Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS

Hi, akvatorija, rašau neva eiliuotai, nes Poezijos pavasaris,
Net Airijoj, kuri susideda iš vieno lango ir keturių sienų.
Nėra grindų nei lubų, išbraukiau, jei būtų, nematyčiau visokių
Šaknų / viršūnių (nesimato jų, bet sau nusipiešiau ant muilo). Suprantu Joyce’ą, jis čia smirdo sirgdamas ir žvelgdamas į sienas,
Viršūnes / šaknis, jei būčiau jis, taip pat iššokčiau Liublianoj
Pro vandens grotas, virtęs aukso lydeka. Nes va – sergu.
Neskauda nieko, tiktai sienas. Kada nors prie įėjimo į hotel
Lentelė skelbs: Čia jau metai laiko gyvena lietuvių poetas.
Niekas nėra jo matęs, nes niekad neišeina iš kambario,
Minta savo batais. Mes juo didžiuojamės,
Jei kada mirtų, iškaltume iš ko nors su visa lovatiese.
Ha, akvatorija, čia lovos skraidančios. Nes nežinai, kur
Vakare gulęs rytą atsikelsi. Gal net Liublianoj virtęs
Aukso žirafa. Baigiu apskristi visą Airiją, panašią
Į akiniuotas Joyce’o sienas, tarp kurių žodynas uždarytas.
Aš juk čia ir esu Joyce’o žodynas, o tu būki jo gramatika.
Su tavimi nekas jam šičia buvo, kiek geriau su manimi.
Tad jei čia atvažiuosi, jam sakyki sir, sirk, gulkis lovon
Ir būki jam gera. Kaip ir viršūnšaknėms, aukso lydekoms,
Guinnesso tušinukams, gebantiems atkimšti butelius,
Negebantiems jų užkimšti, tik aprašyti, tad aprašinėk
Butelius, aukso bet ką, laminuotus dobilus, savo skr. skr.
aidan. aidan. čią. čią. lovą. (St. Aidan čia dar vadinasi lėktuvas
iš Vln, nenustebk, jei pamatysi dar St. Sigitan ir St. Kestutin.
Atsargiai: skliaustai užsidaro.)