Kaip garsiai plaka mūsų širdis

JUSTAS ROŽĖNAS

Lenkijos mieste Liubline baigėsi dešimt dienų trukęs tradicinės ir avangardinės muzikos festivalis „Kody“. Festivalio programoje – du vieno įtakingiausių šiuolaikinės muzikos kompozitorių Philipo Glasso koncertai, Laurie Anderson, Johno Zorno ir Billo Laswello improvizacijos, naujų estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinių premjeros, kiti unikalios muzikos koncertai. Kone visuose juose publika lyg iš lėto kaitinamas vanduo svyruodavo tarp pamišimo ir ekstazės, galų gale užvirdavo su paskutiniu akordu ir kunkuliuodavo plojimais. Gilus atodūsis netikėtai pasibaigus beprotybei, švelniai užmerktos akys nuvilnijus disonansams, ilga tyla po visą erdvę nuklojusios besimainančių garsų meditacijos…

Nepažįstamasis prie durų

Sakoma, kad Tarkovskiui pavyko nufilmuoti nostalgiją. Nešdamas žvakutę Olegas Jankovskis įprasmino tai, ko neaprašysi šimtais puslapių. Iš ekrano liejasi jausmas, kurio niekas nedrįstų pavadinti kaip kitaip, tik Nostalgija. Marcelis Proustas, išgirdęs Beethoveno Devintąją simfoniją, ištarė: „Taip į duris beldžiasi likimas“ ir padovanojo likimui įvaizdį. Kompozitorius išlaisvino migloje paskendusią sąvoką ir išreiškė ją geriau nei šimtai pavyzdžių iš gyvenimo. Bet juk likimas į duris beldžiasi taip retai, o nostalgiją nuolat lydi aistra, pyktis, ilgesys, lavina prisiminimų; juk kaskart, kai verdi košę, staiga pradeda lyti ar suskamba telefonas, tave tąso galybė troškimų, regis, esi visur, visada ir tūkstančiais pavidalų. Tada paklaustas, kaip gyveni, išlemeni: „Nei gerai, nei blogai“, tik neaiškiai suprasdamas, kaip toli yra viena nuo kita. Į duris beldžiasi nepažįstamasis.

Regis, būtent apie šį kasdien mus aplankantį svečią ir pasakojo pirmasis Philipo Glasso koncertas. Beprotiškas kelių sintezatorių gausmas vedė tiesiai pro chaoso vartus beprotybės link, o juos papildantys soprano balsas ir saksofonas įpūtė dar šiek tiek nerimo ir nežinomybės. Tokia neregėtos galios instrumentų kompozicija prasidėjo kelių valandų Philipo Glasso ansamblio koncertas.

Pirmajame kūrinyje „Dance Piece No. 9“ niekas nesiėmė analizuoti didžiųjų žmogaus gyvenimo dramų, o tarsi iki begalybės ištęsė ir parodė mums tą akimirkos pojūtį, kai susvyruojame, pasijuntame plėšomi iš vidaus ir niekaip negalime to įvardyti. Hitchcocko filmai leidžia pažvelgti į mūsų baimes jų nepatiriant, Kubricko – į slapčiausius troškimus neaukojant šeimos ramybės, o toji muzika leidžia iš šono patyrinėti nerimą, sudėtingą žmogaus būvį akistatoje su kasdienybe.

Tadas Žukauskas ir kęstutis Pleita. Autoriaus nuotrauka

Galbūt Beethovenas, Chopinas ir kiti muzikos meistrai talentingai mus skraidino po ribines situacijas, leisdami išgyventi žmogiškąją (dažnai net dieviškąją) dramą, pasijusti didingos žmogaus patirties dalimi, kitaip tariant – demonstravo didžiųjų lūžių ribas. Profesionaliai demontuodami gyvenimą ir išimdami iš jo tai, kas didingiausia, jie beda pirštu, ir klausytojas pelnytai patiria ekstazę. Regis, vėliau Philipo Glasso ansamblio koncerte skambėjusiuose kūriniuose iš operos „Einstein on the Beach“ ar „Music in Twelve Parts“ dalyse į mus aplankančias emocijas pažvelgta iš visai kitų pozicijų. Nieko neanalizuojant ir aksioma laikant būties sudėtingumą juose išreiškiamas absoliutus emocijos perteklius, didingumas maišomas su baime, likimas – su alternatyvomis (kurių tūkstančiai), nostalgija – su amnezija. Tarsi sakoma: taip aš jaučiuosi čia ir dabar. Ir nesvarbu, ar tai nepaaiškinama šypsena, ar nerimas.

Įsivaizduokime traukinį, kuris beprotišku greičiu lekia ilgais tuneliais. Mes jo nematome, tik nujaučiame, kad jis po žeme keliauja mums nežinoma kryptimi. Staiga pamatome, kaip traukinys išnyra iš tunelio ir pralekia pro mūsų akis, bet jį vėl pasiglemžia požemiai. Viena trumpa beprotiška akimirka. Staiga pasirodęs, lygiai taip pat staiga ir pradingsta. Tokie ir Philipo Glasso kūriniai koncerte – išnyra tarsi iš niekur ir, su gaudesiu pralėkę mūsų smegenų labirintais, vėl pasislepia. Tyla, staiga visas sekstetas užgula instrumentus ir svaiginančiai ima draskyti tavo organizmą, paskui vienu įkvėpimu muzikantai pakelia rankas ir užbaigia kūrinį, tarsi vėl sulipdydami mus į viena. Ar ne taip pro mus praslenka daugybė kasdienybės akimirkų, kai tarsi girdime, kad kažkas mumyse dunda, tik nesugebame įžiūrėti kas? Kinematografiškai tai būtų nuobodus vaizdas, tačiau Glasso sintezatoriai prasiskverbia pro odą ir parodo, kaip garsiai plaka mūsų širdis.

Čia ir dabar

Panašių emocijų paveikslus Liubline tapė ir improvizacinis trio – saksofonininkas ir kompozitorius Johnas Zornas, dainininkė, kompozitorė ir smuikininkė Laurie Anderson ir bosininkas Billas Laswellas. Festivalio atidarymo koncerte trijulė iš Amerikos grojo „nepasiruošusi“. Pačios Laurie Anderson žodžiais tariant: „Mes scenoje ieškom, ne visada surandam, bet ieškom.“

Koncerto metu ne vienam galėjo kilti mintis, esą garsūs muzikantai kiekvienas groja sau nepaisydami jokių harmonijos taisyklių. Tačiau tada nejučia imi klausti savęs: kaip dažnai mes susikalbame, ar iš tiesų girdime, ką sako kiti? Pati Laurie Anderson klausia: „Kodėl tik simetrija yra gražu?“ Kodėl a priori manome, kad garsai turi susijungti į vieną nedalomą visumą?

Klausydamasis profesionalų improvizacijų jautiesi tarsi spąstuose: protas supranta, kad trio akimirksniu gaudesį gali paversti pasakiška harmonijos karalyste, tačiau taip įvyksta tik kartkartėmis, netyčia atsikvošint, tarsi iš vidinio chaoso trumpam sugrįžtant į tokią pačią negailestingą realybę. Laurie Anderson griežia melodijas elektriniu smuiku, Johnas Zornas ima kosėti savo saksofonu, seilėms fontanu trykštant pro instrumento kraštus, o Billas Laswellas, paniręs į meditacinę būseną, ritmingai kalbasi tai su vienu, tai su kitu, galų gale triukšmingai pakviečia susidraugauti.

Jie nesiruošė jokiam vaidinimui, nepasirašė jokios kalbos, o atėjo kažko ieškoti, pasiryžę būti tokie, kokie yra. Vadinasi, klystantys, rėkiantys, kai aplink tyla, maištaujantys, vos kiti pradeda įvedinėti tvarką. Jie atėjo ieškoti.

Festivalio scenose tai nebuvo vienintelės improvizacijos. Naujų garsų ir jų kombinacijų ieškojo ir kompozitoriai iš Taivano, Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos ir Olandijos. Tyrinėdami muziką atlikėjai violončelėmis grojo su dantų šepetukais, vietoj būgnų lazdelių naudojo aborigenų karolius, stryku krebždeno būgnų lėkštes. Turi būti atidus: šių garsų junginys pasaulį apskries tik vieną kartą ir, jei atsisakysi nuostatos klausydamasis muzikos linguoti ar pritariamai trepsėti koja, kartu su atlikėjais scenoje pasieksi visus įmanomus fantazijos pasaulius.

Kompozitorius Philipas Glassas. Wojteko Korneto nuotrauka

Paskęsti savyje

Galingus koncertus keitė ramūs, dažnai netgi meditatyviniai pasirodymai. Kaip antai lietuvių Artūro Bumšteino, Tado Žukausko ir Kęstučio Pleitos bei lenkės Natalios Kawałek koncertas vienuolyno kiemelyje smuiko garsais ir vokalu priminė rūką, po kurį auditorija buvo pakviesta ramiai pasivaikščioti ir pasikliauti instinktais, o ne akimis.

Dar smarkiau nugrimzti į save kvietė islandų dueto garsų poezija. Kaip giesmė ar nuoširdi išpažintis, kaip ašaros, tekančios stebint rytinį kalnų horizontą, Liublino bažnyčios erdvę užpildė sodrus Hilmaro Örno Hilmarssono vokalas, kuriam neįsakmiai akompanavo Steindóro Anderseno sintezatorius, primindamas ledinius Islandijos kraštovaizdžius ir Angelo Badalamenti muzikinį kosmosą.

Iškart po to scenoje pasirodė kolektyvai iš Lenkijos – styginių grupė „Cellonet“ ir Tarptautinės tradicinės muzikos akademijos ansamblis. Atlikėjai pateikė nenutrūkstamą pusantros valandos koncertą, tokį jaudinantį ir subtilų, kad bažnyčios sienų ramybė skambant muzikai apsigyveno ir klausytojų kūnuose. Apsuptos styginių instrumentų, scenos centre penkios merginos dainavo lenkų liaudies dainas. Po keleto eilučių užmiršti, kad klausaisi liaudies kūrinių, ir netrukus choras ima skambėti kone sakrališkai, persisunkia gaivališkos gamtos stichijų energijos, bet kartu išlieka ramus it miško upelis.

Balsus subtiliai papildo tai garsėjantys, tai tylantys styginių garsai, vos chorui užbaigus dainą, pasireiškiantys su ta pačia jėga, kurią jiems padovanojo dainos iš praeities. Choras į kasą pynė vis tą pačią ir naują dainą, o smuikai ir violončelės atsakydavo vis tuo pačiu sodriu, tarsi iš gilumos sklindančiu motyvu. Po pusvalandžio gali pasinerti į meditaciją ir liaudies dainą išgirsti kaip maldą.

Buvo galima laukti kažkokios triukšmingos kulminacijos, kai galų gale sugaus visi instrumentai, o choristės balsais kops į viršūnę, susikibusios už parankių su klausytojais. Tačiau viskas baigėsi taip, kaip, regis, dažniausiai ir baigiasi. Be triukšmo, ramiai – nutrūko, ir tiek. Kūrinys galėjo baigtis po pusvalandžio, galėjo ir po šešiolikos valandų. Tarsi eitum gatve užsisvajojęs ir trumpam užmirštum savo kūno poziciją žemėje. Protas kažkur iškeliauja, net nežinai, kiek laiko ėjai, net nenutuoki, kad eini. Tada dažniausiai nusišypsai apsidžiaugęs netikėtu pasivaikščiojimu, ir širdis suplaka smarkiau. Tie dūžiai tokie pat dramatiški kaip ir likimo.