, a ne?

Jūs visi gal jau vis tiek dabar išpirdolinot iš pastato, ir kas klausos pranešimų, kad jė skelbia kas penkios minutės, būk tai norėtų kažin ką įkalt galvon visiem žmogam visam Bronkse.

Ogi čia kalba NE jūs dyrėktarius.

Čia. Kalba. Nesa. Ir šian aš nieko nepadariau.

Aš tik plūsmo debesėlis, i vyskas.

Jo. Aš nieko nė negirdėjau, va tik prajtą savaitę ta pizė, ATSIPRAŠAU, ta šizė, kaipgi ji, pasakė per pamoką.

Tą aš prastumsiu. Kartais net namų darbų pakišu, o jeigu ji mane nepraleis, kitais metais vėl pasimatysim, o jūs žinot, kad ji gi nenori, bo aš plūsmo debesėlis.

Ji sako, čia tas baisiai karštas oras, katras šunta no lavos. Nu, kaip iš vulkano. Ir jis toks pat mirtinas kaip pati lava. Gali užbombint negyvai. Nors nematomas, gali užbombint. Kaip jum patinka? Cha, tai va. Man patinka. Tai aš. Pasdarysiu tokią tatirkę.

Aš tik sakau, žmogai, geriau pasisaugokit. Tik sakau, jei kas nusvilo, aš nekalta. Aš nieko nepadariau. Čia tik mano nematomas karštumas.

Aš ten sėdėjau sau, ketvirto aukšto kalidoriuj, kur visad būnu, nestovėjau, nestimpinau, nešūkalojau, neleidau muzikos – tik sėdėjau atsipūtus, o ponas dyrėktarius priėjo ir klausia, kurš turėčia būt.

Aš mintys jo klausiu to patės, bet jis mano minčių nemato, tik pečius kad jė gūžtelia, tai jis vėl mane klausia, garsiau, kurš turėčia būt.

Velnys.

Saugsieji visad nori, kad niekur nelįstum, o kai nelendi – va tau. A ne? Jis mano, aš nežinau, kodėl užsisėdo ant mane, o ne kitų, kur duodas čia po kalidorių. Būk tai aš negirdėjau, kaip mano bobutė vakar su jo telėfonu kalbėjo.

Aš ją atidaviau jums, ji sako. Dabar ji jūsų rankose, sako.

Aišku, jis nežino, kad taip ir iš tikro padarė. Negali pasakyt jam, kad mane išspiria lauk, bo tas gal ne palei įstatymo. Bet ji vis tiek taip daro. Sako, jai per sunku su paaugle.

Bet jis nieko nežino. Jis tik dirba savo darbą, tai vėl mane klausia, kurš tu kurš tu kurš tu.

Tai aš sakau:

Žinot, pone Sobersai, jūs mano mėgiamiausias dyrėktarius iž visų. Tikras. Jau pradinėj sakė, kad dyrėktarius mum draugas, bet anksčiau tokių nemačiau. Tikras daiktas. Jūs tikrai…

Bet tada kitam gale pasidarė kažkoks vaikų makaras, tikriausiai vėl tė aštuntokai vieni kitiem akis kabina, aiškus dalykas, ir jis nupirdolino tenai, kažką mat padarys. Su tais aštuntokais nieko nepadarysi. Be šansų. Bet jė suveikė taip, kad jis nuvarė negavęs iš mane atsakymo, ir tas buvo fain, bo aš lig dabar krapštuoju galvą ant to atsakymo, kurš turėčia būt.

Galvoju, jei būčia su tais mušeikom, tai gal jau dabar būčia aštuntoj klasėj.

Bo jei čia klausos kas nors, kas nežino, aš dar šeštoj. Trečius metus. Faktas. Pasidarysiu tatirkę.

Jūs ten girdit?

Dar veikia, ką?

Kaip sau norit.

Žėkit. Dyrėktarius visad nori nugrūst mus klasėn klausdamas, kur tu turėtum būt, a ne? Jeigu norėjo, kad mes sėdėtum klasėj, tai reikėjo pastatyt šitą šūlę su sienom, kaip priklauso, o ne su tokiom pusiau sienom iš kardono, tipo po atviru dangum ar ką. Vienintelės klasės su tikrom sienom ir durim – va kompiuterių kabynėtas ir mokslų klasė, ir va šita tiesiai prieš mane, kur nauja specėli meno programa.

Šita su durų rankena, katra sako, pasuk šitą šūdą va taip, pasuk šitą šūdą va taip, ko bijai, pasuk šitą šūdą va taip.

O gal šitas kalidorius man šian per garsus, ar ką, nežinau. Dažniausiai šūlėn einu tik dėl to, kad kalidoriuj triukšmas, ir mergos juokias iš ko tik nori, bet šian man gal čia nuobodu. Mažu man ausys sopa. Žinau tik kad abiem rankom lenkiu tą rankeną, ir neatsidaro, bo duris čia užrakina. Girdit mane?

Užrakina. Būk tai čia lobis ar kas, o ne sumauta klasė. Ir turi būt sąraše, kad iveitum. Kaip klubas ar kažin koks šūdas. Čiagi šūlė, ne naktinis klubas, ką? Kaip jėm leidžia būt šitokiais vipais? Jūs girdit?

Vakar aš užmečiau akį pažėt, kas ten dedas, tai toks makytojas, tas kietuolis, tamsus ir sultingas kaip bobutės padažas, raumenys kaip nulieti, plaukai garbanoti – saldainiukas kaip reikiant, – sako, atsiprašau, tavęs nėra programoj. Atsiprašau, turėtum būti sąraše. Atsiprašau, tavęs nėra sąraše, tu negali čia būti, turi nešt savo suknistą muilą į savo suknistą klasę, turi eiti ten, kur turėtum būt, kur tu turėtum būt? Visi nori, kad eičiau, kur turėčia būt, bet niekas šitoj šūlėj nežino, kur yra tas supistas šūdas.

Nu, jis per daug kietas, kad šitaip atsiprašinėtų, tai aš išėjau. Bet šian aš vėl čia ir į duris gerai TRINKT. Čia mes gi taip darom durim, a ne? TRINKT, TRINKT. Tė nauji makytojai, jė nepratę, tai kartais tipo išeina ir sako baikit. Trinkt trinkt trinksėjimas šitoj šūlėj trinksėjo no visos pradžios, o jė mano, mes baigsim, bo Atrodo Rimtuoliai. Cha. O ką jė padaris? Anądėn girdėjau kaži kokė lankytojai sakė, kad tokią šūlę reikia tėsiog sudegint, bo jau niekas jos neišgelbės.

TRINKT TRINKT.

Tam gražuoliui makytojui turiu kai ką kišeniuj.

Toksai Malikas buvo šitoj klasėj dvi savaites, tai man papasakojo. Kaip jė žaidžia žaidimus ir bazarina apė tokius bezdalus kaip jausmai ir kitoks šūdas. Ir kaip jė gauna užkandį. Kaip visi namų darbai tai tik kad leidimo raštelį jėm pasirašytų tėvai arba globėjas ar dar kas tą vienąkart. Tada jė ėda užkandį ir žaidžia savo žaidimus ne tau Martynai kas kėkvėnoj savaitėj visą metą.

TRINKT.

Paklausiau Maliko, kam jėm tokia didelė klasė, tai jis sako, bo jėm reikia vietos, bo jė žaidžia žaidimus ir pamankštojasi ir kitą šūdą, bo jė makaluoja savo kūnus, bo ten vaidina. Kai paklausiau, kokią rūrą ten vaidina, jis tipo sako, žinai, kaip tętras. Klausiu, apė ką tas tętras, tai jis sako apė gyvenimą. Andžerina sako, apė kaip padaryt geresnį gyvenimą. Man šviečias kaip bezdalai, bet jė dėl to nusiplauna no socelinių mokslų.

TRINKT TRINKT.

Nežinau dėl ko, nežinau dėl ko.

TRINKT TRINKT.

Kažkas atvarė pasižėt, kas čia daros, ir pražiojo duris per pirštą. Aš šmurkšt per tą plyšį, jokų darbas. Tipo plūsmo debesėlis. Ir jau viduj.

Visi sėdi didelėj klasėj ratu. Ratu snukiais vieni prėš kitus – kokioj gi klasėj taip tu pasėdėsi? Sakau labas Malikui, ir Andžerina čiaukšteli pirštais. Ano makytojo čia nėr. Tik ta kita, mažė, nė nežinau, ar ji kokia pusiau juočkė ar pageltus, ar tik šiaip vaidina. Ji moklina ratu palei kėdes ir iš dėžės dalina užkandį, mažu tas bjaurias miuzlių plyteles, nė nežnau.

Kuo galiu padėti? – klausia ji mane ir visi veizolina. Tau ko nors reikia?

Visi veizolina. Melinda ir Andžerina šypsos, bo laukia, kad aš iškirsiu savo numerį ir visus prajuokinsiu kokiu šūdinu bajeriu. Tairaikas, nežinojau, kad ir jis čia, tas irgi savo gražias akutes įdūręs į mane. O aš galvoju, aš gi čia ne dėl to, ko aš čia, bet man susimaišė, kaip tas raštelis vadinas. Liaudis sako ei ei ir žiūri į mane, o ta makytoja jau atrodo užsiraukus, sukryžiavo rankas, ir jeigu vėl paklaus mane ar man ko nors bet ji sako kur tu turėtum – o Tairaikas sako ooo ant tavęs deda, niaugi tu jai leisi – ir man susimaišė, tai sakau, girdėjau čia jėm duoda užkandį.

O aš mėgiu užkandį.

O ji bišk atsidūsėja. Kiti gal nė neužgirdo, bet aš užgirdau. Nors čia nė gramelio to atsidūsėjimo, katrą atsidūsėja mano bobutė, jis toks pat šaltas, toks pat matytis, būk tai še tau ir žiema, ir aš matau kiekvieną jos kvapelį, kai sako, kad mielai duotų, bet atliekamų neturi, o aš čia nepriklausau, tai turiu išeit. Man čia ne vėta. Būk tai ji žino, kur man vėta. Nieko nežino. Ką žino? Ji net netikra makytoja, a ne? Kokia tikra makytoja bazarina apė gyvenimą?

Visi veizolina, ką aš padarysiu makytojai, katra kalba man plytom, bo jė žino, kad Nesos nesustabdys jokė intilėkcijos testai, Nesa nesėdi rankų sudėjus. Ji kai užplėšia, kai suskelia numerį, visi apsišika iš juoko, o kai išeina pikta pastimpint, kalidorius per septynias sekundes pasdaro tuščias. Tai jė veizolina, bet kodėl ašia, dėl ašia dėl ašia ir ji kartoja ir jė veizolina ir aš turiu kažką…

Bet ji goglina ir dalina užkandį iš dėžės visiem, kas sėdi apsibezdėję rately, bet ne man, ir visi veizolina, laukia, bo mano rėputicija visur pirma mane, tai aš nuvarau tenai ir dėl ašia dėl ašia ir sakau EI, DUOK MAN UŽKANDĮ. O ji sako man čia ne vėta ir malonėčiau išeiti, bet man noris pasibūt, tai aš būnu, o ji vis tiek neduoda man užkandį.

Tai aš kalbu Malikui, nes jam čia vėta, ir sakau, kad paimtų man užkandį iš tos pindos makytojos – ATSIPRAŠAU – jau ATLEISKIT gi – iš makytojos.

Tik ji gi neleido jam, bo žinojo, kad čia man.

Ir ji vis kartoja, kad manęs nėr programoj ir aš čia neturiu būt čia neturiu būt, prašau išeiti ir išeiti ir išeiti tau čia ne vėta tau čia ne vėta ne vėta ne vėta tau čia ne taučiane taučiane tačnia…

Nu, ką ji sako, tai to aš čia atėjau suveikt.

Lendu kišeniun ir ištrauksiu, ko čia norėjau parodyt. Mano eilėkrašį kvaila anglų makytoja iškabino skelbimų lentoj kalidoriuj, tikriausiai šįryt. Kam ji ten tą šūdą kalidoriuj pakabino, nežinau, niekam nereikia to šūdo tenai matyt. Nesvarbu, koks geras, jeigu makytoja iškabino, tai tu myžnius. Dar gerai, kad nujėmiau, kol niekas nepradėjo mane špilkint. Bet pasilikau kišeniuj, ir gal mane įdės sąrašan, bo čia meno programa, nauja specėli programa, o eilėkrašiai menas, ir mano eilėkrašiai apė gyvenimą, Malikas sakė, kad čia taip ir daro, tai mažu. Mažu.

Tai, sakau jai, čia jum turiu kažką.

Bet dabar ji apsivožus prašioja kažkam pasilikt savo vietoj, kol ji mane išvaris, ir matau, kad čia Devonas. O prė jo Hektoras, tas špilkina Šavan, ta flirtina su Džeimsu. Ir aš dabar matau, kas čia dedas.

Žinau, kam čia vėta. Turi būt blogas, kad tau čia vėta. Andžerina sako, kad jėm aiškina, kad jė čia specėliai atrinkioti, bet faktas reikia tik kad turėtum tėvą kalėjime, seserį, katra bėga iš pamokų, pasidarius vaikelį, papuolus pas farus arba nustojus eit šūlėn. Ryzikos grūpė. Šūlė taip užvardina blogus vaikus. Ryzikos grūpė.

Prablėma, kad šita makytoja mano, kad aš ne jos sąraše, tai ne ryzika, ir man čia ne vėta, bet aš jai toj parodysiu. Aš plūsmo debesėlis.

Ji vėl būgnina, kad aš išeičia, tai aš sakau AŠ NEKURČIA, A TU KURČIA?

Tada ji sudomaujasi į mane. Būk tai ji šuva, o aš skardinė, katra atsidarė.

Tai iš kišeniaus ištraukiu ne eilėkrašį, o vieną iš smėgiukų, katrais buvo prismėgtas, ir prikišu Andžerinai prė snukio, ir ji atšoka, bo žino, kad aštrus. Makytojai reiktų žinot. Jai. Reiktų. Žinot. Tą.

Tai aš užsivedžiau ir pradėjau stimpint. Ta didelė klasė, daug vietos, ir aš tą pagaunu. Žinai, ten sienos apmuštos to žaliu popėriu, būk tai jai norėjos, kad čia matytųs kaip žolė, o ne kaip sutrūkinėjus baltuma kaip visos kitos klasės. O ant to žalio popėrio visokė pėšiniai ir užrašai, katrė triedžia šūdą apė pasirinkimus. Būk tai čia kažkas iš tikro gali pasirinkt. Aš porąkart pastimpinu apė jų kėdžių ratą. Grindys vis tiek purvinos kaip visur.

Dabar jau ji matos realiai persiutus.

Kokia tavo pavardė? – klausia mane.

Kokia tavo pavardė? – klausiu pati.

Ji sako čia neketina žaisti žaidimų tai aš ir vėl sakau KOKIA TAVO PAVARDĖ?!

Ji stengias nekrūpčiot.

Girdžiu, kaip Malikas sako, čia Nesa, aš priėjus užvažiuoju jam per galvą, sakau tam šikniui, kad užčiauptų savo supistą srėbtuvę, bo jis šūdo gabalas.

Makytoja vėl prieina ir varo apė kaip ašia kalbu ir kaip jai čia mokint.

Jo, aš gi žinau. Ko gi aš čia einu, kaip tau matos? – paklausiu. Taigi dėl įsisaulavinimo. Sakau jai, kad baigtų man grizint ir duotų užkandį. Paklausiu, ar galiu mostelėt sulčių, gerklė išdžiūvo, ji nieko nesako.

PUIKU.

Aš jai nepatinku. Puiku. Man ji ir nepatinka. Sakau jai TU MAN NEPATINKI.

Nuvarau prė galo, kur stovi makytojos stalas, o ant jo guli mobiliakas, tai aš pajemu, bo visad turiu kam paskambint. Bet tas užrakintas. Ji sako, kad padėčia, būk tai aš pavogsiu ar ką. O ji vėl sako, kad išeičia, ir kaip jai čia reikia mokint, bet aš nematau, kaip ji mokina, tik rėkia ant mane ir kišas mano reikaluos.

Čia jė turi mikrobangę ko tik nori, tai nuvarau pasižėt. Sakau, gal ten dar bus kokio popkorno, ir tada ji klausia, ar man iškvies apsaugą. O aš sakau, pirmyn, kvieskit. AŠ MYLIU APSAUGĄ. Ji klausia, ar tikrai jai reikia iškvies apsaugą, aš sakau, jai nieko nereikia, bet jeigu nori iškvies apsaugą, tai pirmyn. Apsauga vis tiek tikriausiai neateis. Jė tingi. Ir jei ateis, tai tik išves mane, pakruš smegenis ir paleis. Apsauga mane visada paleidžia.

Tada ji kažkam sako pakvieskit apsaugą Dabar Pat, o aš pamatau tas patogias kėdes prė makytojos stalo, tai atsisėdu.

Bo man patinka patogumas.

Ji sako, kelkis, man čia negalima sėdėt. Ji sako man čia ne vėta. Tai aš sakau TAU čia ne vėta. Bet nėr laiko, tai aš atsistoju ir ranka kišeniun – ne kad man reikia to popėrio, bo aš insidėjau mintinuos, kai parašiau, ir šėp turėjau pirmiausia kalbėt į mikriaką, o ne kad prismėgtų prė kažkokios durnos kalidoriaus lentos, o KAS DABAR TURI MIKRIAKĄ?! Cha, jo. Kas. Dabar. Turi. Mikriaką.

Jūs girdit?

Cha.

Jeigu. Aš.

Mat Nesa.

Jeigu būčia.

Jeigu būčia skystis.

Jeigu būčia skystis, būčia

Gazirovkė Sierra Mist.

Skaidri ir gražiais burbuliukais.

Pagazuot jūsų balių.

Vėsi skardinėj.

Švari podely.

Bet jeigu mane išliesit, nereikia šluostyt.

Aš dingsiu. Pakylu, pašoku.

Išgaruoju.

Išlietas rūkas niekur neis

tik viršun.

cha.

kas ten girdi mane?

Sakau, jūs čia girdit?

Per mikriaką gerai duoda, a ne?

Jo. Gerai. Šitaip aš padaryčia. Bet nedarau.

Bo ji vis dar sako negalima, o aš žinau, kad nieko negirdės, kol neužčiaups srėbtuvės, katra vemia tą šūdą prašau išeiti pakvieskit apsaugą, ir neparodis pagarbos, o aš stoviu, o ji nė gramo pagarbos, tai galvoju reikia kas padaryt, kad ji man pagarbos, tai surėkiu ūhū jos veidan ir stveriu tą eilėkrašio popėrių ir tą suglamžotą maišelį no Doritos čipsų, katras mano kišeniuj, kišu viską mikrobangėn ir užsuku didžiausią laipsnį ir viskas pavažiuoja lėpsnom.

O ta makytoja greita. Oi greita. Bėga, šoka kaip pasiutus. Ji pavažiavus, rėkia ei ką jūs, tada atidaro dureles, išema tą maišelį – nogom rankom – ir trypia ant jo. O vaikai sako, o šūdas, ir juokias. Ir aš jokiuos. Bo man faina matyt, kai žmogai gesina gaisrą.

Ir užgesina ir žiūri į mane ir sako kurgi ta apsauga, bet aš turiu išeit. Dabar. Pat.

Ir kažkas sako, o šūdas.

O aš atsigręžioju ir matau, kad ne viską nugriebus. Užgesino maišelį, bet nepamatė eilėkrašio, tas gal išpirdolino degdamas, bo lėpsnelės šokoja no popėrių ant jos stalo, ir ji toj šoka tenais, ir aš nebejokiuos, bo ji eina prė mane susidorot ir mano, kad pastums, o aš sakau NELIESK MANE! Stumia mane ir sako išeik TUOJAU.

Bet aš sakau NESTUMK MANE. Ir išsitraukiu iš kišeniaus kitą smėgiuką, ir varau va TAIP. Tiesiai jai prė veido – nepatiko, a ne?

Nepatiko mano lakas, a? Sakau jai, mano nagai faaaini, a ne? Ir sakau jai, kad ŽĖTŲ SAVO DARBO. Sakau NELIESK MANE. Šitaip mane nenugesinsi, būk tai aš koks suplėšiotas trupinių maišas. Tu. Man. Nepatinki. Kokia tavo PAVARDĖ? KOKIA TAVO PAVARDĖ? TU MAN NEPATINKI!

O kažkas sako GAISRAS.

O ji kažkur jau už mane ir sako VISI LAUK. Ir lieja sultis ant stalo, ir tvatina švarkeliu. O Malikas išlekia trinkt durim ir rėkia:

Šūlė DEGA! Visi LAISVI!

Visi klykalioja, griebia savo tašes, varo per duris ir trinkt trinkt trinkt čiuožia lauk. Tik ne aš, bo aš neisiu Kol.

O makytoja pakelia veizolus, o aš dar čia, ir sako EIK. IŠEIK. TUOJ.

O aš sakau TYLIAI. Išeinu, kai gausiu.

O ji veizolina į mane, būk tai aš kalbėčia kinietiškai ar kokį šūdą, ir sako GAUSI KĄ?

SAVO UŽKANDĮ.

Noriu savo užkandį. I vyskas.

SAVO užkandį. Girdėjau, reikia raštelio, kad gautum. Tai ar galima?

Ji veizolina į mane prisimerkus, mat gal dėl to, kad jau kyla dūmas

ir

mažu jau sunku jai mane sužiūrėt. O dūmas jau pavarė, bo gražūs žali popėriai pasvilo, ir mano gaisriukas jau metas prė sienų. Ji pamato ir atgręžiojas, būk tai netikėtų ką mato, ir jos akys didelės, ir ašaroja, būk tai jai daugiau nėr ko gesint gaisras, kai sultys susibaigiojo. Būk tai sustingus, ir žiūri sienon, bet klausia mane, būk tai šnabžda, dar kartas, ką?

Jėzau. Bliamba. Mažu ji apkurto?

SAVO LEIDIMO RAŠTELĮ. KAD. AŠ. GALĖČIA. PRI. KLAUSYT. ČIONAIS.

Jėzau.

Ko tau matos aš noriu?

Bet ji nė atsakymo man, bo kažkas paleido sireną klasėj čia staugia garsiau kaip staugte. Krūvos makytojų, ir ponas dyrėktarius, dabar jė čia atšokuoja su gesintuvais, mato stalą ir lėpsnas, bet ne mane. Tai aš einu pro duris, varau kalidorium, laiptais, ir apsauga lekia pro mane, o mane nemato. Ir aš atvarau prė apsaugos stalo, kur nieko nėr. Galėčia pravaryt pro paradines duris, bo aš nematoma. Gaisrinykai mane nesustabdis, kad varau iš niekur.

Bet aš palauksiu va gi čia. Pasėdėsiu patogiai kėdėj, prė tuščio stalo, kol apsauga parvaris atgal. Bo niekur kitur neturėčia būt. Laiko turiu sočiai, o šitas mikriakas dėl VP. Dėl viešo pranešymo, faktas, bet čia kalba NE jūs dyrėktarius.

Čia. Kalba. Nesa. Ir šian aš nieko nepadariau.

Aš tik plūsmo debesėlis, i vyskas.

Vertė Laimantas Jonušys