Laikantis kanono būti individu yra stebuklas

Su tapytoju POVILU RIČARDU VAITIEKŪNU kalbasi Milda Žvirblytė

– Gimėte 1940-aisiais. Jūsų vaikystė prabėgo Kauno apylinkėse – Vilijampolėje, tuometiniame darbininkų rajone. Šie du biografijos faktai, atrodytų, turėjo lemti daug pragmatiškesnius pasirinkimus gyvenime. Kas lėmė jūsų apsisprendimą tapti dailininku?

– Tai buvo ne Vilijampolė, o Veršvai – Kauno priemiestis. Naujieji Veršvai, Raudondvario plentas, penktas takas. Tame take, mamos sesers name, aš ir gyvenau, prie pat Generalkos, o už jos – Nemunas. Veršvuose – lankos, žmonės augino karves, kiaules. O tikroji Vilijampolė – arčiau tilto, prie kino teatro „Union“. Tai geto teritorija, ten mano seneliai gyveno. Tik pamenu, kad išvažiavome su vežimu į Babtus pas gimines. Aš buvau 4–5 metų. Karo pabaiga, vokiečiai nešė muilą iš Lietuvos. Atsimenu, pakelėse gulėjo šoviniai, tokie spalvoti, variniai, gražūs. Ir degė gumos fabrikas. Vokiečių metais šalia vienas kito buvo trys fabrikai: „Inkaras“, „Guma“ ir „Degtukai“. Buvo tokia dainuška: „Inkar“ lokš, „Guma“ sprogs, o „Degtukai“ polką šoks.“ Man, vaikui, liko atmintyje, kad ugnis kyla į viršų statmenai kaip stulpas, atsiremia į dangų ir užlinksta.

Bet turbūt ne dėl to menininku tampama. Vėliau lemia visokios aplinkybės. Turėjo reikšmės tai, kad Kaune veikė meno mokykla. Keturias klases baigiau Veršvų pradžios mokykloje, paskui Kauno vidurinė dailės mokykla. Nei išmaniau, nei žinojau, kas ta kompozicija, kas ta tapyba, man svarbu buvo nupaišyti ir paspalvinti, kaip Stankus [Algimantas Stankevičius – M. Ž.] sako. Toj mokykloj buvo dveji rūmai: teoriniai ir specialybės. Stojau į meno mokyklą – o čia reik mokytis matematikos. Man taip nepatiko, tai aš gerokai pasimuliavau, bet mokytojų, tokių dar smetoninių laikų, dėka buvau išgelbėtas.

Piešti iš mažumės mėgau. Gal tėvas turėjo polinkį piešti. Nes iš fronto atsiųstuose laiškuose, jo užrašų knygelėse buvo daug gražių piešinukų – gėlynai, saulutės ir net, atsimenu, Vytis nupieštas buvo. O kas lemia, kad tampi menininku, man iki šiol neaišku. Paskaitysiu savo rašytą tekstą kaip atsakymą į klausimą (čia ir ta aplinka, kurioje augau): „Žali, mėlyni, geltoni, balti su gelsvu, dvokiančiu, lipniu skysčiu buteliai, šviesūs, balti kaulai, dūlantys švariuose laukuose, žemėje, nuslūgus Nemunui. Nemuno krantai, erdvės, Veršvų, Kaniūkų, Romainių, Vijūkų kapinynai, lankos, sidabriniai žolynai, briketai, lentos, švinas, varis, geležis, guma, kaliošai, oda, tabakas, lytys kaip sakramentai, surūdijęs vąšelis, išdžiūvusi žuvis, žuvies akis, negyva katė, šuo kablys, rabarbarai, dėlės, Ciejus, Algis, Babybkis, Nagys, Tosikas, Pliuska, turgus.“ Kiekvienas miestas turi personažų, keistuolių. Pusiau kvanktelėję pokariniai žmonės, kurie buvo Veršvų koloritas. Tosikas pjovė malkas, vaikščiojo apsijuosęs pjūklą. Babybkis, Ciejus – draugai, su kuriais žaidėm „Duobutę“ ir kitus žaidimus.

Galėjau ir nepiešti paveikslų, bet jau vis tiek buvau menininkas. Aš galvoju, kad žemėje yra daug žmonių menininkų, kurie nenupiešė nė vieno paveikslo, nei skulptūros kokios nėra padarę, nei ką. Bet yra daug vadinamųjų menininkų, kurie pripiešė daug paveikslų, daug skulptūrų pridarė, bet jie ne menininkai. Čia yra keisti dalykai, paslaptis.

Veršvuose užaugau, baigiau keturias klases, o paskui – meno mokykla. Draugų atsirado, mokiausi vienoj klasėj su Konstantinu Zubovu, M. K. Čiurlionio anūku, Leopoldu Pakniu. Galų gale susitikau Antaną Martinaitį. Martinaitis – pedagogų vaikas, apsiskaitęs, pas jį ir biblioteką gerą pamačiau, ir rimtų leidinių – Daukanto, Basanavičiaus.

1946 metais nuplaukė visos mano tėvų knygos. Mus apsėmė iki lubų. Pro langą įplaukė valtis. Man buvo 6 metai, atsimenu, per aukštinį žiūriu, – prieš mūsų namą telefono stulpai buvo, – tai lytys atplaukia, prieš stulpus prasižioja ir aplink mūsų namą nuplaukia. O greta, žiūriu, kaimynų namą jau neša lytys. Alfukas sėdi ant stogo ir šaukia: „Ratujcia, ratujcia!“ Kiaulės žviegia. Kas ten darėsi! Ir pamenu, kad atsirado marodierių, kurie puolė į fabrikus, krautuves su valtim grobt visko, į mišką slėpt. O ant kalno po potvynio kluone suguldyti skenduoliai. Ir žmonės ėjo išsirinkti savų.

Tai viena vaikystės dalis. O kita dalis – vasaros visada kaime, pas mamos seserį Leokadiją Norgelienę, Natalinos miške, kur pilkapiai. Ten jau sūduvių žemės prasideda, Vidzgailai, Šeštokai. Gelžkelis į Lenkiją. O tada keleiviniai traukiniai nevažiuodavo, tik karinis vienas kitas. Adatas dėdavome ant bėgių, kad įspaustų ratai.

Taigi ta vaikystė nieko dar nereiškia. Bet vėliau mokykla, žmonės, tokie mokytojai kaip Algirdas Lukštas, Elena Jakutytė, Česlovas Kontrimas turėjo reikšmės, nes nežinia, kur būtume pasukę. Daug mano draugų nuėjo vėjais, o ta mokyklėlė mane lyg ir išgelbėjo. Visą tą laiką lyg angelus sargus turėjau. Tai Juozas Lipas, auklėtojas, kuris atvažiavo į barakus, kur gyvenau, rado ant grindų gulintį ir kopijuojantį Gustave’o Doré graviūrą. Vis stebėdavaus, kaip jie padaro, kad štrichai eina viens šalia kito, taip lygiagrečiai, o aš plunksnele bandau atkartot. Jie, pasirodo, turėjo 6 dantis, kai rėždavo varį, o aš mėginau ranka kopijuot. Juozas Lipas daug padarė, kad likčiau toj mokykloj. Paskui beliko tik į institutą stot.

Bet aš manau, kad menininku gimstama. Turi reikšmės sąlygos, žmonės, kaip kas kur pasisuka. O šiaip aš – fatalistas, viskas seniai suplanuota, ne mano valioj. Sakė, kad antra gyvenimo pusė bus geresnė. Fakyras toks išbūrė iš delno, kad būsiu muzikantas, bet aš juo taip ir netapau. Fakyras buvo įdomus, smuikelį nešiojosi ir po karo (tėvas dar nebuvo grįžęs iš fronto) mamai išbūrė, kad tėvas grįš, bet netrukus mirs, žus. Ir kai tėvas jau gulėjo ant lentos pašarvotas, jisai atėjo, kaip pasakoja, pasimeldė ar kaip, išėjo ir rado jį pasikorusį. Paveiksle „Inkaro“ moterys“ yra trys paveiksliukai kaip trys dienos: apačioje peizažiukas – lanka, Nemunas, Generalka, viršuje – laivelis, o vidury – šermenys. Nuog šermenų užtiško lašas ant šviesaus peizažo. Tai tas juodulys, matomas ant peizažiuko apačioje. O šiaip tai tik pasakojimai. Jeigu nematyt paveiksle, tai nieko nereiškia. Galiu tik subanalinti pasakodamas.

– Iki 1977-ųjų gyvenote ir kūrėte Kaune. Svarbus ir su šiuo miestu susijęs Pažaislio periodas, kai 1967–1976 metais gyvenote čia buvusios psichoneurologijos ligoninės patalpose. Papasakokite plačiau apie tuometinį Kauno kultūrinį gyvenimą, apie sovietinių laikų bohemą.

– Kai grįžau iš tarnybos Sovietų armijoje Duobelėje, Latvijoje, nebuvau Dailininkų sąjungos narys, tai negalėjau net dažų nusipirkti. Be to, paskyrimas dar buvo. Po instituto paskyrė mane į Vilkiją mokytojaut Petro Cvirkos vidurinėje mokykloje. Gal pusmetį padirbau ir – į armiją. O buvo tokia tvarka, kad po armijos esi laisvas, gali eit kur tik nori. Puikiai žinojau, kad aš į tą mokyklą negrįšiu. Ir direktorius taip sakė: „Žinau, kad tu pas mus nedirbsi.“

Ko labiausiai nekenčiau – tai mokytojo darbo, o atsitiko taip, kad visą gyvenimą teko mokytojaut. Likimas. Bet vėliau nutariau, kad tai vienintelė išeitis. Dailės mokytojais mokyklose, muziejuose ir tokiose visokiose įstaigose turi geriausi menininkai dirbti. Ir minimalus pragyvenimo šaltinis, ir laisvu laiku gali daryti kažką savo. Dar ir savotiška savigyna.

Kai grįžau iš armijos, mėginau į Dailininkų sąjungą stoti. Prieš tai kažkur su Martinaičiu bažnytėlėj dirbom. Bet apie tai sužinojo sąjungoj. Žinau, kad mano dokumentus iškart į šiukšlių dėžę išmetė. Nepriėmė į tą sąjungą. Atidavėm duoklę kolchozams, stendus su Unte darėm, darbų juk jokių neturėjom. Bet vėl likimas! Atėjo Donatas Valatka, toks tapytojas, kuris buvo prie valdžios, ir sako: „Ar nenorėtum dirbt Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume?“ Kaip čia nenorėsi. Buvo 1967-ieji. Nuėjau į technikumą, ten padirbau neilgai, ir vėl Valatka prisistato ir sako: „Gal nori į Pažaislį, gausi dirbtuvę, dar lysvę kokią turėsi, obuolių pilna?“ Kur čia nenorėsi. Persikraustėm kartu su žmona Birute į Pažaislį. O į Pažaislį kaip tik buvo pervežtas Kalvarijos beprotnamis. Tai ten radom pažįstamų tarnautojų, kurie liko ten dirbti. Ligoninę iškėlė. Kai atėjau dirbt į Pažaislį, gavau vyr. mokslinio bendradarbio etatą. Pilna tuščių palatų. Puikios dirbtuvės. Vasarą gerai, o šiaip tai ten patalpos buvo nešildomos, žiemą šalta. Pasikviečiau Martinaitį, vėliau įsikūrė Laima Drazdauskaitė, Osvaldas Jablonskis. Algimantas Stankevičius tik epizodiškai apsilankydavo.

Daug žmonių į Pažaislį užklysdavo. Aplinka ten buvo gera. Dirbt buvo galima, bet nebuvo iš ko. Todėl įnikau į popierius. Gal būčiau ir netapęs tų temperų, akvarelių, daugiau aliejumi būčiau dirbęs. Nebuvo nei dažų, nei drobių. Ir pigiau visgi tas popierius, ir naikint lengviau. O iš dešimt jeigu viena ar dvi temperos ar akvarelės lieka – tai labai gerai. Su aliejum sunkiau. Iš Pažaislio mažai aliejinių darbų liko. Kas buvo, tai kažkur išsibarstė. Nebeįmanoma surinkti.

Žmonių, bičiulių apsilankydavo Pažaislyje. Atsimenu, buvo naujametinis suėjimas. Aš per visą sieną ant popieriaus nupiešiau Pieterio Bruegelio akluosius. Tada atvažiavo Petras Repšys, Andrius Gudaitis, Antano Gudaičio sūnus, Arvydas Šaltenis, Kęstutis Paliokas. Untė buvo. Paliokas atėjo tylėdamas. Jis juk ne tapytojas, jis muzikantas smuikininkas, pas Bekerį, Algimanto Švėgždos uošvį, mokėsi grot. Bet jo liga sutrukdė tapti smuikininku, o jis man tikras Paganinis atrodė. Atėjo, tylėdamas išsitraukė smuikelį ir kiekvieną veidą tų Bruegelio aklųjų sugrojo žiūrėdamas. Tokie epizodai iš Pažaislio.

Paskui pakvietė mane dirbti į Kauno vaikų dailės mokyklą. Tai aš Pažaislį ir palikau. 1970-aisiais, atrodo, dirbau ir mokykloj, ir Pažaisly. Po manęs į Pažaislį atėjo Stasys Meškauskas. Galėjau ir aš likt, bet jei norėjai vedėju būt, reikėjo stoti į partiją, o aš nenorėjau. Tai nuėjau į mokyklėlę dirbt.

Man vis kažkas pagelbsti, kažkas padeda, kažkur stumteli. Kauną palikau. Išsiskyrimas su Kaunu buvo liūdnokas ta prasme, kad Untė liko. Mes buvom tokie neperskiriami bičiuliai. Martinaitis Kaune liko vienas. Bet tuščios vietos nebūna gyvenime. Netrukus ten atsirado ir Jankauskas-Kampas, ir Arūnas Vaitkūnas, ir Martinaitis buvo. Trys galingi tapytojai, man regis, patys geriausi. Kažkada, kai buvau atvažiavęs į Kauną, kažkas man parodė Kampą, stovintį kampe. Pažiūrėjau kaip į save anais laikais… Mintyse pagalvojau: bėk iš čia. Ir netrukus išgirdau, kad mirė Kampas. Ir Vaitkūno toks likimas, ir Martinaičio. Aš nežinau, kas mane stumtelėjo iš to Kauno pabėgt. Nežinau.

Kraupi aplinka ten buvo. Jokios bohemos. Buvo artimų žmonių, tokių lagerinių, kaip Antanas Cibulskis, grįžęs iš sibirų (kartu su Antanu Miškiniu). Valys Drazdauskas, vertėjas, išvertęs Vinogradovo „Tris laiko spalvas“ ir Thomo Manno „Mirtį Venecijoje“. Šios dvi knygos tuo metu man buvo svarbios. Man šie vertimai buvo kaip estetikos vadovėliai. Viena įdomesnių knygų – Antano Miškinio išversti Whitmano „Žolės lapai“. Baltosios eilės visus mus poetais padarė. Apie 1958-uosius mūsų karta skaitė šią lektūrą instituto bendrabuty, net leidom poezijos sienlaikraštį, rengėm poezijos vakarus. O Antanas Cibulskis irgi rašė poeziją, bet aš net nežinojau, nes neišsiduodavo. Jis jau buvo mokytas. Cibulskio knyga išėjo po jo mirties, jo bičiuliai išleido „Nemuno“ redakcijoje. Valys Drazdauskas papasakojo, kaip jis su Solženicynu kartu buvo lagery. Iš tokių bendravimų daug ką jautėm ir supratom. Tuo laiku mes visi supratom, kad mūsų mirtis guli tarp mūsų žandikaulių.

– Minėjote, kad mėgote pasakas, Basanavičiaus užrašytas, skaitėte Daukanto raštus. Kokia dar literatūra sovietmečiu pakliūdavo į jūsų ir jūsų bičiulių rankas, ar ji turėjo įtakos kūrybai?

– Be abejo, turėjo reikšmės. Tai ir istorija, baltarusio Vladimiro Pašutos knygos, kurias pirmas nustvėriau kažkur. Be to, daug geros rusiškos literatūros gaudavom: Mandelštamas, Achmatova, Cvetajeva, Pasternakas, Bulgakovas ir kiti. Nežinau, ar jie formavo mano kūrybą. Tai buvo bendras humanitarinis išsilavinimas, kurio negavau nei mokykloje, nei institute.

Ką galėjo mūsų mokytojai įteigti, pasakodami apie graikų meną per dailės istoriją? Jau vėliau nuvažiuoju į Turkiją ir randu ten visą graikų meną. Man dabar abejonė kyla, kad galbūt netgi geografiškai nežinojom, kur jis yra. Arba pasakoja dėstytojas apie lietuvių liaudies meną, apie Meškuičių kryžių kalną. Kaip tik tais metais su Martinaičiu pėsti nukeliavom pas Repšį į Šiaulius, iš ten į Meškuičius prie Kryžių kalno. Ir radom čigonų taborą, einantį keliais aplink Kryžių kalną ir vaikus plakantį rykštėmis, kad taip pat eitų. Net nesusigaudėm, kas ten vyksta. O kalnas – tai stebuklai, kokie kryžiai! Gal ir laiko patina, ir jų konfigūracija, ir jų sukritimas, ir jų pasvirimas. Viskas. Tik reikėjo stiklo gaubto. Man atrodė, kad ten vien Svirskio kryžiai. Nežinau, ar iš viso buvo Svirskio kryžių. Bet toks įspūdingas tas senasis kalnas buvo! Gero liaudies meno ansamblis, kuriam reikėjo tik stiklo stogo. Uždengt ir būtų paminklas. Prie naujojo net nebuvau nuvažiavęs. Bet ką aš norėjau pasakyt: po tos vasaros, kai grįžom į mokslus, dėstytojas pasakoja apie Kryžių kalną, rodo skaidres ir sako: „Čia kalnelis iš kitos pusės.“ O aš sakau, kad jau nėra to kalnelio, kad nušlavė buldozeris tą Kryžių kalną.

Mudu su Martinaičiu keliaudami kapinėse rasdavome dievukų. Tai kapinių dienos buvo tokios: viską juk degino ir naikino. O moterėlės kaimuose teisingai sakydavo: reik sudegint, negalima jų išteriot, išnešiot. Atsimenu, Panemuninkėliuose prie Punios iškaulijom, kad nedegintų, parsinešėm tų dievukų. Atidavėm muziejun. Jisai savo dievukų kolekciją ir aš savo. Dabar gailiuosi, kad atidaviau. Mums sumokėjo kaip už ekspedicijas – po 3 rublius, atrodo.

– Svarbi asmenybė jūsų biografijoje yra Antanas Gudaitis – ir kaip tapytojas, ir kaip pedagogas. Gudaitis turėjo įtakos jūsų, kaip tapytojo, formavimuisi. Esate vienas stipriausių jo mokinių, perėmęs iš Gudaičio ne tapymo manierą, o supratęs jo tapybos esmę.

– Baigus Kauno meno mokyklą vieni juokai man buvo tuos instituto egzaminus laikyt. Tapiau lesiruotėm, kad net modelio ausys persišvietė. Įstojau. Pirmam kurse buvau pas Vincentą Gečą. Viskas sėkmingai klojosi. Galvojau, kad viską galiu padaryt. Po pirmo kurso, 1959 metų vasarą, išvažiavom į praktiką į Riešę, į Gulbinus. O praktikoj buvo Gudaitis. Pastatė gamtoj modelį, gražią panelę, ir tapykit. Mes po meno mokyklų mandri, viską sugebam, tokie impresionistai, gražiai piešiam. Prieina Gudaitis ir pirmi žodžiai: „Iti tararai, iš kur ta akademinė zakalka, a?“ Taip išrėžė. Sutrikau, nežinau, kas čia atsitiko.

Po truputį, po truputį ta praktika su Gudaičiu, paskui – antras kursas, visokio plauko mokytojų buvo. Ir po antro kurso reikėjo rinktis, kas eis į monumentaliąją tapybą, kas kitur. Galvojau, kad jei nepateksiu pas Gudaitį, reiks eit į teatro dekoraciją ar freską-mozaiką. Pas Dilką nenorėjau. Kaip tik mes keturi likome pas Gudaitį: Martinaitis, aš, Vasiljevaitė ir Steponavičius. Nuo trečio kurso su Gudaičiu bendravom iki pabaigos.

Esu rašęs apie Gudaitį. Nors galėčiau pridėt dar kai ką. Be meno, yra ir gyvenimas. Gudaitis puikiai skyrė pedagogiką ir meninę kūrybą. Nereik painiot tų dalykų. Mes – studentai, o jam tai sunkiausi laikai. Šiaip ar taip, aš manau, kad, nors buvo stalininiai, sovietiniai laikai, Gudaitis išgyveno dar ir renesansą.

Martinaitis man rašė į kariuomenę vienam laiške (1965 metais, rodos): „Šventė! Atsidaro Gudaičio paroda. Kaip Ilja Erenburgas Picasso parodos laukė 100 metų, tai mes tokios parodos kaip Gudaičio 1000 metų laukėm. Senis didelis, labai didelis menininkas, išskyrus „Žemės dalijimą“, kitų nesąmonių parodoje nėra.“

Žinoma visa ta istorija, kaip jam klostėsi, kaip jį linčiavo. Ir maskvėnai, ir komisijos visokios. Ir čia tas Chruščiovo „atšilimas“.

Gudaičio autoritetas mus veikė. Bet niekada profesorius Gudaitis nesileido į familiarumą su studentais, niekada nemokė to, ką pats darė, jis sugebėdavo atskleisti visą meno vystymosi procesą. Atsimenu, kaip jis sakydavo: „Žiūrėk daugiau į Cézanne’ą, iš jo mokysis dar 50 metų.“

Kas jį suprato, turėjo tvirtą pagrindą po kojom. Jis stebėdavosi, jis žavėdavosi, mokėjo džiaugtis kitų atradimais. Žmogus, kuris pats daro kažką, niekam nepavydi.

O diplominį darbą tapant daug nesėkmių buvo. Pas Gudaitį tapiau figūrinį paveikslą, trejus metus Klaipėdoj su žvejais bendravau. Tokių žmonių sutikdavau ir be butelio neapsieidavo. Bet įdomumo tai daug. Susitinki žmogų, o jis tau sako: „Aš gi tai vairuotojas, visą gyvenimą su mašinom.“ Iki ašarų graudulio pasakoja. „Bet aš negalėjau važinėt.“ Tai kodėl, sakau. Tai sako: „Vaiką pervažiavau ir aš nekaltas buvau. Tai tada atėjau ant laivo dirbt. Čia tai bent nieko nepervažiuosiu.“ Tik epizodas, bet gyvenime tokie dalykai svarbesni galbūt už kokią meno pamoką. Dabar aš tik pasakoju, o matytum to žmogaus veidą, akis. Tas vizualinis pasaulis yra galingas. Ir jei žmogus nemato, tai nieko nepadarysi.

Antanas Ramonas man užrašė: „Nedaug žemėje laimingųjų, kuriems užtenka gyventi, žiūrėti… ir matyti.“ Žiūrėti neužtenka, dar reik ir matyti. Gudaitis puikiai viską matė, ne viską galėjo pasakyt galbūt. Bet viską puikiai suprasdavom. Einu kartą per aikštę prie Katedros, susitinku profesorių, kažką šnekamės, o jis pabaigoj sako: „Žinai ką, Vaitiekūnai, galvok, su kuo geri. Mačiau, kokioj kompanijoj sėdi.“ Tai pamokos! Tapybos pamokos! Jis daugiau žinojo už mus.

Gudaitis puikiai išmanė meno filosofiją. Ir nemokė meno apskritai, jis mokė mus tapybos. Pats būdamas geras menininkas, puikiai suprato meno formų kaitą, neigimą.

Mene visų pirma yra hierarchija. Kaip Keliuotis surūšiavo visus Lietuvos dailininkus, tai iki šių dienų, mano požiūriu, niekas nepasikeitė. Ir Gudaitis turėjo gražią nuomonę apie tai. Pasak jo, nesvarbu talento dydis, gamtos ar Dievo dovana, bet svarbu, ką žmogus su juo daro, kam jį naudoja. Kitas ir su mažesniu talentu daug gero padaro. Be to, čia yra žmogaus vidiniai dalykai, vidinis poreikis. Aš prisimenu daug gabių mokinių, kurie neturėjo to vidinio poreikio, jiems net nereikėjo. Baigė mokslus ir dingo, meninėj kūryboj nesireiškia. Arba nuėjo į meno amato sritį, arba dirba administracinį darbą. Ir tai gerai.

Dievas davė ar žmogus atrado visokias „mieras“ ir svoriui, ir storiui, ir greičiui, radiacijai, šilumai, termometrus visokius. O menui matuot nedavė. Bet žmogus nebūtų žmogus. Žmogus rafinuotas sutvėrimas, jis sugalvojo meną matuot pinigais. Jei pinigais matuosi meną, kaip čia bus? Nėra kaip išmatuot.

Gudaitis puikiai nupasakodavo, kaip žiūrėt į paveikslą: „Ateini ir iš pradžių dar nežinai, kieno darbas, nei siužeto, nei kas nutapyta, bet tave veikia. Nežinai dar kas, matai, kaip suręsta struktūra, spalvinė gama, ir visa tai užvaldo. Tik priėjęs pamatai, kad tai Tintoretto ar dar koks nors. Paskui gali ir siužetą tyrinėti.“

Siužetas yra tik formos dalis. Tai tas žiūrėjimas ir patvirtina, kad dar nežinai, kas ten, o jau veikia. Matyti reikia. Žiūrėti neužtenka.

– Norėčiau sužinoti, kaip vertinate kitų arsininkų kūrybą – Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos?

– Samuolis apdovanotas didžiausia gamtos dovana. Gal iki galo savęs nerealizavo, per anksti mirė. Jis neturėjo galimybių, bet kaip talentas jis iš jų didžiausias savo pasaulio pajauta. Man jis didžiausias. O Gudaitis – tai stebuklas, kad jam nereikėjo išvažiuot ar būt ištremtam. Aš net tuos emigrantus, t. y. Vizgirdą ir kitus, vadinu tremtiniais, o ne pabėgėliais. Gudaitis, čia likęs, sukūrė gerų kūrinių – pameni „Akrobatą“ arba „Sūnų paklydėlį“, kuris dabar yra Liudviko muziejuje Vokietijoje, o čia, Lietuvoje, liko tik jo šešėlis. O Vizgirda išvažiavęs, toks talentingas menininkas, lygiavertis Gudaičiui, jau nebepadarė tokio lygio darbų. Man taip atrodo. Visų, kurie išvažiavo, šaknys nukirstos, ir nežinau, kaip jie ten vertėsi, gal materialiai ir gyveno gerėliau. Vizgirda fabrikuose dirbo. Bet, kaip aš sakau, dingo ryšys su žeme, su vieta. Kai taip atsitinka, sušlubuoja viskas.

– Jūsų individualumas tapyboje reiškiasi per spalvą – itin jautrūs spalviniai santykiai, kuriuos diktuoja gamta ir kurie būdingi tik jums vienam. Nors jūsų tapyba turi ekspresionizmo krypties bruožų, iš esmės esate realistas. Gamta, tikrovė ir diktuoja spalvų santykius, ir pasiūlo simboliką, metaforas, antropomorfinį vaizdavimą. Be to, jūsų tapyba ir šiandien mažai pasikeitusi. Kokia, jūsų manymu, buvo tokios tapybos misija sovietmečiu ir kokia dabar?

– Individualumas man svarbus, bet taip pat svarbu, kad tas individualumas netaptų savireikšmis. Kanone būti individu – tai yra stebuklas.

Šalia Gudaičio kitas mano mokytojas yra gamta. Gamta mama. Aš, kaip sakau, esu XIX amžiaus tapytojas. Man Millet, Corot patiko ir dabar patinka. Mane žavėjo ir dabar žavi Barbizono mokykla. Juolab kad turėjau reikalų su pedagogika, tai šie dalykai buvo reikšmingi gal ne tiek tiesiogiai mano kūrybai, kiek darbui su vaikais.

Einu su vaikais per rugių lauką, o vaikai sako: rugiai kaip van Gogho. Tai aš taip supykstu! Jau kai savo akim nemato, tai ką padarysi. Collingwoodas teigė, kad pasiektoji tobulybė mene nelavina ir negrynina būsimų kartų skonio, o jį tik gadina. Kaip suprast tokį dalyką kaip pasiektoji tobulybė mene? Menas yra gyvas procesas, tu šiandien gyveni – ir tai brangiau už viską. Pats savo akimis turi pamatyt, pats turi gyvent.

Gudaitis mane pavadino mistiniu realistu. Aš nesikratau šio žodžio. Net abstrakcija man yra realizmas. Negalima atsekti dėsningumų jų atsiradimo istorijoje. Vienintelė meno filosofija tai gali apčiuopti. Pavyzdžiui, tas šviesus paveikslas „Laivelis“. Nutapiau jį 1966-aisiais. Ir po daugelio metų nusipirkau aštuonis tomus „Mastera iskusstva ob iskusstve“, kuriuose patys menininkai kalba apie meną. Atsiverčiu vieną tomą ir matau Klee akvarelę „Geltonas namas“, sukurtą 1912 metais. Tokia pati kompozicija kaip mano tame darbelyje. Ir namas kampe, ir figūrėlės. Aš jo gyvenime nebuvau matęs. Net nežinojau Klee tada. Bet taip jau atsitinka, įdomūs tokie dalykai. Aš gi iš gamtos nusipiešiau, aš taip gyvenau. 1970-aisiais buvo pirma mano parodėlė Kaune ir atsimenu, kaip Buračas kritikavo paveikslą, kad jame neteisingai figūros atspindys vandeny pavaizduotas. Tai koks aš realistas?

O kokia apskritai tapybos misija? Galiu cituot gražius žodžius: „Vis naujai gimti, papildyt pasaulio turinį, jo esmę ir harmoniją.“ Bet tai tik žodžiai. Kai pažiūriu į Stankaus tapybą, tai man aiški misija. Koks paveikslas! Širdį plėšo! Kokia misija apskritai meno, ką jis čia veikia, kodėl žmogui jo reikia?

Galiu sakyt, kad tapyba man mieliausias darbas. Bet kartu galiu pasakyt, kad nėra nieko šlykštesnio už tapybą. Kai sulimpa tarpupirščiai, kai supjaustai kokius tris darbus. Kai vieną padarai, kuris iš dalies tave tenkina, tai paskui – toks kritimas. Nieko negali padaryt, kol vėl užauga šašas. O metodas irgi nieko nepaaiškina. Kiekvienam žmogui vis kitaip. Kitas gali eit kaip į darbą ir tapyti kasdien, aš taip negaliu. Čia ne malkų pjovimas. Metodas, būdas, kaip pasiekti vieną ar kitą tikslą, yra vis kitoks, bet jis visai nepaaiškina kūrinio gerumo ar blogumo, jo sveikumo, kaip aš sakau. Žmonės ieško lengvesnių būdų, kaip tai atlikti. Pamatai kokį nors dalyką ir jis tave persekioja, ilgai ir nykiai persekioja, ir negali atsikratyt. Tada mėgini kažką padaryt. „Meno kūrinio forma, man regis, tiesiogiai susijusi su siela“, – cituoju Ralpho Waldo Emersono žodžius. Aš tuo neabejoju. Kitaip paveikslas yra besielis, tuščias.