Išsivadavimas iš vaikystės

JURGA TUMASONYTĖ

Ieva Toleikytė. Garstyčių namas. Apsakymai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 112 p.

Ieva Toleikytė į lietuvių literatūros lauką įžengė tempdama paskui save garstyčių spalvos namą. Pirmasis apsakymas taip ir pavadintas – namo garbei, kiti septyni gyvena kaimynystėje. Ir kiekvienas naujas pasakojimas yra tarsi ankstesniųjų tęsinys, šiek tiek primenantis režisieriaus Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“.

„Garstyčių namo“ diskursas artimas nuotykių literatūrai. Apsakymuose apstu netikėtų siužeto posūkių, veiksmo, paslapčių ir ypatingojo metų laiko. „Viskas nutinka vasarą“, – skelbia užrašai, viename pasakojime išvedžioti langų stikluose. Beveik visuose aštuoniuose apsakymuose veiksmas vyksta per atostogas. Keturiuose iš jų pasakojama apie poilsiaujančius vaikus. Perskaičius šiuos tekstus, prieš akis iškyla Williamo Goldingo „Musių valdovas“. Gal dėl karščio, vaikų ir vidurius graužiančio smalsumo, kuris skatina kuo greičiau slysti tekstu, kad sužinotum, kas įvyks toliau. „Slėniuose buvau visą liepos mėnesį. Teta nebuvo kalbi, tad ir aš įpratau mažai kalbėti. Ten tvyrojo keista nuotaika, laiko nėra, sako teta, yra tik metų laikai“, – pasakoja pirmojo apsakymo veikėja Laura, paauglystėje išgyvenusi keistą nuotykį, kai pateko į dėdės rašytojo psichozės epicentrą ir vos nepaskendo ežere. Atostogų laikas čia yra ribinė situacija, kada laikinai pakeičiama gyvenamoji vieta, išnyksta racionalumas ir kasdienybė, atsiveria siurrealistinis klodas. Vasarą patiriami svarbiausi nuotykiai. Pradžioje jie pateikiami kaip atminties rezervuare glūdinčios vaikystės ir paauglystės paslaptys, prisimenamos paties veikėjo. Įvykusi istorija jam kaip sapnas, kuriame leidžiama daugiau nei esamajame laike. Atostogos, kaip ir menas, yra šventinė būsena, kai pakinta laiko nuovoka ir peržengiami įprasti rėmai. Apsakymuose kartais sunku nustatyti, kur veikia atminties sukeltos refleksijos, o kur skaitytojas patenka į tebesitęsiantį sapną.

Greta buitiškų atostogaujančių vaikų nuotykių įpinamas ir magiškasis pasaulis su iracionaliais siužeto posūkiais. Toks jaunosios I. Toleikytės mąstymas artimas mitopoetikai, kai reiškiniai nebepaaiškinami logiškai, o chtoniškosios gamtos jėgos veikia kaip pagrindas, ant kurio randasi charakteriai ir erdvės. Autorė kuria savitos logikos diskursą, todėl nieko keisto, kad viename pasakojime atsiranda klavino liga sergantis berniukas. Jis apgyvendinamas Davydų sodyboje prie Klevų akies ežero: „Mėlynoji liga, sena mano draugė. Dar sausį mačiau, kad mėlynuoja mano kaklas. Iš lėto. Pradžioje atrodo, kad tai kraujosruvos, kad po oda teka mėlynos versmės. Visiškai neskauda. Kai mane atvežė pas Davydus, kaklas buvo lazurito spalvos, lyg rašalo prisigėręs.“ („Klevų akis“, p. 17) Specifinė liga estetiškai graži, ja sergančių vaikų oda nusidažo mėlynai. Liga mirtina it ežero užkalbėjimas, neaišku dėl kokios priežasties suluošinęs vaikų kūnus. Kasparas, pagrindinis šio apsakymo veikėjas, susidraugauja su kitais vaikais – Vainiumi ir Ofelija (vėliau šių veikėjų pora, jau suaugusi ir spėjusi numirti, pasirodo apsakyme „Vyrų kirpykla“). Naktimis, vadovaujami kietuolio Sauliaus, jie įsigudrina nardyti ežere mistišku vardu Klevų akis. Mažai trūksta iki katastrofos, kai Vainius neria į ežero dugną ir nebeiškyla. Tačiau kitą rytą nutinka įstabus dalykas: Vainius sėdi nuogas nugeltusiame klevo medyje, o visi mažieji ligoniai atsikratę mėlynųjų dėmių. Vėliau vaikai išvažiuoja iš Davydų sodybos ir niekados nebesusitinka. Galbūt šis „kleviškasis“ fonetinis sąskambis yra tarsi išėjimo iš vaikystės motyvas, o lazurito spalvos dėmės – vaikystę ir paauglystę skirianti riba, kuriai peržengti reikia drąsos, it žiūrėtum į juodą ežero dugną. Savotiška mirtis ir prisikėlimas kitam etapui. Nugeltęs medis – tai ruduo, vasaros pabaiga, kuri niekados nebebus ta vaikiškoji vasara.

Apsakymuose „Žalieji kambariai“ ir „Prieš didelį veidrodį“ galima aptikti dar labai nekaltos, „neišlukštentos“ erotikos, kurios šiaip šioje knygoje beveik nėra. Erotikos nebuvimas netgi šiek tiek trikdo, mat beveik visų pradedančiųjų (ypač moteriškosios lyties) kūryboje apstu subtilių ir nesubtilių užuominų ir scenų. Apsakyme „Prieš didelį veidrodį“ (knygoje jis vienintelis neturi magiškojo sluoksnio) pasakojama dvynių Sauliaus ir Saulės atostogų patirtis. Autorei puikiai pavyko užčiuopti tą paauglišką daužomo ledo traškesį, atsirandantį paširdžiuose, kai vaikiškose akyse ima šmėžuoti Kito (lytiškojo) siluetas. Dvynukai įsižiūri vyresniuosius globos namų auklėtinius – gražuolius Martyną ir Mingailę. Pradėję justi svetimus kūnus, brolis ir sesuo praranda fizinį tarpusavio ryšį. Pirmoji cigaretė, alkoholis ir naktinis pabėgimas iš namų, audra ir neįprastas kūnų virpesys, kurio neįmanoma pamiršti net suaugus: „[...] ir visur kūnas, tik dabar kūnas kitoks, ir kai lietiesi svetimo kūno, nebejauti savo, tik svetimą, ir svetimas tampa tavo kūnu, ir nebėra žodžio KŪNAS, yra tik žodis LIESTI, ir visas vandens bokštas įsisiūbuoja apgirtęs, svaigus, kvėpuojantis alkoholiu ir drėgme, ir aštriu dilgėlių, ir saldžiu žemuogynų oru, o nikotinas ir alkoholis keliauja ratais per kūną krauju, kol susigeria, nusėda kažkur, ir nėra skrandžio, nėra krūtinės, nėra rankų, kaip nėra ir blauzdų – liko tik kvėpuoti.“ („Prieš didelį veidrodį“, p. 55) Paauglystė yra nesuvokiama jėga, užvaldanti tavo kūną.

Mėlynbarzdžio pasakos motyvais paremtame apsakyme „Žalieji kambariai“ einama link visiško išprotėjimo, sapniškos būsenos. Čia yra ir vorais virstantys artimieji, ir uždraustas kambarys, į kurį pagrindinei veikėjai negalima įeiti, tačiau taisyklė sulaužoma ir čia ji patenka su savo pusbroliu Kasparu (skolintu veikėju iš ankstesnio apsakymo). Įtampos prisodrintoje aplinkoje įvyksta intymus potyris, kai veikėjai bučiuojasi atsirėmę į žalią sieną. Tas veiksmas jokių rezonansų veikėjos širdyje nesukelia, ji tiesiog lėtai kraustosi iš proto, iš pradžių stebėdama voru virtusio tėvo tragediją, vėliau naktimis apžiūrinėdama uždraustame kambaryje kabančius (miegančius) artimuosius – it nukirstas Mėlynbarzdžio žmonų galvas.

Likusių apsakymų nepriskirtum prie „atostogaujančių vaikučių“ serijos, juose panašiu tonu pasakojama apie mažo miestelio žmones, kurie pasakojimo pabaigoje kartais pasirodo mirę arba išprotėję. Štai visa mirusiųjų gvardija apsakyme „Vyrų kirpykla“: gyvoji miruolė Ofelija, negyvasis barzdaskutys Vainius ir „užsilenkęs“ Markas (iš gretimo apsakymo „Laidotuvių reikmenys“). Ofelija yra efemeriška nuskendusi būtybė, besirodanti Vainiui ir Markui (pabaigoje paaiškėja, kad šie irgi yra mirę). Erdvė baugi. Tai sena vyrų kirpykla, kurios rūsyje likę mirusių moterų plaukų, nukirptų per karą. Vainiaus mylimoji Ofelija nuskęsta Žaliajame ežere ir tik tada, kai pagaliau atrandamas jos kūnas, Vainius numiršta, o Markas nukerpa jo šviesius plaukus. Plaukų kirpimas archajiškose tradicijose yra perėjimas iš vienos būsenos į kitą (jaunamartei kerpami plaukai ir užrišama skarelė), Senajame Testamente – galių pasikeitimas (Samsonas netenka jėgų nukirpus plaukus). I. Toleikytės tekste plaukų metafora yra tarsi fizinio kūno praradimas, gana poetiškai atsiskleidžiantis minėtame pasakojime. Vyrų kirpykla čia panėšėja į balzamavimo patalpas, kur atliekamos apeigos palydint kūną į mirusiųjų karalystę. Veiksmai atliekami tyloje, susikaupus. „Reikia girdėti laiką, girdėti, kaip krinta tavo plaukai ant grindų“, – sako Vainius.

Apsakyme „Laidojimo reikmenys“ įdomus nuo motinos pavilioto berniuko Alberto (išaugęs jis prisideda prie šarvotojų verslo) ir jį pagrobusio elegantiško laidotuvių namų direktoriaus Marko ryšys. „Markai, žinai, man visada atrodė, kad žodžių junginys laidojimo reikmenys yra kažkoks magiškas. Tai ne visi tie daiktai, karstai ar drabužiai, tai buvom aš ir tu. Žmonės, kurie savo buvimu priverčia patikėti, kad egzistuoja mirtis“, – laidodamas savo motiną kalba Albertas. Galbūt nykioje, inertiškoje vietoje atsiradę du elegantiški vyrai yra anapusybės liudytojai, padedantys gyviesiems peržengti slenkstį į dausas. Galop jaunasis šarvotojas suabejoja savo ir kitų žmonių gyvumu. O abejoti iš tiesų reikia, nes apsakymuose vis paliekama neišspręsta lygtis – išprotėjo / negyveno / gyvena.

Vertėtų paminėti, kad apsakymuose labai svarbus vandens motyvas. Vandenyje pliuškenasi vaikai, skandinasi žmonės ir liula paslaptys. Paskutiniame apsakyme „Studijų laikų baseinai“ pagrindinių veikėjų nebekamuoja paauglystės ir vaikystės būsenos, jie yra studentai, kurie atsitiktinai susipažįsta viename vakarėlyje ir kartu apsigyvena daugiabutyje derva dengtu stogu, rusvai pilkos spalvos – garstyčių name. Paulius pasakoja pirmuoju asmeniu ir pasakojimą pradeda nuo Tomo – mistiškojo kambario draugo, kuris išsiskiria neapibrėžtumu: studijuoja neaišku ką, kartais pradingsta kelioms dienoms, paryčiais, užsidaręs vonioje, su kažkuo kalbasi telefonu, yra vienišius. Tomas daro įtaką pasakotojui, yra tarsi visa galva aukštesnis autoritetas, kol pasirodo Loreta – per daug graži ir snobiškai paviršutiniška. Ji susižavi Pauliumi tik kaip Tomo atspindžiu, jai patinka nuojauta, kad yra kažkas daugiau. Loretos pasirodymas susijęs ir su tarakonų įsiveisimu bute. Merginos grožis suvokiamas kaip pavojingai šleikštus ir parazituojantis. Moteris susijusi su gamtos pasauliu, tačiau ne įprastai, o pačiu žemiausiu pavidalu – per parazitus. Taigi idealusis grožis suvokiamas kaip blogis, dvasinė nešvara, klaikas ir paviršutiniškumas. Studentiškame gyvenime nebėra vasaros ir atostogų kaip pagrindinio erdvėlaikio, tad natūralu, kad ir gamtiškuosius vandenis pakeičia baseino vanduo, dvokiantis chloru, įsigeriančiu į rūbus. Tomas, keistasis kambario draugas, nemėgsta baseino: „[...] man nemalonu, visi tie kūnai, apsitempę spalvotos gumos kostiumėliais, ir pėdos, fu, baseinuose yra kažkas šlykštaus.“ („Studijų laikų baseinai, p. 93) Jis verčiau grožisi tuščia duobe, senais laikais buvusia baseinu. Loretos ir Pauliaus ėjimas į apleistą baseiną yra dar vienas nuotykis, tačiau čia jis labiau metafizinis prarastojo svetimo laiko ieškojimas. Apleistas baseinas, pilnas prikritusių lapų, kelia aliuziją į pražiopsotą aukso amžių, būdingą mitopoetinio žanro tekstams, kai mąstymo vertybinė orientacija nukreipiama į praeitį. Tačiau I. Toleikytė neužsižaidžia gilesniais praeities narstymais.

Apsakymuose nėra aiškaus istorinio fono, konkrečių buities ir kultūros detalių, tik kelis kartus paminimos paveikslų reprodukcijos ir muzikos grupių pavadinimai. Tekstuose labai svarbios gamtiškosios jėgos, archajinės situacijos, ištinkančios netikėtame siužeto lygmenyje. Puikiai pajaustas vaikystės ir paauglystės pasaulis.

I. Toleikytės tekstai linkę į universalumą, neapibrėžtą laiką, tačiau ne visiems jos kuriamas pasaulis yra artimas. Skaitant sunku atsekti atpažįstamus objektus ar atrasti veikėjus, su kuriais noriai tapatintumeisi. Jei „Garstyčių namas“ neįtraukia savo specifiniu pasauliu, tai nieko ypatingo ir neįvyksta, matai tiesiog gražiai suguldytus sakinius ir mistišką, tačiau jungiškųjų archetipų nežadinančią semantiką. Kadangi apsakymuose sunku atsekti socialinę plotmę (laikotarpį, kultūrines ir buitines madas), knyga netampa labai artima. Taip pat čia neverta ieškoti sąmojo, o patys tekstai, nors ir intriguojančio naratyvo, pritvinkę slegiančios melancholijos.

„Garstyčių namas“ nesukels literatūrinės audros. Prisimenant magiškojo realizmo pradžią lietuvių novelistikoje, pirmąsias Sauliaus Tomo Kondroto („Pasaulis be ribų“, 1977) ar Jolitos Skablauskaitės („Tik šviesūs paukščiai naktyje“, 1986) knygeles, „smegenis sprogdinančio“ efekto nesijaučia. Labai sveikintinas savojo pasaulio sukūrimas, nesipuikavimas erudicija. Neblogas tas „Garstyčių namas“, savaip suręstas ir nutinkuotas, vis dėlto vertas atsidurti lentynoje prie knygų „O tie pradedantieji yra gabūs“.