Aksominė filosofinė revoliucija

ANDRÉ GLUCKSMANN

Ir po dvidešimties metų nuo Berlyno sienos griuvimo mūšis dėl politinės laisvės tęsiasi.

1989 m. lapkričio 9-osios vakarą gėdos siena buvo pralaužta. Jau kitą rytą išvykau į Berlyną; netrukus po to išgyvenau Aksominę revoliuciją Prahoje, o galiausiai Ceauşescu žlugimą Bukarešte. 1990 m. pradžia žmonijai buvo džiugi. Tačiau mane stulbino, kokios skirtingos emocijos tvyrojo Rytuose ir Vakaruose. Vakarams atstovavo Francis Fukuyama ir jo sensacingoji idėja apie istorijos pabaigą. Tačiau gyvenusieji Rytuose suprato, kad toli gražu taip nėra. Kai iki Berlyno sienos griuvimo buvo likę mažiau nei mėnuo, kanclerio Helmuto Kohlio ir Vokietijos Federacinės Respublikos grietinėlės akivaizdoje sakiau kalbą čekų disidento Václavo Havelo garbei. Tuo metu tebekalinamas savoje šalyje, jis buvo apdovanotas prestižine Frankfurto knygų mugės Taikos premija. Savo kalbą pavadinau „Palikti komunizmą reiškia įžengti į istoriją“. Toks buvo požiūris išnyrančiųjų iš kitapus geležinės uždangos.

Vakarų sąmyšis kilo todėl, kad jie nebuvo pasirengę tokiam pamatiniam pokario geopolitikos pertvarkymui. Keturis ideologinės priešpriešos dešimtmečius teoretikai ir žurnalistai ginčijosi dėl to, kuriuo būdu visuomenė iš kapitalizmo turėtų pereiti į socializmą. Ir beveik niekas nekėlė priešingo klausimo – t. y. apie perėjimą iš socializmo į kapitalizmą. Tik keletas neužbaigtų studijų, daugiausia Lenkijoje, nagrinėjo galimybę, kaip komunistinėje visuomenėje pavyktų įdiegti kai kuriuos laisvosios rinkos elementus. Kaip pažymi filosofas Josepas Ramoneda, visas pasaulis – komunistai, antikomunistai ir buvusieji tarp šių dviejų pozicijų – buvo įsitikinęs, kad Sovietų Sąjunga ir jos satelitai į kapitalizmą „sugrįžti“ negalės. Taigi, kai per Aksominę revoliuciją demonstrantai iškėlė būtent šį klausimą: „Kaip mums iš socializmo atsidurti kapitalizme?“ – parengto atsakymo nebuvo.

1989 m. lapkritį stebėdami Berlyno sienos griūtį Vakarų intelektualai savo ilgalaikį įsitikinimą, kad pasauliui lemta tapti komunistiniam, permąstė iš naujo, tačiau išsaugojo tikėjimą lemtimi. Apvaizda pagaliau prabilo, tikimybė buvo paneigta, baisioji XX a. intermedija baigėsi. 1914–1989 m. – kruviniausias ir žiauriausias septyniasdešimt penkerių metų žmonijos išgyvenimų laikotarpis – buvo užmiršti, ištrinti, peržengti ir aplenkti. Tokvilininkai iš naujo atrado neišvengiamą universalios demokratijos sklidimą; sensimonininkai pažadą, kad reikalų administravimas pakeis žmonių valdymą, perdavė ekologistams; hėgelininkai, tokie kaip Fukuyama, šventė istorijos ir visų karų pabaigą; socialdemokratai žadėjo, kad tarp tautų augs tarpusavio supratimas. Žengėme į taikingą postmodernią pažadėtąją žemę, kurioje, kaip liūdnai pagarsėjusiame „Postmoderniame būvyje“ tvirtino Jeanas-François Lyotard’as, išnyks visi didieji herojai, didieji pavojai, didieji žmonės ir didieji tikslai. Šaltojo karo pabaiga vadinamąjį „laisvąjį pasaulį“ pastūmėjo į beribę euforiją. Vakarų Europa nedelsdama panaikino savo karinius biudžetus, o Vašingtonas paskelbė „naująją pasaulio tvarką“.

Kita Europa, ką tik išsilaisvinusi iš Maskvos dominavimo, prie šito optimizmo neprisidėjo. Iš totalitarinio despotizmo išsivadavusios tautos tuo metu vėl jungėsi prie istorijos kaip laisvai apsisprendžiantys veikėjai. Priešais save jos išvydo du galimus ateities variantus. Vieną jų šiandien simbolizuoja Havelas ir Lechas Wałęsa, „Chartija 77“ ir Lenkijos „Solidarumas“; kitą – Slobodanas Miloševićius ir Vladimiras Putinas.

Čekai ir serbai susidūrė su tais pačiais po 1989 m. iškilusiais iššūkiais, kai teko išardyti Čekoslovakiją ir Jugoslaviją. Plačiai išplitę skurdas ir korupcija gundė Aksominės revoliucijos į valdžią Prahoje iškeltus antitotalitaristus disidentus vietoj demokratijos pasirinkti represijas. Vis dėlto galutinis jų apsisprendimas buvo ryžtingas – kaip pagrindinis prioritetas pasirinkta laisvė. Slovakija ir Čekija atsiskyrė taikiai, o galiausiai abi tapo Europos Sąjungos narėmis. Priešingai nutiko Belgrade, kur valdžią užėmė klastingas ir korumpuotas komunistinis biurokratas. Kovai su laisvės užkratu Miloševićius sulipdė įvairių represinių jėgų aljansą. Marksistinę ideologiją jis padėjo į šalį, tačiau ir toliau rėmėsi prievartiniais metodais. Nuo 1991 iki 1999 m. šalį siaubė karai ir etninio valymo bangos. Kad atgautų prarastas teritorijas, Miloševićius parodė esąs pasirengęs pralieti kraują ir galiausiai atsidūrė Hagos teisme, ten jam pateikti kaltinimai nusikaltimais žmoniškumui.

Ekstazės pagauti vakariečiai įsivaizdavo, kad žiauraus totalitarizmo laikotarpis baigėsi, tarsi buvę sovietiniai biurokratai po septyniasdešimties smegenų plovimo metų ūmai būtų galėję tapti naujais žmonėmis; ar kad radikalių nacionalistinių diktatūrų chaosas lengvai išsispręs savaime. Tačiau, pasak Havelo, joks didis politinis išganytojas nelaukė; čekams patiems reikėjo imtis atsakomybės, jiems teko „bejėgių valdžia“ – tai, ką čekų filosofas Janas Patočka, kuris įkvėpė Havelą, vadino „sukrėstųjų solidarumu“, solidarumu tų, kuriuos sukrėtė totalitariniai režimai ir kurie tiems režimams pasiaukojamai priešinosi.

Ne taip seniai tokį solidarumą pasireiškiant matėme per demokratinius sukilimus Gruzijoje 2003 m. ir Ukrainoje 2004 m. Jie turėjo atkreipti dėmesį tų, kurie dvylika metų buvo kurti Čečėnijos kančioms ir dviem šimtams tūkstančių išžudytų jos gyventojų. Ukrainoje prezidentas Putinas begėdiškai kišosi į reikalus valstybės, kurios savarankiškumo nesutiko pripažinti. Į Gruziją jis pasiuntė tankus. Atsakydamas tarptautinei žiniasklaidai, Tbilisyje ir Kijeve posovietines marionetes nušlavusius taikingus sukilimus Putinas išvadino „permanentine revoliucija“ ir „pavojinga netvarka“. Šitaip jis apšmeižė ilgalaikį išsilaisvinimo judėjimą, kuris prasidėjo 1953 m. Rytų Berlyno krauju, 1956 m. tęsėsi Poznanėje ir Budapešte, septintajame dešimtmetyje reiškėsi disidentiniu judėjimu Rusijoje, 1968 m. vyko Prahoje ir kaip „Solidarumo“ kova devintajame dešimtmetyje, o galiausiai buvo vainikuotas Berlyno sienos griūtimi.

Tai sukilimas, kuris Lenkijoje suvienijo daugiau nei šimtmetį nesutarusius katalikus ir laisvamanius, ir jie drauge įkūrė „Solidarumą“. Rusijoje petys petin veikė modernistai, tokie kaip Andrejus Sacharovas, ir tradiciniai tikintieji, tokie kaip Aleksandras Solženicynas. Prahos ir Bratislavos universitetų profesoriai, užuot skleidę oficialų melą, verčiau tapdavo langų plovėjais ar krosnių meistrais, o „Chartija 77“ suvienijo kairiuosius ir dešiniuosius, skeptikus ir tikinčiuosius. Antitotalitarizmas ugdo savus įsitikinimus, tačiau neskatina sektantiškumo; disidentiškumas nesiekia vienos oficialios dogmos pakeisti kita, jis skatina intelektinę revoliuciją, kuri parengia – ir vienintelė daro įmanomas – socialines ir politines permainas, perbraižančias Europos žemėlapį.

Ši revoliucija nėra pasibaigusi, štai kodėl Kremlius nesusitaiko su Gruzijoje ir Ukrainoje įvykusiais sukilimais. Europos naujajam pasieniui tebegresia neapibrėžto istorijos kraštovaizdžio pavojai, o alternatyvos yra vis dar šios: Havelas arba Miloševićius.