Nenoriu būti savimi

IEVA KRIVICKAITĖ

„Sunku šiais laikais žmogui gyventi“, – išgirstu rimtą psichologės išvadą per kažkokią rytinę televizijos laidą. Padedu šaukštą, kuriuo ką tik srėbiau sausus pusryčius, ir garsiai prunkšteliu – ant pusryčių stalo gulinčiame Sruogos „Dievų miške“ galima paskaityti, ką reiškia iš tiesų sunkiai gyventi. „Nuolatinis stresas, – toliau tęsia psichologė, – neigiamai veikia žmonių sveikatą, santykius ir, svarbiausia, psichologinę būklę.“ Stresas. Susimąstau. Viena vertus, Viešpatie, koks čia stresas, gyvename lyg po stiklo gaubtu, niekuomet netrūkdami maisto ar drabužių, turėdami sąskaitas bankuose ir – dėl viso pikto – šiek tiek santaupų kojinėje, iš visų pusių apsistatę įstatymais, sutartimis, teisėmis ir laisvėmis. Čia, kaip ir minėtoji psichologė, kalbu apie vidutinį, normalias pajamas gaunantį europietį. Bet kažkodėl didžioji dauguma vidutinių, normalias pajamas gaunančių europiečių ne tik krūvomis perka knygas „Kaip tapti laimingam“, periodiškai lankosi pas psichologus ar saujomis ryja antidepresantus – Europoje nemažėja savižudybių. Žmonės neriasi iš kailio, stengdamiesi atitikti kažkokius kriterijus, pasiekti viena ar kita, įtikti vienam ar kitam, kol supranta, kad nebepažįsta to pusgaminio, kuriuo save pavertė. Tuomet tvarkingoje parduotuvėje nusiperka nedidelį brangų pistoletą ir nusišauna. Kodėl? Todėl, kad jie nebenori būti tuo, kas buvo visą gyvenimą, ir nebenori virsti tuo, kuo juos paversti bando aplinkybės.

Gana keista – kaip galima nenorėti būti tuo, kas esi? Ar tai nereiškia išvis nenorėjimo BŪTI? Ne, bet parodykite man žmogų, kuris būtų visiškai patenkintas savimi tokiu, koks yra. Jei dauguma žmonių būtų tokie, ne tik sustotų progresas, bet ir imtume eiti atgal. Žinoma, galima ginčytis: ar tik nėra taip, kad jau dabar sėkmingai einame atgal? (Tai būtų atskira tema.) Taigi, pradėję tenkintis savimi tokiais, kokie yra, žmonės tuojau imtų slysti žemyn. Negana to, man atrodo, jie apskritai liautųsi egzistavę, nes ar tik nėra taip, kad žmogaus IŠLIKIMĄ (t. y. tai, kad jis neišnyko) lėmė progresas, tai yra norėjimas pasiekti daugiau, tai yra nepasitenkinimas esama padėtimi ir pasiektais rezultatais, tam tikra prasme – nenorėjimas būti savimi tokiais, kokie esame šią akimirką? Nenorėjimas būti savimi gali būti suprantamas labai įvairiapusiškai – pirma, tai žmogaus nepasitenkinimas savo asmeninėmis savybėmis ir graužatis dėl nepakeičiamų dalykų (kodėl mano plaukai garbanoti, kodėl man nesiseka matematika, kodėl gimiau šitam amžiuj, kodėl išvis gimiau), vedanti į savidestrukciją; antra, tai žmonijos bendras nepasitenkinimas savimi siekiant geresnio rezultato, artimesnių įsivaizduojamai tobulybei formų. Pirmasis nenoras būti savimi griauna, antrasis – kuria.

Deja, neretai antrąją nenorėjimo būti savimi formą (nepasitenkinimą ir iš to kylantį progresą) esame linkę laikyti savaime suprantamu ir neišvengiamu procesu ir verčiau pasirenkame nuolatinę savigailą. Mano supratimu, absoliučiai neteisingas yra mūsų visuomenėje plačiai paplitęs požiūris, kad savigaila yra pagrindinis paauglių skiriamasis bruožas. Tai yra nemenka visos mūsų visuomenės problema – pradedant paaugliais, baigiant bet kuriuo Lietuvos pensininku. Žinoma, galima ir patvirtinti minėtąjį požiūrį – jeigu iš tiesų yra taip, kad žmonės linkę ne atsikratyti viename ar kitame amžiaus tarpsnyje turėtų problemų, o jas visas krauti kaip tuos akmenis ir temptis per gyvenimą, tuomet nuolatinis nepasitenkinimas savimi tėra įsisenėjusi paauglystės dėmė mūsų gyvenimo rūbuose. Tačiau juk tai, kad būdami penkerių bijojome baubų, gyvenančių po lova, nereiškia, jog jų bijosime visą gyvenimą. Lygiai taip pat mažai tikėtina, kad suaugusių žmonių nenoro būti savimi formos išliks tokios pačios, kokios buvo paauglystėje. Jei paauglys nekenčia savęs, nes negimė roko žvaigždės šeimoje, tai nereiškia, kad neapykanta truks visą gyvenimą. Vėliau jis ims savęs nemylėti dėl to, kad kojos per trumpos, paskui – kad per kvailas, dirba nemėgstamą darbą, galiausiai – kad beprasmiškai nugyveno gyvenimą… Taigi išliks savigraužos, nenoro būti savimi faktas, bet keisis jo forma. Iš esmės žmogus per gyvenimą tempiasi ne problemas, o poreikį tų problemų prisikurti.

Pagrindinė ir pati paprasčiausia nenoro būti savimi išraiškos forma – išvaizdos tobulinimas ar keitimas (rūbai, aksesuarai, makiažas, plastinės operacijos). Akivaizdu, kad jau patys pirmieji žmonės pradėjo minti kelią, kurį šiandien vadiname „mados industrija“. Žinoma, pasak mokslininkų, aksesuarai ir makiažas išsivystė iš medžioklės ir apeiginių reikmių, tad nenoras būti savimi čia niekuo dėtas. Šiaip ar taip, per mažai turime žinių apie pirmykščių žmonių pasaulėjautą, kad drįstume teigti, jog buvo tik vienaip ar kitaip. Nukreipkime žvilgsnį truputį arčiau – pirmieji mūsų eros amžiai, Viduržemio jūros pakrantės. Kokia grožio industrija čia klesti! Romėnės vartoja makiažą nebe kulto ar medžioklės reikmėms, daromos pirmosios plastinės operacijos, rūbai įgauna gerokai daugiau funkcijų nei vien pridengti nuogą kūną (o ši pirmykštė funkcija taip pat slepia tam tikrą nenorą būti savimi) ar sušildyti. Senovėje randame ir labai įdomią nenoro būti savimi formą – valdovų sudievinimą. Bizantijos imperijoje valdovas – kartu ir aukščiausias dvasininkas – buvo laikomas Dievo vietininku žemėje, o Senovės Egipte būta faraonų, kurie buvo garbinami kaip tikri iš aukštybių nusileidę dievai. Šis senovės žmonių įprotis puikiai iliustruoja aptariamą situaciją: akivaizdu, jog žmonės suvokė, kad joks žmogus tiesiog NEGALI būti dievu, bet jiems taip reikėjo tikėti, apsimesti žinant, jog GALI, kad abejojantieji būdavo greitai nutildomi ietimis. Dar viena idiliška priebėga žmogui, nepatenkintam savimi, nusivylusiam aplinkybėmis, ieškančiam atsakymų į neatsakomus klausimus, – menas. O jis atsiranda beveik kartu su žmogumi. Ilgainiui menas transformuojasi ir prisitaiko prie besikeičiančių žmogaus problemų, bet ir vėl keičiasi tik forma, o ne esminė problematika.

Galiausiai prieiname prie to, prie ko paprastai norėtųsi pulti pirmiausia: ir kas iš to? Kokios viso to pasekmės? Vidutiniškai Europoje per metus nusižudo 25 iš 100 000 gyventojų. Psichologijos verslas klesti, nereceptinių vaistų – taip pat, o žmonija vis labiau primena balandžius – pilkus, siaubingai isteriškus miesto paukščius, triukšmingai puolančius prie kiekvieno iš aukščiau nudribusio kąsnio, chroniškai krūpčiojančius, kai supranta, koks laikinas yra gyvenimas. Mūsų laikas Žemėje yra toks trumpas, kad verta jį labiau branginti: būti tuo, kuo gimėme būti, ir nepamiršti, kad nesvarbu, kaip greitai vystomės technologijų srityje – naujų jausmų ir naujų dvasinių problemų jau nebesugalvosime. Neverta susireikšminti galvojant, kad šiuolaikinis žmogus tėra toks vargšas, nelaimingas, kenčiantis – nepamirškime, kad mes su visomis savo problemomis esame iš TEN, iš praeities. Galbūt tuomet joms lengviau rasime sprendimų ar bent būdų susikalbėti, susitaikyti, susigyventi su savimi tokiais, kokie esame.