Godo ir Apokalipsė

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

„Ar tiesa, kad rašoma vis blogiau?“ – jaunųjų filologų konkurse uždavė klausimą gabi moksleivė, prisiklausiusi, matyt, senstelėjusių inteligentų verkšlenimų, kad ir saulė anksčiau buvusi skaistesnė, ir laikai lengvesni, ir mergos gražesnės. Net pinkfloydai savajame „High Hopes“ dainuoja, kad žolė jiems buvusi žalesnė jaunystėje. Taip jau yra: praeitį nejučia imi garbinti kaip „aukso amžių“, mat nejauti pakitusio santykio su buvusiu laiku, aplinka, savimi. Nuo kūdikystės laukiu Apokalipsės, nes visi aplinkui tik ją ir mato. O ir dabar, kai tik patenku į kokį humanitarų bėdojimą – jokių penkmečiu viršytų planų, vien nuosmukis ir degradacija, krizė. Dairausi – o jos kaip nėr, taip nėr. S. Beckettas, matyt, bus ją geriausiai supratęs ir pavertęs Godo, savo dramos personažu.

Pusbrolis abiturientas turėjo laikyti gimtosios kalbos įskaitą: pasirinko temą apie tai, kad jaunimo ir vyresniųjų kalba skiriasi. Susėdom, aptarėm. Pasakiau, kad žargonizmus tyrėjai renka kaip medžiagą apie kalbos ryšius ir kūrybingumą, o dauguma realijas praradusių žodžių jau palaidoti žodynuose, bet tai ne pati didžiausia tragedija, mat gyva kalba turi kisti. Kitą dieną jis tas tezes išdėstė klasėje. Lituanistė, be abejo, paklaiko, sakė – neišlaikysi. Viską perrašėm ta gaida, kad jaunimo kalba yra smerktinas blogis, o gerai buvo tik prie Smetonos, kurio mes nematėm, nes nebuvo tos šėtono išmonės – technikos ir technologijų. Žmonės per metus gaudavo tiek informacijos, kiek dabar apdoroja per dieną, tad prie arklo ar audimo staklių mąstė ir šnekėjo liaudies dainų frazėmis. Ką jūs manot – labai gerai išlaikė. Susimąstykim, kas dedasi mokyklose.

Ne per seniausiai nuėjau į Romualdo Kuncos parodą Juškų galerijoje: buvęs mokytojas. Keista, žvelgiu į jį, o matau Kairiūkštį ir Ušinską; bent jau kontūro atšvaitus. Tie jo svogūnai, buteliai, maldaknygės – kas, atrodo, galėtų būti natiurmorte banaliau. O tik dėl spalvos visa tai. Net perkaitusi elektros viryklė ar krosnies rinkės, ar blikas ant trilitrinio stiklainio – viskas iš lengvai atpažįstamos buitinės aplinkos, kuri čiuopiama su neregio nuostaba. Koloritas, kuriuo orientuojamasi daiktų prigimtyje. Man jis tikras tapytojas.

Kaip pedagogas R. Kunca buvo beprotiškai įdomus. Visuomet energingas, impulsyvus, daug kalbėdavo apie prancūzų ekspresionistus. Aštuntoje klasėje jis mums pradėjo dėstyti plokštuminę kompoziciją. Kas tai yra, nepasakyčiau ir dabar. Po dvejų metų V. Sližytės auklėjimo buvom tokie tvarkingi, modernizmo nesugadinti, o R. Kunca reikalavo visokių keistenybių – kad spalvos rėkte rėktų ir pan. Pvz., kartą stvėrė vienos mergaitės piešinį ir ėmė teptuku grubiai jį terlioti, sakydamas, kad mes čia per subtilūs, tapybos nesuprantam. Kaip tik buvo kažkokie sunkūs metai, mokykla neturėjo pinigų darbininkams samdytis, todėl vietoj vasaros praktikos dailės skyriuj patys darėmės remontą. Atsimenu, kol dažėm langus (trečias aukštas, dabar keista, kad nenukritau ir neužsimušiau), R. Kunca akimirksniu sukūrė kažkokio tapytojams reikalingo baldo projektą, čia pat iš lentigalių jį sukalė ir pavadino tą savo kūrinį „tumba-lentyna“. Tuomet asocijavau jį su gan šiurkščia, mažumėlę komiška, tačiau itin smalsia ir gyvastinga menine natūra: šiandien pastebiu, kad pati esu perėmusi nemažai tokios natūros bruožų. Kartais būtų įdomu pamatyti save iš šalies. Taip jaučiuosi, kai žiūrinėju senas nuotraukas ar skaitau paauglystės užrašus. Godo iš tikrųjų ten, buvo atėjęs, tik nematėm, varlinėjom po iliuzijų rūkus.

Po visko dar užsukau į Algio Skačkausko piešinių parodą „Kairėj–dešinėj“, surengtą autoriaus atminimui – kai kur jis lyg tyčia šagališkas („Šokėjos su arkliu“), kai kur įtartinai pikasiškas („Moterys su jaučiu“). „Pikasiškas“ – tai toks kaip Picasso, iliustravęs Ovidijaus „Metamorfozes“. Na, ir Goyos išleistuvės Vilniaus paveikslų galerijoje – bilietai po litą. Pilna žmonių. Anksčiau nueiti, matyt, tingėjo, laukė paskutinės minutės pasiūlymo – kaip ir aš. Estampuose atpažįsti pasakėčias ir nelabai feministines visuomenės satyras. Tačiau tą atpažįsta kone visi, o štai apie baimės ir vaizduotės sąryšį Goya kalbėjo daug anksčiau už Freudą, tik be teorinių antspaudų, gravituodamas į iracionalybę kaip piktųjų galių įtakos sferą. Įdomiausia, kad vadinamuosius kapričus rašė ir Paganini, beveik amžininkas. Grįžusi namo išklausiau kelis – irgi šiek tiek apie šėtonizmą.

Mūsų sąmonę (ypač dar moksleivišką) neabejotinai formuoja klausimai. Anksčiau tokia rubrika eidavo iškart po didaktinio straipsnelio apie rašytojo biografiją. Neseniai varčiau 1977 metų V. Galinio ir K. Umbraso „Lietuvių literatūros“ vadovėlį: „Ko galima pasimokyti iš Žemaitės gyvenimo?“ Iš tikrųjų – o ko galima pasimokyti iš mokyklinės demagogijos? Kad jaunimas turi ateiti ir sukritikuoti mus.