Pusamžis, o vis dar žaidžiu su žaislais

HARRY DE QUETTEVILLE

Štai taip: dabar oficialiai esu pusamžis. Kai kas tvirtins, kad toks buvau visada. Tiesa, kad, pavyzdžiui, pasprukęs iš pamokų į neteisėtą ekskursiją aludėn, užsisakydavau pintą „Spitfire“ biterio ir patogiai įsitaisydavau atokiame kamputyje.

Tačiau šiandien savo pretenzijas į pypkės ir šlepečių statusą pateisinti mane skatina ne vien bendraamžių pašaipa. Dabar ir Kento universiteto mokslininkai man sako, kad esu pusamžis. Jie tai žino, nes atliko apžvalgą, kuri teigia, kad sulaukęs trisdešimt penkerių liaujiesi buvęs jaunas.

Trumpas pamąstymas atskleidžia, kad šis atradimas ne toks jau ir stulbinamas. Iš tiesų, atsivertę 90 psalmę, prisiminsime, kad: „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni – galbūt aštuonias.“ Jei išties gyvename iki septyniasdešimties, tai pusamžis labai tiksliai yra trisdešimt penkeri. Kitaip tariant, tos gerai finansuojamos šių dienų smegenys Kente išdidžiai atskleidė statistiką, kurią dar bronzos amžiuje galėjo parodyti Mozė.

Vis dėlto tai erzina. Aš nesijaučiu pusamžis ir (jei į šalį padėtume „Spitfire“ pintas) tikrai nesielgiu kaip pusamžis. Iš tiesų daugelis mano elgesį pavadintų vaikišku. Bet taip turbūt yra todėl, kad kaip ir daugybė mane supančių žmonių nedarau daugelio suaugusiesiems būdingų dalykų.

Kalbant apie šeimos frontą, dar nesu susituokęs ir neturiu vaikų. Tik pernai pasiėmiau paskolą būstui (bent jau šis ryšys bus tikrai ilgalaikis). Tai yra ryškūs socialiniai jaunatviško suaugimo ženklai – ir jie nustumiami vis toliau.

1975-aisiais – mano gimimo metais – vidutinis besituokiančių vyrų amžius buvo 24,83 metų. 2005 m. (būtent tų metų statistika kol kas yra naujausia) šis amžius pakilo iki 31,7 metų.

Jei santuoka yra tas laikas, kada atsikratoma vaikiškų dalykų, tai atsikratyti jų ketvirtame savo amžiaus dešimtmetyje yra nė kiek ne vėlu. Taigi galbūt su savo žaislais dar kurį laiką galėsiu pažaisti. Ir galbūt elgsiuosi teisingai. Nuo pramonės perversmo laikų gyvenimo trukmė kiekvieniems nugyventiems metams pailgėjo ketvirčiu metų. Tai reiškia, kad, kasmet nugyvenę metus, prie mirties priartėjame tik devyniais mėnesiais! Nuostabu, ar ne? Medicinos pažanga mus beveik priartina prie kelionės laiku.

Taigi, per trisdešimt penkerius nuo mano gimimo praėjusius metus gyvenimo trukmė ilgėjo beveik devyneriais metais. Tai reiškia, kad man visai ne trisdešimt penkeri. Iš tiesų man dvidešimt šešeri – taigi esu dar tikrai jaunas ir tik metais vyresnis, nei 1975 m. buvo tinkamiausias amžius tuoktis.

O iki to laiko, kai pasieksiu numatomą atsisveikinimo su šiuo pasauliu datą – 2052 m., gyvenimo trukmė bus (jei ji ir toliau augs taip kaip dabar) pailgėjusi dar dešimčia su puse metų ir suteiks man aštuoniasdešimt aštuonerius gyvenimo metus. Tad kas tie trisdešimt penkeri iš aštuoniasdešimt aštuonerių? Niekas. Vis dar esu vaikščioti besimokantis kūdikis…

Atrodo, kad visas šis slidus reliatyvizmas teigia, jog tokios sąvokos kaip „jaunas“ ir „pusamžis“ yra beveik be galo paslankios ir subjektyvios. Sakoma, kad esi tokio amžiaus, kokio jautiesi esąs. Išskyrus tai, kad mūsų kūnai ne itin veiksmingai prisitaiko prie mūsų ilgesnio gyvenimo. Stomatologams jų verslas šitaip sekasi todėl, kad mūsų dantys ir dantenos skirtos laikyti – atspėjot – trisdešimt penkerius metus.

Ir nors daug daugiau moterų laimingai vaikų susilaukia vėliau (1975 m. 79 procentai vaikų gimdavo jaunesnėms nei trisdešimties metų mamoms, šiandien tokių gimsta mažiau nei 50 procentų), turėtų būti ir tokių, kurios pamato atidėliojusios per ilgai.

Tačiau nors turime trisdešimt penkerius metus tam pasiruošti, vidutiniam amžiui tebėra itin lengva tave užklupti netikėtai. Bet nieko baisaus. Nes, pasak Kento mokslinčių, turiu dvidešimt trejus metus su tuo apsiprasti. Anot jų, pusamžis esi iki penkiasdešimt aštuonerių.

O tai labai juokinga. Juk visi žino, kad penkiasdešimt aštuonerių esi senolis.