Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ
Labas, žirafuokli,
po kokį kosmosą dabar duodiesi, puma tu? Viskas, ką dabar berašyčiau, atsimuša į „Gal raketėm?“, nes šiandien 300 žmonių su manim nori eit žaisti raketėm. Koks žmogus turėtų būti, kuris žino kitam žemyno kampe gyvenančios žirafos kodą, turi karališkojo šermuonėlio stoto seserį, koks žmogus turėtų būti, kuris grįžta namo ir sugeba atsikąsti penkias aštuonkojo kojas, sugeba suvalgyti tris žagrakalytiškus kopūstėlius ir rytdienai pasilieka tris aštuonkojo kojas ir du žagrakalytiškus kopūstėlius. Jei kartais mirsiu iš bado, pasmauk, nes jei tu mirsi iš bado, tikrai pasmaugsiu. Įsivaizdink, nes visiems mirštantiems iš bado prikišu aštuonkojų visur, po aštuonis, ir pasmaugiu, matai, kaip gyvūnus myliu. Koks žmogus turėtų būti, su kuriuo Joyce’ui nekas.
Varnos patinka daug kam, dabar visos varnos apie aštuonkojus, šį savaitgalį buvau Taline, dievaižin varnažin, kur buvau, bet varnos ant manęs priveikė visko, ko mėgsta priveikti, ant galvos turėjau kokias tris varnas, matai, kaip varnos gyvūnus mėgsta, dabar visos Talino varnos apie mane. Ir visos Airijos sienos apie tave.
Pavasarį mano laiškai, žinutės prikišti vitaminų, varnų ir norisi su visu telefonu praryti arba suvalgyti mano laiškus. Koks žmogus turėtų būti, jei suvalgė mano nuotrauką, kurioje aš sėdžiu ant uolų ir juokiuosi. Koks žmogus turėtų būti, jei sėdi prie vijoklių ir suvalgo lapelį, ant kurio esu pripiešusi visokių vitaminų? Gyvenu gražiai – kaip galima gyventi nelaimingai, kai valgo tavo nuotraukas ir užsigeria vynu ir kai valgo bet ką, ant ko papiešiu, parašau. Ir Romainas Gary, norėdamas užkariauti aštuonmetės Valentinos širdį, valgydavo viską, į ką ji besdavo pirštu – sraiges su visais kiautais, smėlį, ramunių puokštę. Iš didelės meilės jis pasisiūlė suvalgyti ir kaliošą. Tą ir padarė, gražiai pjaustė kaliošą kąsneliais ir valgė. Kol atsidūrė ligoninėje.
Kadras iš filmo "Aukso karštligė" (1925)
Kaip galima gyventi nelaimingai, jei tu taip maliesi, kad net krenti, brozdiniesi ir kraujuoji, ir kažkas laižosi kaip drakula tavo kraują pamatęs. Visą išleistų.
Varnažin, reikia padaryti kokių projektų literatūriniame gyvenime. Reikia F. Dostojevskio kraują perpilti H. Milleriui, o H. Millerio – F. Dostojevskiui. Reikia S. Parulskio kraują perpilti R. Stankevičiui, o R. Stankevičiaus – S. Parulskiui. Toks projektas dar visiškai nedaug, projekto plėtra tokia – tau reikia perpilti žirafos kraują, o žirafai – tavo. Toks projektas dar irgi visiškai nedaug. Žiauriai mėgstu žirafas, kurioms perpiltas žmonių kraujas, ypač vogtas. Ir. Žiauriai mėgstu žmones, kuriems perpiltas žirafų kraujas, ypač vogtas.
Jei perpiltų tau žirafos kraują, niekada nesirgtum ir nereikėtų gulėti lovoj kaip šaškių damkei arba šachmatų žirgui, žirafos kraujo reikia visiems, kurie jo nusipelnė – kad sienų neskaudėtų.
O tam Taline visi, kas su manim važiavo, apsirgo, peršalo, matosi, kad nė lašo žirafos kraujo jiems neperpilta, tai jie ir neužsidega taip greitai kaip jos. Vaikystėje pusseserė sakė, kad aš mirsiu vėliausiai iš visų, nes blogi žmonės visada ilgai gyvena, o mano sesė mirs anksčiausiai – geri žmonės labai greitai miršta, ir kai dabar visi serga, net tu, o aš nesergu, galvoju, kad tu geras – tu sergi, o aš ir vėl SveikaMarija, ir vėl aš blogoji, ir vėl niekada nemirsiu.
Visada kur nors vykdama, eidama gatvėmis jaudinuosi, kad nerasiu pinigų, bet taip visada mano kojos pačios pinigų ar kažko eidamos randa. Ir Taline kojos rado fotoaparatą ir kronų.
O Paryžiuj mėnesį gyvendama jaudinausi, kad pinigų gatvėse nerandu, kad dirbti reikia, o norėjau turėti pinigų į valias ir Paryžiuj gyventi, ir kad į darbą nereikėtų, ir tada radau Payez contre ce chèque su 1820 eurų, kurį galima išgryninti. Ir išgrynino prancūzas, nors žiūrėjo išsižiojęs, kaip aš čia rasti galėjau, ir spiegiau iš džiaugsmo, kad Paryžiaus gatvės ir mano kojos man džiaugsmo nestokoja. Ir užmigti ilgai negalėjau, nes meilė savo prigimčiai augo kas sekundę. Tada dar tris mėnesius Paryžiuj gyvenau su išsikeroooojusia savimeile, nes kojos vis rasdavo ir rasdavo pinigų, senų prancūziškų knygų ir dar visko. Ir iš viso pats neįtikėčiausias dalykas, kad aš grįžau iš Paryžiaus. Ten galima gyventi į valias.
Tie, kas neranda pinigų, tegul dirba. Tie, kas randa pinigų, tegul ir toliau jų randa, aš jų randu tik todėl, kad makaronus verdu be vandens.
Aš iki kraštutinumų nerimtas žmogus – nesergu, nuolat randu pinigų, mano nuotraukas suvalgo, namie nėra nė vienos vienodos kėdės, čia aštuonkojis pavirsta į trikojį, čia man nori nupirkti naujus batukus ir juos suvalgyti.
