Eilės. INDRĖ VALANTINAITĖ

Kijevas (druskinė)

Rūką perveria medinių cerkvių bokštai

Rugsėjo pirmoji Kijevo priemiesčiuose

Palei kelią suboluoja bantas,
dvigubai didesnis nei pirmokės galva

Keliaujam laiku. Tu nesiliauji fotografuot.

Paupy perku iš kurčio drožėjo medinį paršelį
Pro skylutes šnipe pabyra druska

Į mano šiandieninį maistą

Vien pagalvojus apie tave, dabar tokį tolimą –
pastirusių gyvaplaukių armija ant liauno riešo

Užkeiktas žvėris

Koksai užkeiktas žvėris, žmogaus balsu kalbantis,
slepiasi tavo glūdumoj?

Matau jį kiekvienąsyk prisiartinantį
prie akių ežerų, troškulio genamą.

Atsigėręs ir nuprausęs savo kūną,
žvynais ir kailiu apaugusį – praalksta.

Riaumojanti meška,
šnypščianti gyvatės liežuviu.

Kaskart gabalėlį manęs sušeri jam.

Gavęs davinį sotus nusliūkina tankmėn.

Sakai, kad tik taip galime išsivaduoti,
antraip ištrūkusi laisvėn pabaisa surytų abu.

Kol jis ramiai šnopuoja snūduriuodamas,
nė šapelis ant mūsų nenukrenta.

Tik kasdien vis menkesnis mano šešėlis
atsispindi tavo menių krištoliniuose skliautuose.

Pasiekimai

Vadybininkas Tomas,
likęs be darbo mažinant etatus

Girtas maigo kompiuterio klavišus švintant,
suveda į google savo buvusių klasiokų pavardes
Visų, o svarbiausia – pirmūnų

Nėra informacijos
Nė vieno įrašo

Tarsi jų nė būti nebuvo –
Išraižytų vardų
provincijos mokyklos suoluose

Galima atsikvėpt,
nueit ramiai išsivemti,
kai nieks nešnopuoja į nugarą

Tomas buvo aukščiausias klasėje,
tad jam priklausė
pirmuoju numeriu pažymėti marškinėliai

Mano liežuvis tik slepiasi jo burnos oloje

Анна Ахматова

Per mažai ragana ir per daug kalė,
kad prisiverstum atsigręžti

Jeigu dar ne per vėlu,
užsakysiu mažučius karstelius savo ydoms

Mano liežuvis tik slepiasi jo burnos oloje
kaip atsitiktinis netikėtai sulytas praeivis

Vienuolynas pro mano meilužio langus – mieganti pelėda,
šiuo metu kaip tik temsta ir parko alėjoj motinėlės uždega žibintus

Per daug ragana ir pernelyg smalsi,
kad kada nors ja žingsniuočiau

Žvakių šešėliai
ant mergautinio kambario sienų primena
riaumojančią mešką,
rypaujančią žąsį,
staugiantį vilką,
raišą lapę –
ir visa tai esu aš

Jau vėlu,
jau vėlu,
choru pritaria pūvančios neužmirštuolės,
pamerktos senelės krištolo grafinėlyje

Stiuart

Skardinė ledinukų dėžutė
ant dangtelio šilkais ir auksu,
perlų vėriniais išdabintu atvaizdu
pilna nuorūkų ant kontoros palangės

Bendradarbė dailiai nukrato pelenus –
šiandien planuoja atvirsti blondine iš brunetės

Bandau įsivaizduoti, kaip gražiau atrodytų galvelė,
besiridenanti karališkosios menės mozaikinėmis grindimis
It negrabiam, persisotinusiam vaikui žaidžiant
netyčia iš rankų būtų išsprūdęs obuolys

Arkos veido gatvėje

Vis dirsčioji pro primerktus langus į mane ir matai
Seniai nebegyvenamus kambarius ir baldus,
aptrauktus balkšvomis marškomis

Tau tinka ta spalva – toks rimtas pasakai –
paryškina darnumą liūdesingų bruožų

Ilgai taupytos auksinės monetos iš kišenės
į akmeninį grindinį pabyra skardžiu juoku

Mano atpildas – iš nuostabos į dangų pakilę tavo antakiai,
Grakščiai išsirietusios arkos veido gatvėje,
Liaunos gimnastės

Plyšiai
(tos pačios knygos)

Tos pačios knygos mūsų lentynose laukė,
kol atpažinsime jas kaip ženklą

Taip kvaila vos sutekėjus į vieną
išdovanoti sutapusias

Prieš mano akis tamsūs tušti tarpai –
išskaptuoti plyšiai tvarkingai suglaustų nugarėlių fone

žiojėjantys tuneliai, per kuriuos tu skverbies atgal,
man primena, vis primena,

kad tos pačios knygos mūsų lentynose laukė,
kol atpažinsime jas kaip ženklą.

Tebus pašlovintas
teliukas

I

Tebus pašlovintas teliukas,
iš kurio odos buvo pagaminti
mano batai

Tebus palaimintas jo skerdikas,
odininkas ir batsiuvys,
tos pardavėjos rankelės,
supakavusios aukštakulnius į tamsiai žalią dėžę,
siauros senamiesčio gatvelės parduotuvėje

Tebus pašlovintas teliukas,
iš kurio odos buvo pagaminti
mano batai,
atvedę tiesiai pas tave

II

Tebus prakeiktas…