Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Spalio 17, trečiadienis

Apie žodžius

Maniau, kad imsiu ir liausiuos etimologijas rašyti, bet išgirdau rusišką keiksmažodį (vyr. l. organas) ir pamaniau, kad jeigu lietuviai jo neturėtų, tai tektų iš mūsų kalbos išguiti ir žodį „kuilys“…

Perfrazuotas Bašio

Gegutės kukavimas.
Ką darys
Mūsų miesto giedoriai?

Arba:

Gegužės ima giedoti.
Kur pasidės
Mūsų miesto giedotojai?

Spalio 18, ketvirtadienis

Po daugelio metų

Donatas Šv., kuris dabar gydosi Vasaros g. Andai buvo smagus žmogus, ir tik šiandien priminė man, kad dirbdamas andainykščiam radijuj gavo įspėjimą, kam leido S. Gedai įskaityti savo poemą „Žalgiris“ (kada tai buvo?), paskui dėl mano sūnaus karo tarnybos ėjęs net pas generolą Petronį (jis tada išties daug galėjo!), ir šis garantavęs, kad siųs ten, iš kur nesiunčia.
Šarūnas tokiu būdu atsidūrė Kazachstane.
Tiesa, jis man buvo suradęs daktarą ir 1979 metais, kai turėjau sveikatos problemų.
Gerus darbus ir aš „moku pamiršti“…
Dabar prašo švediškos mano knygos. Aš jam sakau:
– Kam tau ta knyga, nors pavarde Švedas, bet švediškai juk nemoki…

Liudviko J. prezentacija

Tiesa, tas buvo jau po vakarėlio. Koridoriuj stovėjo Eglė J. Susipažinom Amerikoje 1988 metų rudenį.
– Labas, Egle! Kaip gyveni?
Ji (prasidžiugusi):
– O, gerai! Gavau inkstą…
– Skamba kaip Liudviko poezijoj…
– Tikrai.
P. S. Labai stipri, nors sunkiai serganti moteris.

Lietuvių milijonierius

Beje, aš pas jį dirbau beveik pustrečių metų. Tikrai turtingas žmogus, bet kai reikėdavo mokėti algą – pamėlynuodavo. Švytėdavo nusukęs bent 50 Lt.
Šiandien išgirdau istoriją apie tai, kaip mirė jo motina. A. nuvažiavo jos paimti iš morgo. Tarnautojas sako:
– Reikėtų, kad atvežtumėte kojines…
A.:
– O kam? Aš turiu…
Nusiavė batus, nusimovė savo kojines…
(Jeigu visa tai tiesa…)

Spalio 20, šeštadienis

Žodžių likimai

„Ministras“ kitados reiškė tarną, patarnaujantį prie stalo.
Taigi kreipinys „pone ministre“, dažnai girdimas pas mus, išvertus į gimtąją kalbą, reikštų:
– Pone tarne…

Apie „žvaigždes“

Jas daro žiniasklaida, televizija, fotografija. Jos kaži kokiu būdu (savaime) stoja į pilkųjų žmogelių centrą. Visiems be galo rūpi – kaipgi jos gyvena? Nerūpi giminės, kaimynai – jos tiesiogiai susijusios su pilkųjų žmogelių gyvenimu, neatskiriama jų egzistavimo dalis.
Pilkasis žmogelis nenori gyventi savo gyvenimo.

Spalio 21, sekmadienis

Spauda, televizija

Netyčia išklausiau per LR Renatos Š. komentarą apie politiką ir visuomenę. Kokie politikai, kokia jų kultūra, koks požiūris į kultūrą. Buvo ir toks sakinys (iš atminties): „Pavyzdžiui, žinomo poeto šeimos byla, sulaukusi daugiau dėmesio nei kultūros įvykiai…“ Supratau, kad čia omeny turimi (galbūt) mano reikalai.
Reikėtų pasakyti, kad mane kalbinančiai žurnalistei patvirtinau tiesą, jog esu išleidęs apie 100 knygų, gavęs bent penkių valstybių (ir savosios) apdovanojimus, nominuotas Nobelio premijai… Čia ji nutaisė rūgščią miną:
– Žinot, man ši premija nieko nereiškia.
Paminėjo tą, kuri reiškia (trečiaeilę JAV aktoriams…).
Dantės „Dieviškosios komedijos“ tritomį nužvelgė irgi niekinamai. Gerai, kad nepaklausė:
– O kam jo reikia?
Taip pernai klausė moteris, auginanti 60 kačių… Iš tiesų, kam Lietuvoje reikia Dantės Alighieri?
– Man, – turėjau atsakyti, bet apstulbino įžūlumas.
Tamsių, keršto trokštančių žmonių tiesa.
Ramūs, sausi orai. Gražus pasaulis, kurį vakar mačiau Dusmenyse, Kipro Petrausko tėviškėje.
Ilga medinė klebonija, andai buvusi kultūros namais, dabar jau tik šokių salė, pradžios mokykla – uždaroma. Nėr kam mokytis. Bibliotekoje viena kita knyga iš Nepriklausomybės laikų (1990–2007), didžiuma – sovietų l. leistos. Nėr pinigų.
Nyksmo šalis, apleisties, čia pat Kazokiškių sąvartynas…
– Kodėl rašytojai negina mūsų? – klausia žilas vyriškis (vienas tarp dešimties moterų įspraustas).
– Kodėl rašytojai miršta, dvesia, laukia savo eilės prie kalėjimo?
Jonas Laurinavičius, leidėjas iš M. Martinaičio kurso, papasakojo apie Pilyponį („Kaukolė žalsvame čemodane“), kuris pasiprašė į kalėjimą, norėdamas parašyti vieną romaną, paskui – į vienuolyną, norėdamas parašyti iš vienuolių gyvenimo… Popiežiaus kanceliarija atsiuntė laišką net į Kaišiadoris: „Kas čia per paukštis?“
Reikėjo atsakyti bent į 10 klausimų. Regis, nepriėmė…
P. S. Renata teisi čia vienu požiūriu. Buvau prisiminęs, kad Valdo Kukulo rinkinys – tik bijau pasakyti katras – anais laikais sulaukė bene 36 recenzijų!
Aišku, per daug, bet dabar dažnai nebūna jokios recenzijos – apie l. gerus rinkinius.
Kokia nors „Respublika“ greičiau parašys, kad aktorius (ar autorius) užsuko į degalinę išgėręs…

Žodžiai iš dainos

„Jeigu turi sparnus, tai tavo namai dangus.“

Ala Pugačiova

Andai tikra žvaigždė. Ir paklausyt, ir pažiūrėt. Dabar, Dieve duok, dar irgi nesukritusi… Svarbiausia, turi liežuvį. Klausiama, ar Dūmos vyrai yra seksualūs, net nemirkteli:
– Na slovach ani vse seksualny…

Nauji duomenys

Vis labiau aiškėja vadinamoji KGB rezervo struktūra: viršininkai, tikrieji ir slaptieji agentai, daliniai ir padaliniai visuose Lietuvos miestuose. Tai buvo pergrupuota SSRS penktoji kolona okupuotam krašte tada, kai oficialioji KGB pernelyg susikompromitavo visuomenės akyse.
Apgaulingas manevras, tačiau savo misiją atliko – per 20 Nepriklausomybės metų.

Rinkimai Lenkijoje

Po visą kraštą jaunimas siuntinėja – keičiasi žinutėmis: „Paslėpk močiutės pasą!“ Tai vis prieš brolius Kaczyńskius!

Spalio 22, pirmadienis

Kalba

Šiandien per radiją išgirdau – minimas Simono Stanevičiaus jubiliejus. Jo pasakėčia „Lapė ir žąsys“ baigiasi tokiu žodžiu, kurio lig šiolei gaila.
Ogi:

Pritink lapei su paukščiais sandoroj gyti…

Gyti čia – gyventi. Kaip sansk. Gyta, Bhagavadgyta.
Begalinis formališkumas įvarė mūsų kalbą į kampą. Ji ir dabar nėr laisva, t. y. negyvena taip, kaip nori.
Stanevičius tas savo pasakėčias buvo išleidęs Vilniuje dar 1829 metais.
Gyti.
Gyvenimas kaip pasveikimas, sveikata, laimė.

Tai kur tos knygos?

Prisiminiau, kad šeštadienį Dusmenyse viena maloni mokytoja paprašė autografo… Knyga buvo 1967-aisiais išleistos „Lietuvių poezijos antologijos“ II tomas.
Pamaniau: tai kur tos visos mano knygos, kurios leistos po to?
Ir dar: kogi taip svaigo B. Brazdžionis, sulaukęs 90 metų, ko skendėjo savo didelėj euforijoj?
Jis, žinoma, turėjo tam teisę. Po tiekos metų sugrįžęs „atsiplėšė“ savo garbės pyrago gabalą. Betgi – kas ta garbė?

Apie boružes

Tai tokie padarėliai, kurie neturi nieko bendra nei su Dievu, nei su karve.

Iš legendų

Avinjono bažnyčioje yra tokia sena medinė Kristaus skulptūra, sutrūnijusi viena ranka… Bet sykį atsitiko, kad tas medis išleido atžalą.
Medis, kuris neturėjo šaknų.
(Norėjau pasakyti, kad žmogaus viltis, mano paties viltis tėra šis pasakojimas…)

Maniškiai (asmeniniai) keiksmažodžiai

Vienam žurnalistui, kuris apšmeižė:
– Aš tą ž. po kryžium pakarsiu, kad Kristus apmyžtų!
(Čia gerai tiedvi „ž“ tinka.)

Garsinės asociacijos

Audrius, stalius, andai dirbęs „Lietuvos aido“ redakcijoj:
– Kur jūs buvot dingęs? Prie upės nesutinku?
– Dusmenyse buvau, Dusmenyse.
Jis (visai nesuprasdamas):
– Kur? Dviejuose asmenyse?
Dusmenys jam, žinoma, nė motais.

Galop ir teatras!

Vakar mačiau naują L. S. Č. pjesės „Liučė čiuožia“ pastatymą. Teatras vadinasi „Domino“, ten, kur ir kino salės – buvęs „Vingio“ kino teatras. Žinoma, kad viskas perstatyta ir – nėr ko lyginti. Kas gerai, tas gerai.
Ir pjesė gera. Palyginti su J. I., ši moteris autentiškesnė, sodresnė. Daugiau iš gyvenimo nei iš mados.
Man įsikirto pradžia, sakinys, kuris daug ką pribloškė (maldos parafrazė): „Tėve mūsų, kuris esi danguje… įsikišk mus atgal į savo šikną…“ Gal vyresnius ir šokiruoja, bet kai suvoki, kad toj dieviškoj sėdynėj ne taip jau blogai būtų, viskas atsistoja į vietą.
Lipdomi ir nauji personažai, t. y. išsimušta iš klišių. Pjesė jau važiuoja į Berlyną. Rodos, laimėjo prizus ir Maskvoj, ir Japonijoj.