Kas gyvena tame rajone
RŪTA JAKUTYTĖ
Vakarais į lauką mes neišeiname, nes bijome būti užmušti, susmukti su peiliu nugaroje ar būti suvažinėti linksmų vairuotojų (juk gyvename tokiame rajone), o dienomis vaikštome tarp savo pilkų daugiaaukščių vaiduoklių ir bjaurimės praūžusios nakties likučiais, įsivaizduodami visas įvykusias nešvankybes.
Kartais juokiamės pamatę, kaip vakariečių filmuose vaizduojamas Vidurio Europos skurdas, kokias dvidešimt penkias sekundes rodomos vėjyje pasimetusios daugiaaukščių blokų viršūnės (juk gyvename tokiame rajone), bet jų kūrėjai turbūt nepastebėjo, kad problema visai ne ta.
Mes turime energijos, glūdinčios kažkur viduje, kažkur giliai dar turime tikėjimo, bet bėda ta, kad nežinome, kuo tikime. Todėl dažnai pasukame į nereikšmingą padūmavusį taką ir klibikščiuojame iš visų jėgų, piktai užsimodami vis naujam žingsniui, braidome po savo nežinią net nepasiraitoję kelnių (juk gyvename tokiame rajone), išleidžiame savo piktą suragėjusią energiją ant įtrūkusio asfalto, ant kelio, kuris po poros valandų tampa beveik fiktyvia sąvoka, nes tuo kėblinimu tik iliustruojame savo žiurkėno ratelį, kuris sukasi metų metus, kad nereiktų nieko galvoti, net apie alkį, kai pamiršta pamaitinti šeimininkas. Arba bijome, kad staiga suprasime: nebemokame galvoti, ir bus pernelyg gaila savęs.
Todėl dieną einame gatvėmis, miesto dulkių nuklotais skersgatviais, prišlapintom tarpuvartėm, pro lauko kavinių staliukus ir turtingus turistus spalvingais šortais, pro bažnyčias, pro kilmingus šunis ir brangias verslininkų žmonas, su įniršiu dėliojame kojas ant nepaslaugaus akmeninio grindinio, įsitikinę (bent jau pėdomis tai tikrai, nes šios dar gali šį tą nuveikti), kad niekas mūsų iš čia neišveš, neiškels už pažastų kaip apsisiusiojusio vaikiuko iš lovelės. O naktimis, kai savo silpnutes supuvusio medžio duris užkabiname dviem ar trimis kabliukais (juk gyvename tokiame rajone), net nepagalvojame, kad tai darome tik iš įpratimo, kad visai nesvarbu, ar į mūsų dulkinas irštvas kas nors įsibraus, nes ten nėra ko paimti, išsinešti, nebent bijosime atskleisti taip saugomą savo paslaptį apie skurdą, skylę trumpikėse, vietoj šaldytuvo šaltam vandeny laikomą pieną ar išjungtą elektrą, tarsi kas to dar nebūtų pastebėjęs. Tuose žemalubiuose buteliuose jau seniai nebėra ne tik vertingų daiktų, bet ir mūsų pačių.
Mūsų menkutės sielos jau nebegyvena tame rajone. Jos ištirpo vieną tamsią naktį, kai bijojome savo šešėlio, bijojome tirpstančio orumo ir gėdos dėl surambėjusio instinkto siekti laimės.
Raimondo Urbakavičiaus nuotrauka
Oro burbuliukų kokonas
Dar turi išsaugoti gabumus, nepraleisti progos, uždaryti sandariai nuo neatsakingo vartojimo, nes paskui nepavyks įstatyti plastikinės barbės kojos į šlaunies skylę taip patogiai kaip vaikystės prisiminimuose, kai visas pasaulis buvo tvirtas tarsi lego pastatai. Iki ko? Negali pradėti, aš žinau, iš kažkokio taupumo žinau, kad ateitis – toks dalykas, kuriam visada reikia specialaus rezervo, neliečiamo vakuumo, kur įžengti būtų tas pats, kas pripažinti, jog nieko geresnio ir nebus, jog pradedi riedėti nuo kalno, nuo šios akimirkos ir lygiai taip pat kaip per egzaminą, kai kažkokiame protokole skaitysis tavo nesėkmės, jeigu susimausi – 0:1 kažkieno naudai, nebesi apsidraudęs, visos tavo galimybės tau pačiam aiškios, išbandytos, neturi jokio pranašumo ar privilegijos svajoti, nes svajones irgi atidavei ėdriai dabarties masei, gražesnes sienas ar tą vaizdą pro durų akutę, kai paštininkas tiesia delną tavo dėžutės link, galėsi vaizduotės nebeprievartauti ir savo novelėse neįkišti nė vieno veikėjo, nė vieno vardo, o ryt ryte atsikelsi ir niekas tau nesutrukdys valgyti sausus pusryčius iš nešvaraus dubenėlio.
O irtis, įveikti pasipriešinimą taip nelengva, kad net pavargsti įtraukdamas oro. Vėl. Nes tie, kurie sako, kad žmogaus natūra yra valgyti, miegoti, tuštintis ir kaip babuinams daugintis net ne natūraliais periodais, o pasiskatinant garso ir vaizdo priemonėmis, yra visiški kvailiai. Pirminis silpnos juslinės išraiškos, bet visgi natūraliausias poreikis yra nustoti būti. Kaip vaikystėje mama apmuturiuodavo apsauginiais vilnoniais kokonais, smarkiai trūkteldavo už gobtuvo, kai susipindavo kojos ir nosimi vos neiškabindavai balos, taip ir suaugęs žmogus iš bejėgiškumo reikalauja paspirties, kad kas padėtų, perneštų per seklumas, per mėšlo potvynius. Baltosios buteliais, noru kažkam kažką įkišti ir taip įsitikinti savimi, savo poveikiu, ar nusistatyti žadintuvą, kad spėtum grįžti, kol neapsigyvenai savo pasąmonėj. Nes taip reikia. Ir reikia apsivilkti ne striuke, ne paltu, o tais spaudomais oro burbuliukais, kurie saugo gabenamus televizorius. Nes ateity reikės panaudoti visą lagaminą trapaus saugoto savęs, išversti vertybes ant žemės, išmesti protą, didelį žinių prikištą guzą, kažkokiai parodai, kažkokiam atsiskaitymui, tik nežinau kokiam. Bet tobulėk, krauk, įsikrauk, acme baterija.
