Delninė

EGLĖ JAKUČIONYTĖ

Rūta Brokert. Delnaklevė. Eilėraščiai. K.: savaitraštis „Nemunas“, 2009. 112 p.

Knygos, puslapiais lakstančios, tarsi Hitchcocko paukščiai vydavosi dar porą stotelių. Ir taip kiekvieną sykį išėjus iš knygyno ar bibliotekos. Dabar klausyk nesiklausęs – vos skreba dieviškos ištarmės po pernykščiais lapais. Patyliukais (kad neišgirstų bibliotekininkė) dėkoju „Lehman Brothers“ ir visiems kitiems, degsiantiems investuotojų pragare, ir nešuosi 2009-ųjų Rūtą Brokert namo. Būtų nesąžininga autorės atžvilgiu dievagotis, kad jei ne spausdinto žodžio badas, nesiplakčiau skaitytojo bilietu ir neatsiversčiau į tikrąjį, neskubų jos neskubios knygos skaitymą. Bet apokalipsės visuomet įkvepia: kone susigraudinu atradusi „Delnaklevę“ – poeziją besitraukiančiame knygų fronte. Tiek apie nepalenkiamą švelnumą.

Tiek (iki pat pabaigos) bus apie moterišką poeziją. Neva apie atsidūsėjimus ir netesėjimus. Žodžių ir šiaip lyrinius. Apie tą, kurią turėtų uždrausti arba bent jau išvesti, kaip nors delikačiai už rankos paėmę, iš mados, nes pati ji niekur neina – nei į avangardą, nei į istoriją. O kai neina, tai ir pasakyti neturi ką. Taip murmėti nėra jokio reikalo. Tuo labiau jei įsidėsite skirtuką ties 65-uoju puslapiu ir toliau – nė žvilgsnio. Toliau ir nereikia. Toliau – „moteriška“, išduodanti, kad prieš akis – pirmieji popieriniai poezijos bandymai (išskyrus nebent „dešinę“, p. 96). Iki – daugiau ar mažiau gera. Teatleidžia man S. de Beauvoir. Teatleidžia R. Brokert, kad apkaltinsiu balansavimu balasto pagrindais, bet minkšta knygos struktūra (be reikalo pasigailėta kai kurių eilėraščių, skyriai – neatsiskiriantys) šiuo atveju paslepia branduolio užuomazgas. Tenka ieškoti kaip duonos (riešutų). Tenka ir rasti.

Visų pirma – neįkandamą „Delnaklevę“. Programinį eilėraštį po programos (išspausdintą viršelio atvarte). Ir vis dėlto patvirtinantį, kad šios laisva forma išlaisvintos (ar suformuotos?) eilės turi pakankamą priežastį egzistuoti atskira knyga: žodžiai, sakytumei, tie patys kaip ir kitų rašančiųjų, turėtų aidėti senoviniais N. Miliauskaitės, D. Kajoko disonansais, bet skamba. Skardžiausia aliteracija ir intencija – mažųjų, vos kelių eilučių, griežtai minimalistinių eilėraščių. Į tobulus pavyzdžius siūlyte siūlosi „auto-natiur-mortas“ (p. 12):

Kasdienis pasaulis, bet perkramtytas, nebe toks ribotas ir nuspėjamas. Išsprūstantis asmeniškumo matmuo („…ne mano“) anaiptol neįžemina įsibėgėjusio eilėraščio nei kategoriškumu, nei, sakytumei, egocentriška lyrinio „aš“ pozicija, bet organiškai praplečia poezijos žaidimo galimybes – mums išsiduoda veikiantysis, reflektuojantis ir telkiantis apie save tas poetinės tikrovės atplaišas, kurios apima jo paties momentinį ir dėl to gyvybės – minties tęstinumo kita negu užfiksuota linkme – netekusį skerspjūvį. Tai – pritrenkianti „mirusio“, nebeegzistuojančio „aš“ idėja. Panašiu – atsiveriančio kalbančiojo – principu sudėliota ir „Delta“ (p. 19).

Apylankomis derėtų grįžti prie moteriškumo ir patikslinti, kad turėtas omeny neforsuojamas, neproklamacinis santykis su estetiškai ir prasmingai atrinkta daiktų būtimi, kalbėjimo būdas be pozuojančios ekstravagancijos. Pasitaikiusius išpuolius („apie dresūrą“, „daltonikė“ ar, regis, per prievartą sulipdytas „Pratybas“) į priešpilnio sodus, perlo ridinėjimą burnoje ir kitus švelnumus pražiūrėjau kaip nepasisekusius. Nemačiau, nes nenorėjau matyti. Nes neabejotina knygos stiprybė – daiktų ir žodžių kalbinimas, o ne kalbėjimas už juos. Poetė geba išlaukti – regis, paskutinę akimirką (iš tiesų – paskutinę eilutę) metafora išsipildo „Pašešupiais“ (p. 65). „…saulės blyksniai – voverių akys“ – nieko teigiančio, daug – telkiančio.

Akivaizdus R. Brokert polinkis į žaismę, stebinimą, kartais (kaip jau minėta) netenkantį subtilumo, dažniau pasiteisina skyrių epigrafų forma:

(p. 77)

Tematikos požiūriu jie nėra itin išmoningai implantuoti, bet gundo versti toliau ir tik darsyk patvirtina, kad R. Brokert geriausiai valdo minimalias žodžių pajėgas. Galbūt dėl to, kad pradeda valdyti, bet nematau nieko blogo, jei tokiomis, bet nebūtinai epigrafais, ir apsiribotų.

Knyga pasiryžusiems dešifruoti delnaklevę – turbūt ne ką kita kaip gamtos ir žmogaus sintezę, susiklausymą ar bent jau atsitiktinę ir dėl to nė kiek ne mažiau prasmingą vienas kito refleksiją. Pasiilgusiems mažųjų – delninių – poezijos stebuklų. Jų čia yra, gaila, kad dar nedaug.