Šis tas apie Joną Žiežirbą

POVILAS ŠKLĖRIUS

Norint išsiaiškinti, kaip Kovo 11-ąją praleido Jonas Žiežirba, pirmiausia reikia šį tą papasakoti apie jį patį, paaiškinti, kas jis toks, ką veikia, kaip ir kuo gyvena. Visų pirma, mūsų dėmesį patraukia jo pavardė.

Žiežirba. Kodėl Žiežirba? O todėl, kad jo tėvas buvo suvirintojas, o tėvo tėvas, Jono senelis, buvo gaisrininkas, o Jono prosenelis buvo labai ūmaus būdo ir kažkada užpuolė kaimyną, tiesa, nelabai jau kas pamena kodėl, ir užpuolimas nebuvo lengvas, sunkokas buvo, nes nuo tada kaimynas negalėjo vaikščioti, kalbėti, gulėjo lovoj, ir tiek. Visi ūkio darbai liko ant jo žmonos pečių, o vaikai buvo dar visai maži, tai ši, neišmanydama, kaip suktis ūkyje ir dar vaikus prižiūrėti, po ilgų dvejonių nusprendė parsivesti kitą vyrą – kaimynų vyriausiąjį sūnų (invalido žmona už jį buvo vyresnė penkiolika metų). Visam kaimui metų skirtumas netrukdė, trukdė pats žinojimas, kad žmona parsivedė į namus naują vyrą nemirus pirmajam, to jie anksčiau nebuvo matę, apie tai jie nebuvo girdėję, ir visi tyliai savo pirkiose keikdavo netinkamai besielgiančią žmoną. Kaip pati žmona gyveno su naujuoju vyru ir pirmuoju vyru invalidu, neaišku, bet žmonės kalbėdavo, kad nevengdavo ir pagulėti su naujuoju vyru, o tasai invalidas būdavo priverstas viską girdėti, negalėdavo paprieštarauti porelei, gulėdavo, gulėdavo, o ką jis galvodavo, niekas nesužinojo. Po metų neaiškiomis aplinkybėmis jis mirė, ir visas kaimas lengviau atsiduso: pagaliau jų kaimynystėje vėl įsivyravo tvarka, o ir tie keli kaimynai, bandę kitiems įrodyti, kad žmona tyčia nužudė vyrą, ganėtinai greit nutilo, nes tai niekam nebuvo įdomu.

Jono prosenelis visą tą laiką ir dar daug likusių metų praleido kalėjime už užpuolimą, vėliau iš ten išėjo, ir niekas nebežino, kaip jis gyveno ir ką veikė toliau. Bet jo paties tėvas irgi buvo neramaus būdo žmogus, labai mylėjo moteris, buvo visoje apylinkėje žinomas mergišius, ir nė viena mergina jam neatsispirdavo: jei jau norėdavo kurios nors, tai ir gaudavo. Vyresnės moterys stebėdavosi, iš kur jo toks karštis meilei, o vyrai nerimaudavo ir sakydavo:

– O, jei tik tokį užtikčiau su savo žmona, iškart pakarčiau abu, nepagailėčiau!

Jono prosenelio tėvas taip sumaniai ir greitai sukdavosi, kad nė vienas vyras jo nebuvo sučiupęs, o jei vyrai vėliau ir sužinodavo ką nors apie savo žmonų suviliojimą, tasai karštuolis jau seniai būdavo dingęs iš kaimo. O paskui jis mirė, pasigavęs kažkokią negarbingą ligą. Pasekė savo tėvo pėdomis – šis taip pat buvo mergišius ir mirė nuo panašios ligos.

Kokie dar anksčiau gyvenę vyrai buvo Jono giminėje, mes nebežinome, tačiau galima numanyti, kad Žiežirbomis ši giminė buvo praminta pelnytai.

Pats Jonas, būtina paminėti, nebuvo vienas iš tų karštųjų Žiežirbų. Kaip ir jo tėvas, dirbo suvirintoju – tėvas išmokė jį šio amato. Ir, kaip ir tėvas, sakydavęs: „Velniop moteris, tas bjaurybes!“, Jonas laikėsi vienišumo. Nebuvo taip, kad jis buvo nekaltas, ne, ne, moterų jis buvo turėjęs, ir ne vieną, ne dvi, tačiau kuriam laikui praėjus jis su jomis išsiskirdavo. Pats nežinodavo, kodėl taip, bet ir galvos sau nekvaršindavo, ir nors metai jau spaudė, nes buvo keturiasdešimt devynerių, tikrai niekur neskubėjo, nebandė surasti bet kokios moters, kad tik nebūtų vienas. Vienatvė jam niekad nekėlė problemų, vienatvė buvo jo natūrali būsena. Jo butas puikiai tai atspindėjo: dviejų kambarių bute būdavo taip tylu, jog kartais kaimynams pasirodydavo, kad Jono nėra namie savaitę, dvi. Jonui niekad nepatiko triukšmas, todėl jis mėgdavo žiūrėti televizorių labai tyliai, muzikos nesiklausydavo, retsykiais nebent įsijungdavo Žinių radiją, bet irgi tyliai. Kai virtuvėj gamindavo maistą, stengdavosi nebarškinti indų vienų į kitus, taip jis elgėsi ir su stalo įrankiais. Jonui Žiežirbai patiko tyla, patiko, kai niekas netrukdo. Užtat jam labai nepatikdavo kaimynės iš devyniolikto buto vizitai.

Ji ateidavo kartą per savaitę, jei Jonui nepasisekdavo – du kartus. Ji buvo Veronika, Veronika iš Mašiotų kaimo, kaip pati visad sakydavo. Jonui nerūpėjo tasai kaimas, o Veronikai labai rūpėjo, ir ji dažnai pasakodavo apie savo vaikystę Mašiotuose, apie tėvus, senelius, brolius ir seseris.

– Bet dabar jie visi mirę ir aš likusi viena viena, – prisiminimus baigdavo kaimynė.

Deja, tai mažai rūpėjo Jonui. Ir šiaip – Veronikai buvo liūdna, kad ji nerūpi Jonui. Jai buvo pabodę gyventi vienai (jos vyras mirė, kai jai buvo trisdešimt dveji metai, ir nuo to laiko ji viena išgyveno penkiolika metų – vienatvė ją slėgė, nebuvo kam išsipasakoti, nebuvo kuo rūpintis), todėl ji dėjo daug vilčių į Joną Žiežirbą. Tačiau kuo daugiau vilčių dėjo, tuo labiau Jonas tolo nuo jos. Kai ji pas jį ateidavo, kartais jis visą valandą nepratardavo nė žodžio: Veronika vis kalbėdavo, kalbėdavo, o jis vis tylėdavo, tylėdavo, žiūrėdavo lyg ir į ją, tačiau lyg ir kažkur toli. Nesuprato Veronika Jono elgesio, tačiau ir toliau pas jį eidavo kas savaitę, išsikalbėdavo, tada išeidavo, grįždavo į savo butą, pasiimdavo ant kelių katiną ir klausydavosi garsiai radijo – tai jai padėdavo jaustis ne vienai namuose.

Štai dabar mes jau žinome šį tą apie Joną Žiežirbą. Jam keturiasdešimt devyneri, jis dirba suvirintoju, jam nelabai rūpi moterys (arba: jam nelabai sekasi su moterimis) ir jis mėgsta tylą. Tai leidžia mums šiek tiek priartėti prie mūsų tikslo – išsiaiškinti, kaip Kovo 11-ąją praleido mūsų tyrinėjamas pilietis J. Ž.

Dabar pats metas pabandyti sužinoti, ką Jonas Žiežirba veikia dienomis.

O dienomis jis dirba, aišku, jeigu tai darbo dienos. Kaip jau minėta, jis yra suvirintojas, galima sakyti, iš tėvo perėmė specialybę, tačiau ne todėl, kad būtų degęs noru būti suvirintoju: kai suėjo šešiolika, tėvas jį pradėjo mokyti suvirinimo meno – Jonas nesipriešino, nes žinojo, kad vis tiek kažkuo reiks būti gyvenime. Suvirintojo specialybė Jonui neatrodė bloga, jis visąlaik girdėdavo žmones teigiamai kalbant apie tėvą: tai vieni, tai kiti kaimynai prašydavo tėvą pagalbos, ir jis niekad neatsisakydavo padėti žmonėms, suvirindavo tai šį, tai aną, ir visi buvo juo patenkinti. Jonas irgi ką nors suvirindavo žmonėms, jei šie paprašydavo. Tiesą sakant, jie prašydavo labai retai, nes Jonas nebuvo kalbus žmogus, visiems kaimynams atrodė, kad jis jų vengia. Kai kurie kaimynai Joną laikė nosį užrietusia kiaule, visai nesirūpinančia, kas vyksta aplink. Jonas niekad nežinojo, kodėl jo tėvą kaimynai dažnai prašydavo pagalbos, o jį ne, tačiau nesuko dėl to galvos. Svarbu pasakyti, kad Jonas išvis mažai dėl ko sukdavo galvą, tačiau negalima teigti, jog visai niekuo nesirūpindavo.

Darbe sukdavo galvą per pietų pertrauką, kada su kitais bendradarbiais sėsdavo prie stalo valgyti ir lošti kortomis. Jo rūpestis būdavo nepralaimėti ir jis stengdavo iš paskutiniųjų. Dažniausiai jam pavykdavo.

Po darbo stengdavosi įsėsti į autobusą, kuriame būtų kuo mažiau žmonių. Jis stovėdavo stotelėje ir galvodavo: kad tik kuo mažiau žmonių būtų, kad tik kuo mažiau jų būtų. Tuomet stengdavosi labiau nei lošdamas kortomis su kolegomis, tačiau ne visad jo pastangos duodavo vaisių. Dažniausiai atvažiuodavo pilni autobusai (būdavo piko metas) ir Jonui Žiežirbai tekdavo spraustis tarp žmonių, trintis į juos, uosti jų kvapus, ką ir kalbėti apie tai, kad visą kelią tekdavo stovėti, nes visos sėdynės būdavo užimtos.

Parduotuvėse jam rūpėdavo rasti savo mėgstamą „Draugų“ batoną, vieną seniausių batonų, kuriuos tik Jonas pamena. Tokį batoną pirkdavo jo tėvas, kai pats Jonas buvo tik maža žiežirbėlė, ir rytais tepdavo Jonui sumuštinius. Tokį batoną pirkdavo ir Jono kiemo draugas Vytautas, pas kurį Jonas dažnai svečiuodavosi (ten žiūrėdavo televizorių, nes namie tokio dar neturėjo), ir jam patikdavo stebėti, kaip Vytuko motina tepdavo sumuštinius. Vos įžengęs į duonos skyrių jis pamatydavo batonų lentynas ir iškart galėdavo pasakyti, ar dar yra jo mėgstamų batonų, ar visi išpirkti ir nespėta atvežti naujų. Jeigu rasdavo savo batoną, apsidžiaugdavo ir būtinai nusipirkdavo dar kokių nors nereikalingų prekių, tikėdamasis kada nors paeksperimentuoti virtuvėje; jeigu nerasdavo batono, pirkdavo parduotuvėje tik būtiniausių prekių ir namo eidavo lėčiau nei įprastai.

Daugiau jis nelabai dėl ko rūpindavosi, bet dėl to irgi nekvaršino sau galvos. Jam niekad nebuvo kilusi mintis, kad jis kažkoks svetimas pasauliui ir jo žmonėms, kad yra pernelyg atitrūkęs nuo realybės. Realybė būdavo visad čia pat: karštis lydo metalą, tą Jonas Žiežirba kasdien darbe suprasdavo. Darbe jis užsiimdavo tikrų tikriausia gyvenimo realybe, darbe jis virindavo ką nors ir jausdavo, kaip logiškai sutvarkytas pasaulis, viskas vyksta pagal taisykles ir sąlygas.

Bėdų Jonui sukeldavo poilsio dienos, nes jis nežinodavo, ką tada veikti. Pro langą matydavo, kaip jaunos šeimos eina pasivaikščioti su mažais vaikais, vyresni vaikai žaidžia kieme – kas smėlio dėžėje, kas krepšinio aikštelėje, – senyvi žmonės laukia savo vaikų ir anūkų, pasitinka juos kieme, vyrai sėda į automobilius ir važiuoja apsipirkti, moterys balkonuose džiausto drabužius, kai kurios – kieme ant ilgų virvių. Po pietų kiemas nurimdavo, vakare senelius palikdavo vaikai ir anūkai, seneliai palydėdavo juos iki namo kampo, kur auga didelis gluosnis ir stovi šiukšlių konteineriai. Toks scenarijus kartodavosi ir šeštadienį, ir sekmadienį, bet sekmadienį kiek mažiau visko vykdavo, tik vaikai vis taip pat žaisdavo, bėgiodavo, juokdavosi vieni iš kitų.

Pats Jonas Žiežirba nebuvo nei kūdikis, nei vaikas, taigi savaitgaliais neidavo niekur su tėvais. Jo amžiuje kokiai nors moteriai jis jau galėjo būti vyras ir turėti vaikų. Galėjo jis jau būti ir jaunas senelis, susilaukęs anūko ar anūkėlės, tačiau nevedęs ir vaikų nesusilaukęs nebūsi seneliu. Jis stebėdavo pro langą visą savaitgalio vyksmą ir bandydavo įsivaizduoti save atliekant įvairius vaidmenis: regėdavo save kaip vaiką, kaip jauną vyrą, kaip pagyvenusį vyrą ir kaip senelį.

Jonas-vaikas visad atsidurdavo smėlio dėžėje ir statydavo pilį, brėždavo smėlyje kelią, statydavo kitą pilį, vėl brėždavo kelią, statydavo mažesnę pilį, dar vieną, vėl brėždavo kelią. Paskui atsistodavo, nugriaudavo viską, kad kiti vaikai negalėtų žaisti su jo statiniais, ir nueidavo namo – tėvas jį kviesdavo pietų.

Jonas-jaunuolis dažniausiai atsikeldavo anksti ryte ir nusiprausdavo, nusiskusdavo, išsikvėpindavo, apsivilkdavo baltus baltus marškinius, apsimaudavo juodas kelnes, apsiaudavo nublizgintus odinius batus, pažiūrėdavo į veidrodį, nusišypsodavo sau ir išeidavo iš namų. Kitame kieme jo laukdavo mergina, vardu Marija. Marijai dvidešimt vieni, ji baigusi profesinę mokyklą, jos specialybė – maisto paruošėja, dirba mėsos fabrike. Jonui Žiežirbai be galo patinka Marijos rankos, nors jos kartais ir atsiduoda mėsa, o Marijai labai patinka Jono šypsena – ji dera prie jo baltų baltų marškinių. Tiesą sakant, jei ne tie balti marškiniai, Marija nebūtų pastebėjusi Jono. Kartą parduotuvėje ji laukė eilėje prie kasos ir pastebėjo, kad prieš ją stovintis vyriškis baltais marškiniais yra išsipurvinęs kairę rankovę. Ji ranka palietė jo petį, jaunuolis išsigandęs atsisuko, Marija pasakė: „Pone, jūsų kairė rankovė purvina“, o jaunuolis išraudo, pažiūrėjo į rankovę, pamatė dėmę, dar labiau išraudo, paseilinęs pirštus pabandė nusivalyti dėmę, bet norimo rezultato nepasiekė, dėmė taip ir liko – nei dingo, nei sumažėjo; o Marija žiūrėjo į jaunuolį Joną ir šypsojosi. Norėdamas sumažinti savo nepatogumo dydį, Jonas paklausė, ar Marija nenorėtų su juo išgerti kavos, ir ši sutiko, nes tą šeštadienį neturėjo ką veikti. Taigi sumokėję už prekes jie ir nuėjo išgerti kavos, nors Jonas šiaip jau kavos negėrė, ir tik kai jos paragavo, suprato, koks išsiblaškęs yra šalia Marijos, jei užmiršo, kad negeria kavos. Neslėpė to nuo Marijos, pasakė visą tiesą apie kavą, ir Marija ilgai kvatojosi, o Jonui irgi palengvėjo, kažkoks ramumas pripildė jo širdį. Taip jie susipažino ir nuo tos dienos kasdien susitikdavo, jų draugystė vis labiau stiprėjo, skleidėsi kaip gėlės žiedas, o kiekvieną šeštadienį, kai Marijos mama išvažiuodavo į Gariūnų turgų, Jonas ateidavo pas ją ir jie darydavo šį tą, ko niekad nedarydavo jos mamai esant namie.

Taip žavingai jis įsivaizduodavo save kaip jaunuolį, tačiau visai nežavingai sau rodydavosi kaip pagyvenęs vyras ar senelis: su pilvu, savotiškai blogas. Marijos jau neįsivaizduodavo šalia savęs, jie išsiskyrė po dvejų metų draugystės, nes Marija apgaudinėjo Joną Žiežirbą su vienu mėsos fabriko sargu: ji kai ką darydavo su juo sandėlyje, ko niekad nedarydavo su Jonu jos mamai esant namie, ir tada sargas apsimesdavo nepastebintis, kad Marija iš fabriko vagia dešras. Jonas-pagyvenęs vyras gyvena su Aldona. Aldona jo nežavi kaip moteris, ir jie susipažino tik todėl, kad Jonas jautė patinkantis Aldonai, ir jie sugulė tik todėl, kad Jonas jautė, jog Aldona to nori. Tada ir sūnus gimė, ir Jonui nebuvo kur trauktis, tai taip jie ir gyveno kartu. Vėliau atsirado antras sūnus, ir jie toliau gyveno visi kartu. Abu vaikai baigę mokyklą įstojo į universitetą ir sėkmingai baigė mokslus. Pirmasis sūnus buvo inžinierius. Antrasis baigė filosofiją ir dažniausiai pinigų užsidirbdavo versdamas kitų filosofų veikalus į lietuvių kalbą. Jonui Žiežirbai pirmasis sūnus patiko, o antrasis nelabai – žinoma, dėl profesijos, – ir kai šie susilaukė vaikų, labiau mylėjo vyresniojo vaiką nei jaunesniojo, o jo žmona visąlaik dėl to priekaištaudavo, tačiau Jonas Žiežirba savo nusistatymų nepakeitė. Anūkai augo, ir vyresniojo sūnaus vaikas pasuko blogais keliais: kai Jonui buvo septyniasdešimt, anūkas pateko į kalėjimą už vagystes ir reketavimą; užtat jaunesniojo sūnaus vaikas įstojo į Muzikos akademiją, ten grojo saksofonu, dėl to Jonas nuolatos priekaištaudavo sūnui:

– Ir kas iš to saksofono? Neuždirbs saksofonas jam duonos. Oi, negerai negerai. Pats buvai visąlaik kitoks, tai ir savo vaiką tokį užauginai – kažkoks iškritęs iš pasaulio. Na kas gi mokosi groti saksofonu? Verčiau eitų dirbti į statybas, bent pinigų turėtų.

Jonas Žiežirba buvo girdėjęs, kad tėvai visad konfliktuoja su vaikais, todėl, matyt, ir įsivaizduodavo save senatvėje šiek tiek piktą.

Fantazuodamas jis šiaip taip sugebėdavo praleisti savaitgalius, tačiau savaitgaliai nebūdavo vienintelės laisvos dienos jo gyvenime. Visai kitokios laisvos dienos būdavo, kai jos pasitaikydavo savaitės viduryje. Taip nutikdavo dėl valstybinių švenčių, tokių kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji, ir Jonas ilgai sukdavo galvą ir nervindavosi, nes nebežinodavo, ką tokiomis dienomis reikės veikti. Bėda ta, kad tokios dienos nebūdavo savaitgaliai, nes tai būdavo ne savaitgaliai, ir tokios dienos nebūdavo darbo dienos, nors ir turėdavo būti darbo dienos. Tai Joną Žiežirbą kaip reikiant klaidindavo, jis pykdavo. Visada žinodavo, ką reikia daryti pirmadienį–penktadienį ir kaip nieko neišeina daryti šeštadienį ir sekmadienį, tačiau niekad nesuprasdavo, ką reikia daryti, pvz., trečiadienį, kai nereikia eiti į darbą. O kai nereikia eiti į darbą, vadinasi, nereikia rūpintis dėl lošimo kortomis, nereikia stengtis įsėsti į autobusą su kuo mažiau žmonių, nereikia kvaršinti galvos, ar parduotuvėje bus mėgstamų batonų. Tokios dienos būdavo kažkokios beprasmiškos, nes Jonui nereikėdavo rūpintis, o pats žinojo esąs rūpestingas. Kažkada jis net atliko testą, kuris neva turėjo padėti jam pasirinkti specialybę, ir testo rezultatai nurodė būti teisininku, slaugu, gydytoju, pedagogu, mat jis nori rūpintis kitais. Testą Jonas atliko po to, kai jau buvo išdirbęs suvirintoju vienuolika metų ir neturėjo menkiausio noro keisti specialybę, todėl savo paties patogumui testą užmiršo.

Vieną dieną, sakykim, liepos 6-ąją, pas Joną netikėtai užsuko kaimynas Rimantas iš dvidešimt trečio buto. Kaimynas Rimantas dirbo policijoje, tvarkydavo įvairius popierius ir nors negaudydavo nusikaltėlių, nedėdavo jiems antrankių, nemušdavo jų lazda, nešaudydavo į juos, vis tiek nevengdavo išgerti kaip kiti, tie tikrieji policininkai. Gerdavo neaišku kodėl, bet tikrai ne dėl sunkaus darbo. Galbūt nesutarė su žmona, galbūt jam gyvenime šiaip kažko stigo, galvodavo apie kaimyną Rimantą Jonas Žiežirba tais kartais, kai šis išgėręs vis nutardavo pas jį užsukti. Ir tą kartą, kai Rimantas užsuko pas Joną Žiežirbą, buvo laisva diena savaitės viduryje, Jonas – sutrikęs ir nežinantis, kuo užsiimti, o dar ir Rimantas užsuko ne vienas, o su degtinės buteliu.

– Išgeriam, kaimynėli! Dar niekad nesam gėrę!

– Tai kad nežinau… – mykė Jonas. – Nenoriu kažkaip.

– Kodėl nenori? – Rimantas ir degtinės butelis spaudė Joną prie sienos.

– Kad aš nelabai geriu, – spyriojosi Jonas.

– O tai ką veikti ruošiesi šiandien? Vis tiek nėra ką veikti, – šypsojosi kaimynas Rimantas, o jo žodžiai strigo kažkur giliai Jonui į galvą.

Iš tiesų – veikti nebuvo ką, Jonas Žiežirba tą puikiai suprato dar ankstyvą rytą, kai prabudęs nuėjo nusišlapinti ir grįžęs į lovą nesėkmingai bandė užmigti. Veikti nebuvo ką, o tasai kaimynas nukrito kaip iš giedro dangaus su pasiūlymu kartu neveikti nieko.

Taigi vyrai susėdo virtuvėje ir išgėrė butelį. Rimantas nusprendė eiti namo, nes jautė kaltę, kad pažadėjo žmonai išsiurbti kilimus, bet to taip ir nepadarė, o Jonas nusprendė palydėti Rimantą namo. Jie išėjo iš buto, Rimantas sunkiai paėjo, tai Jonas jį bandė vesti, tačiau ir jo kojos pynėsi, galva sukosi, tai tiems kaimynams, kurie matė visa tai, buvo neaišku, kuris kuriam padeda eiti.

Kai Jonas paliko Rimantą rymoti prie jo buto durų ir pats lipo žemyn, kelis kartus kluptelėjo, tačiau jam pavyko išsilaikyti ant kojų, o kai buvo prie pat savo buto durų, jo dešinė koja slystelėjo nuo laiptelio ir Jonas pargriuvo. Grindys buvo šaltos, smėlėtos, o Jonui Žiežirbai sukosi galva, ir neaišku, kiek dėl išgerto alkoholio, o kiek dėl to, kad griūdamas ją susitrenkė į laiptinės sieną. Išgirdę trenksmą laiptinėje, kaimynai sunerimo ir po mažiau nei minutės kelios didžiausios laiptinės davatkos jau buvo pravėrusios duris; Jono aukšte gyvenantys kaimynai viską stebėjo pro durų akutes. Davatkos iškart nesuprato, kas nutiko Jonui, tačiau greitai kažkas joms pakuždėjo, kad Jonas girtas, taigi jos šaukdamos Joną visaip negražiai išvadino: pijoku, alkoholiku, svolačiumi. Jonas Žiežirba, gulėdamas ant laiptinės grindų, visa tai girdėjo ir norėjo paprieštarauti jį šmeižiančioms kaimynėms, bet pajutęs gerkle kažką kylant į viršų tylėjo ir negalėjo apsiginti. Galiausiai jo nutylėtas protestas ištryško vėmalais jam iš burnos, dėl to davatkos dar garsiau ir baisiau Žiežirbą visaip ėmė vadinti, gąsdino net iškraustymu iš namo, nes dėl jo doriems žmonėms esą gyventi neįmanoma. Jonas viso to jau negirdėjo, jam buvo labai gėda dėl visko, jis galvojo, kaip negražiai viskas čia išėjo, o juk niekam blogo nenorėjo, tiesiog bandė kažkaip praleisti dieną.

Kažkoks kaimynas neapsikentęs davatkų keliamo triukšmo atskubėjo Jonui į pagalbą, pakėlė jį nuo žemės, atidarė buto duris ir įleido vidun, iš geros širdies Joną ir iki lovos nuvedė, paguldė. Žiežirba padėkojo kaimynui ir atsiprašė už viską, bet į tai kaimynas nieko neatsakė, ir Jonas suprato, kad taip paprastai kaimynai jam neatleis už sugadintą laisvą dieną. Tada J. Ž. užmigo, o nubudo vėlai vakare. Buvo vienuolikta valanda vakaro, kai jis, nusiprausęs ir išsikvėpinęs, išėjo į laiptinę su šlapiu skuduru. Visa laimė, kad vėmalų niekas nebuvo išvalęs, nes jeigu būtų išvalęs, tai slapta vis dar būtų pykęs ant Jono, kad va turėjo išvalyti už jį, ir Jonas lengviau atsikvėpė, jausdamas, kad kaimynai nebuvo tokie negailestingi ir leido jam pačiam viską sutvarkyti. Išvalęs vėmalus, Žiežirba grįžo į butą, nusiplovė rankas, išsivalė dantis ir nuėjo miegoti. Diena, nors ir su nesklandumais, visgi greitai praėjo.

Nuo to laiko, kai tik būdavo laisvos dienos savaitės viduryje, Jonas žinodavo, kaip tokias dienas reikia praleisti. Dažniausiai iš vakaro nueidavo ir nusipirkdavo butelį degtinės, nes nenorėdavo, kad žmonės matytų jį perkantį degtinę ryte – labai jau neromantiškai tai atrodytų, labai jau baisiai. Žinoma, net ir pirkdamas degtinę vėlai vakare Jonas Žiežirba galėjo susidurti su pažįstamais žmonėmis, taigi kaskart, eidamas pirkti degtinės, sugalvodavo melą, kurį pasakytų sutiktiems žmonėms. „Sveikas, Algi. Kur einu? Ogi kaimynui sūnus gimė, tai reikia atšvęsti tokią neeilinę dieną“ arba „Negeriu, Maryt, negeriu aš gi, tu žinai. Su kaimynu truputį darbavomės, tai darbą baigę nusprendėm šiek tiek išgerti“ – tokie būdavo dažniausiai pasikartojantys melai. Kituose irgi figūruodavo kaimynas, greičiausiai Rimantas, su kuriuo Jonas ir atrado gėrimo per laisvas šventines dienas naudą. Tiesa ta, kad Jonas niekad nebuvo sutikęs jokių pažįstamų žmonių, kai pirkdavo degtinę vėlais vakarais, ir net tada, kai jau pirkdavo po du butelius (kartais jam vieno neužtekdavo, nes jeigu gerdamas daug galvodavo, tai gerdavo lėtai – taip ir nepasigerdavo), meluoti jam taip ir neprireikdavo. Grįždavo dėl to ramia sąžine namo, padėdavo degtinės butelį (ar butelius) į šaldytuvą ir nueidavo miegoti. Kitą dieną jau žinodavo, ką veiks ir kaip leis dieną. Reikia paminėti, kad Jonui visad patikdavo turėti planų, planuoti dieną ar dvi į priekį, taigi suplanuotas gėrimas buvo vienas iš tų dalykų, kurie Žiežirbai rodėsi itin logiški ir nuostabūs.

Vienintelis dalykas, kurio J. Ž. bijojo, buvo tas, kad kaimynai gali suprasti, jog jis geria. Bandydamas tam užkirsti kelią, jis iškart nusprendė gerti tik vienas, nekviesti Rimanto ar kokio kito kaimyno, nes tai sumažina galimybę kaimynams sužinoti, ką veikia Jonas Žiežirba šventinėmis dienomis. Ir nors gerti degtinę vienam iš pradžių atrodė ne itin garbingas planas, Jonas po pirmųjų kartų apsiprato ir jam nebeatrodė, kad tai kažkas nenormalaus. Dažnai save padrąsindamas jis net pagalvodavo, kad yra už jį labiau nusivažiavusių ir morališkai blogesnių žmonių (žudikų, prievartautojų, neištikimų žmonų, gydytojų, imančių kyšius), o jo reti išgėrimai laisvomis dienomis nekenkia aplinkiniams. Kaimynai taip niekad ir nesuuodė, kas vyksta Žiežirbos bute šventinėmis dienomis, o ir šiaip – joks kaimynas nekvaršino sau galvos dėl Jono, išskyrus Veroniką ir dvi davatkas, kurios, kartkartėmis prisimindamos pargriuvusį girtą Joną laiptinėje, pagalvodavo, koks Jonas Žiežirba yra pijokas, alkoholikas ir svolačius.

Galima būtų bandyti sužinoti dar ir daugiau dalykų apie Joną Žiežirbą, tačiau jie jau būtų šalutiniai ir negalėtų mūsų tyrimo papildyti esmine informacija. Mes galime džiaugtis, kad, remdamiesi tiriamojo biografija, asmenybės bruožais, visuomenėje įsišaknijusiais stereotipais ir įvairiomis įžvalgomis, sugebėjome išsiaiškinti, kaip Kovo 11-ąją praleido Jonas Žiežirba: vienas gėrė degtinę. Aišku, gali būti, kad degtinės jis negėrė, nes būtent tą Kovo 11-ąją susilaužė koją ir pateko į ligoninę arba taip susidomėjo istorija, jog visą dieną skaitė istorinius veikalus, tačiau tai tik prielaidos, kurių niekaip negalime pagrįsti. Logiškiausia būtų manyti, kad Jonas Žiežirba Kovo 11-ąją vienas gėrė degtinę ir kad mes turime susitaikyti su tuo.