Nuo „Bėdų turgaus“ iki „Paskutinės instancijos“
GIEDRĖ ŽIULKUTĖ
Po velnių su savo skatinimais. Prie kokių idealų žengti? Koks gyvenimas prieš akis? Bala – daugiau nieko. Ar mes akli ir nežinome, kad tie, kurie deklamuoja apie idealus, aukščiau už savo snukį nemato.
V. Mykolaitis-Putinas, „Krizė“
Aš išsigandau.
Pirmąkart taip baisiai išsigandau.
Ne tėvų, kai jaučiu kaltę ir laukiu jų reakcijos. Net ne paties sunkiausio kontrolinio iš nemėgstamiausios pamokos…
Išsigandau, kaip J. Erlickas pasakytų, globaliai – dėl Lietuvos.
Dabar galvoju: geriau būčiau neskaičiusi „Krizės“. Nė vieno lapo neatvertusi ir net nežinojusi, kad tokia knyga iš viso egzistuoja…
Jau savaitę dėlioju mintis savo galvoje. Noriu to ar nenoriu, lyginu dvi Lietuvas: „Krizės“ Lietuvą ir šių dienų krizės Lietuvą. Ir negaliu suvesti galo su galu. Negaliu suvokti, kur dingo tas didžiulis laiko tarpas nuo 1929 iki 2009-ųjų, jei mano galvoje dėliojasi vos ne tokios pat Lietuvos paveikslas? Lietuvos be patriotizmo…
Pamėginsiu atskleisti savo baimę. Nerimauju tik dėl vieno – pavadinsite mane pensininke, sėdinčia su tokio pat amžiaus draugėmis daugiabučio kieme ir piktai kalbančia vis tomis pačiomis temomis: koks blogas mūsų Seimas ir kokia bloga visa kita valdžia. Bet tegu. Vadinkite tokia, jei taip pasirodys. Nežadu užsidėti kaukės ir gražbyliauti. Žinau ir esu jau tai patyrusi, kad kartais atvirai kalbančiojo nuomonė pasirodo nelabai graži ir nepriimtina.
Esu iš tų, kurie jau turi susiformavę įprotį sekti pasaulio ir savo šalies politinius, ekonominius ir kultūrinius įvykius. Dėl to ir sakau: bijau, kad viskas šiandien, pasirodo, tebėra beveik taip, kaip sykį jau yra buvę…
Visvydas kuria Tautos fondą. Būdamas senosios kartos patriotas, „pakankamai blaiviai vertino dabartį ir suvokė realybę“. Puikios jo idėjos. Dideli norai. Atkaklus pasiryžimas. Jis buvo teisus – laikas parodė. Ėjome tuo keliu, kurį nurodė Visvydas: turime įvairių fondų, visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų ir kitokio tipo atvirų ir uždarų įstaigėlių pristeigę. Gražūs tikslai, dideli siekiai, o po jais – VEKS istorijos. Dažniausiai. Bent jau mūsų žiniasklaidoje nuolat apie tai skaitau. Taigi, pasirodo, niekur toli nenuėjome…
Visvydas suvokė, kad valstybė „turi sudaryti kuo tinkamiausias aplinkybes tautinei kultūrai remti“. Tautinės kultūros puoselėjimas – patriotizmo išraiška. O šiandien juk elgiamasi taip pat, kaip ir buvo jis romane numatęs: „…biurokratiniais varžtais ją į Prokrusto guolį spaudžia.“ Argi ne taip? Jau žinau, kad mano mokykla dėl reformos, su kuria nebuvome supažindinti nei mes, nei mūsų tėvai, net ir mokytojai, bus uždaryta, o kur ir kaip galėsime mokytis kitoje, dar nežinome. Jau žinau, kad laukia studijos su pagrindine reformos pasiūla – nežmoniška paskola. Žinau, kiek kainuoja knygos ir kaip atrodo bibliotekos.
Anais laikais siekta atitraukti jaunimą nuo „samagono“. Šiandien – nuo sidro ir alaus. Puiku. Procesas tebevyksta. Tik nesuvokiu, kodėl taip ilgai reikia mąstyti ir dar ilgiau spręsti dėl galimos / negalimos alkoholio prekybos kioskuose, degalinėse ar tik tam tikrose specializuotose parduotuvėse. Kol mąstoma, tol vis didesniais tempais geriama. Nemoralizuoju. Asmeninė patirtis: netekau tėvo dėl alkoholio. Mokausi iš matytų ir matomų klaidų: gelbėti nuo alkoholio reikia jau ne tik kaimą, bet ir visą Lietuvą. Skatinamas „girtas“ patriotizmas?
Anąkart A. Čekuolis prie arbatos puodelio pusvalandį kalbėjo, kaip ir ko ES šalys pasimokė, besistengdamos įveikti krizę. Jos elgėsi taip, kaip Sargenis „Krizėje“ kalbėjo: „…intensyviu tempu eina tų šalių gyvenimas… titaniškų pastangų imasi jų vadovai išlaikyti tautos ir valstybės vairui.“ „Aktyvumo ir dinamizmo“ pasigedo Sargenis grįžęs iš Vakarų. Rado „karjerizmą ir dvasinį nihilizmą“. Ar ne šiandienos aktualijos? „Šiaudadūšiai“ (ne mano, V. Mykolaičio-Putino terminas) kaip nesutarė, taip nesutaria. Saulėlydžio komisija dirbo, bet valdininkijos padaugėjo. Apsiribosiu. Puikiai pratęstų senoliai iš daugiabučio kiemo…
Radau „džiugią“ žinią: anų laikų krizė atitinka tuos pačius kriterijus. „Mažai uždirbdami, mes norime lėbauti, vogdami valstybės pinigus, mes norime būti garbingi, išsižadėję visų tautinių interesų, mes norime būti patriotai, apgaudinėdami vieni kitus, mes dedamės esą nuoširdūs bičiuliai…“ Bent jau standartinė krizė pasikartojo.
Suabejojote, ar rašau „į temą“? Patriotizmas romane? Jo nėra. Tik suvokiama, kad jo stinga. Tik mąstoma apie jo būtinybę. Per Visvydo Tautos fondą dar tik kuriama patriotizmo vizija.
Patriotizmas šiandien? Jo nėra. Kuriami nauji patriotizmo ugdymo variantai, modernūs projektai, kaip „pakelti“ dūstančio patriotizmo dvasią. Bet nesiseka velniškai. Net Lietuvos įvaizdžio internetinis puslapis skandalingai žlugo… Net per valstybines šventes važinėja… policijos patruliai ir fiksuoja, kiek daug neiškelta Lietuvos vėliavų. O švedai (teko lankytis) savo vėliavą iškelia net per giminės šventes ar sutikdami svečią iš kitos šalies.
Belieka tik viena – vėl visas viltis sieti su jaunimu ir ateitimi. Šiandien, tarsi nebūtų buvę to laiko tarpo, tebekalbama anų laikų Sargenio žodžiais: „Bet nuo ko pradėti? Nuo jaunimo? Tačiau jaunimas nėra savarankiškas… Visa tai verčia juos derintis, pataikauti, niveliuotis, išsižadėti savo pažiūrų ir savo asmenybės…“ Visvydas tarsi dar arčiau mintimis prie mūsų realybės: „Nėra židinio, kuris juos burtų… Kai tautoj gema genijus, reikia, kad jis rastų savo tėvynėj pakankamai oro, šviesos ir šilumos… Kitaip jis žus ar nueis svetimiems tarnauti.“ Perfrazuokime trumpai šių dienų aktualijų kalba – jis emigruos…
Dėl to ir išsigandau. Kas kada ir kaip pakeis Lietuvą, jei tas šių dienų jaunas žmogus gyvena visuomenėje, kurioje klesti „šiaudadūšiškumas“; jei vos ne pusė jaunų žmonių šiandien jau kuria savo židinį svetimoje šalyje; jei ir aš pati kuriu savo ateitį svajonėse be Lietuvos peizažo, nes matau, girdžiu, skaitau, kas ir kaip pas mus vyksta. Na, pripažinsiu, nesu tokia „tvirta“ kaip K. Prunskienė, kuri, neįregistravusi savo naujos partijos vieną kartą, sieks antrąkart tai padaryti…
Šiandien aš esu tikrai tas jaunas žmogus, kuris nepajėgia suvokti, kuo tikėti ir pasitikėti, „prie kokių idealų žengti“. Augau ir bręstu visuomenėje, kurioje statomi namai draustiniuose, teisme nuteisiamas ne nusikaltėlis, o auka. Užtenka šiandien atsidaryti internetą – ir išsigąsti, imi klausti: kodėl taip yra? Juk mes neakli, žinome, kad „tie, kurie deklamuoja apie idealus, aukščiau už savo snukį nemato“. Juk jaunas žmogus nėra atsakingas už tai, kas vyksta dabar. Jis tik stebi, vertina ir mokosi. Deja, ne iš pačių geriausių pavyzdžių.
Pesimistė? Kiemo pensininkė? Tegu. Klasėje mane taip seniai vadina. Tik ne dėl valdžios burnojimo. Dėl to, kad niekada nepraleidžiu žinių ir domiuosi visomis aktualijomis.
Viltingiausia turėtų būti išvada. Vietoj jos parašysiu mamos mėgstamą posakį: „Jei manai, kad blogai šiandien gyveni, pažiūrėk „Bėdų turgų“; jei galvoji, kad viskas aplink eina teisinga linkme – įsijunk „Paskutinę instanciją“.“
Šiandien pirmąkart atradau – geras posakis, nes paliekama teisė rinktis. „Bėdų turgaus“ aš nežiūriu. O „Paskutinė instancija“ mane gąsdina ne mažiau, nei išgąsdino „Krizė“.
Žinau: bijantis žmogus – prastas patriotas. Vadinasi, baimių turi visa Lietuva. Juk nepatriotiškumo liga tebesergame…
