Eilės. RIMVYDAS STANKEVIČIUS
Įsidūriau į antspaudo nuolaužą
Tik nemėgink vėl pasakoti apie tą garą,
Ropojantį tavo celės lubomis,
Jau kuris laikas bandantį
Neleistinai suartėti su cigaretės dūmu…
Nė nemėgink čia mums demonstruot, kaip jie raitosi,
Kaip aistringai apglėbia kits kitą –
Juk puikiai žinai, kad ugnis iš tiesų bijo vandens,
Kad tavo veidrodis bijo tos jų kraujomaišos,
Nusėdančios pilkšvomis dėmėmis
Tavo paakiuose, rudens tirščiais
Tavo venose, geltonais klevo delnais
Tavo plaučių dugnuos…
Juk puikiai žinai, kad tamsa iš tiesų bijo šviesos,
O ir pats esi joks laidininkas…
Greičiau – prielaidininkas,
Išsigalvotojas, pats savęs bijantis…
Nebijok –
Geriau sakyk, kodėl parėjai?
Sakyk geriau, kodėl parėjai?
Kodėl vienas?..
Kiti tik – saujose,
Urnose, po akmeniniais dangčiais,
Po šlapiais vokais, po dūmą (ir garą)
Aplink tave susikibę…
Ką sutarei, ką pažadėjai mainais
Už galimybę sugrįžti?..
(Lyg krosnis – raudona veidrodyje
Plevena
Mano gerklė
Net ir šviesą išjungus:
„Aš tik gražiai paprašiau,
Ir mane paleido… Neklausinėk.“)
Sargybiniai keičiasi
Keturiolikmečiui Rimvydui, 1987-ųjų naktį iš sausio šeštosios į septintąją atlikusiam spiritizmo seansąDabar krūptelėk ir atsibusk –
Aš stoviu virš pat tavo guolio mėnulio veidu.
Iš burnos virsta mėtinio speigo tumulai,
Balti debesų tumulai – vietoj akių –
Man jų seniai nebereikia – jau visada galėsiu
Žvelgt iš viršaus – iš penkto, nuolat rakinamo
Aukšto palatos (kurioje išties buvau laikinai
nuo savęs paslėptas) –
tas langas – man visada prieinamas,
tas langas – visada rodo sniegą, ilgainiui
su juo apsiprantama –
Gana lengvai išmokau per jį pamatyti
Subtiliausias smulkmenas – net aistrų
Skyrybos ženklus, net iš tolo
Pažinti save –
Iš viršaus, iš pakaušio, iš pirštų
Virpėjimo, kai kurių
Būdingų palyginimų, dantų
Plombų lavoninėse…
Tau, matau, dar nesiseka?..
Štai, žiūrėk – mudu kalėjome tose pačiose
Nuotraukose – daugybę metų,
Sukamų atgal – kur dar neturėjau
Žvaigždės kaktoje – dar šukuodavau plaukus atgal…
Nežinodamas nė už ką nepatikėtum,
Kad čia tas pats – kur atlapas dabar žagsi
Ant operacinės stalo – visas iškraustytas, tuščias…
Knygos išimtos iš lentynų, tik išvirkšti puslapių
Atspaudai dulkėse,
Mano netyčia sutvertų vabzdžių ir paukščių pėdsakai –
Jų kalėdinis nugirgždėjimas plaučių pusnimis,
Mano minčių ištapnotais takais link girdyklų…
Žvaigždėta erdvė.
Kiek daug dabar naujos vietos
Kažkam vėsiam ir mažoriniam (ko mudu
many niekad nebuvome darę)
Tarp apsilupusių lango rėmų,
Švaresnių dėmių mano sienose,
Nuo kurių jau nukabinėti abrozdėliai,
Plakatai, puslapių skirtukas,
Užsimetęs už mano pamušalo – štai
Kodėl šitiek metų regėdavai jį vietoj sapnų!..
Nuo tos vietos, kur buvau užvertęs,
Kalbu labai aiškiai ir garsiai,
Pakartoju kai kurias minutes,
Žvilgsnius kai kuriuos pasibraukiu (juos
vėliau iškoduosiu, apgręšiu, paversiu
savais)…
Nuo tos vietos supratau –
Daugybę kartų pareisiu savęs ieškoti,
Surankioti sau paliktų ženklų,
Juslinių užuominų, liulančių samanų,
Akivarų baksnojimų lazdomis –
Slapta kūlgrinda, štai dabar atvedusi virš
Tavojo guolio…
Virptelėk ir išsigąsk truputį –
Čia ta dvasia, kurią savon paauglystėn per žvakę
kaip siūlą, ir siūlą kaip žodį, ir žodį
Per tikinčią ranką, per adatos ausį per prievartą
Buvai parsivedęs – – –
Todėl paskutinįkart išsigąsk
Savo nežinojime –
Nubudęs jau būsi
Aš.
2009 m. naktis iš gruodžio 28-osios į 29-ąją
Atprantu sveikintis
„Už lango toks rūkas, kad sėdėdama
čia beveik nematau savo rankų.“
Iš „Gretutinės erdvės“
Per ilgai, per lipnus šitas rūkas –
Per tirštas,
Taip ilgai negalėjau matyt savo rankų,
Pasekt, ką jos daro, kam dirba…
Palengva jos išmoko gyvent be manęs,
Be vardų ir be poilsio, žodžio šiltesnio,
Švelnesnio garo pūstelėjimo,
Žmonių bent menkiausios priežiūros…
Sulaukėjo nuo rūko,
Nuo vėjo –
Iš namų bėgo, negrįžo nakvoti,
Slapčiomis pasiliko prigludusios
Prie glostytų kūnų,
Atsispaudusios puslapiuose,
Įlindusios, užsiglaudusios
Paveiksluose, mėginančios apsimesti
Sutemusių gluosnių siluetais,
Dugno ropliais, Dievo ir velnio namais,
Abstraktesniais ilgesio potėpiais,
Nerašytais eilėraščiais…
Kad jos – vis dar mano, suprasdavau
Tik iš skausmo (tonacija dar ta pati,
tos pačios diezų bitės, smingančios
į mano geluonį – tyčinė nemiga,
pernakt negesintos stygos, pirštų virpėjimas
virš žvakės)…
Kaži ar mane dar iš veido
Pažintų?..
Tik nuojautos, padriki šūksniai
Iš rūko, koduoti laiškai,
Pribraukyti meilės glamonių
Juodraščiai, bandomo
Kurti pasaulio fragmentai…
Per ilgai, per lipnu, per tiršta, per juos
Atprantu sveikintis –
—– Kaipgi ryžtis bičiulio
Man ištiestą ranką paimti?
Bijau vis, kad
Manąją surastą (užmuštą)
Parnešė…
Paskui bus mergaitė
Man buvo duotas sėdėjimas ant palangės –
Kad nieko nebijočiau –
Su jau tada nugraužtais nagais, pragraužtais
Kelnių keliais, su graužiama žvake
Ar kreidos gabalu rankoje –
Kad nieko nesitikėčiau…
Taip ir augau – vaikas, pilnas pelių,
Pilnas nemigų, žiūrėjimo į operacinės langus,
Spalio danguj pavaduojančius pilnatį –
Šviesios buvo mano vaikystės lubos –
Kad nieko nebijočiau…
Man buvo duota matyti daugiau,
Nei rodo langai,
Man pilnas dangus, šulinys ir veidrodis buvo
Ženklų, pilnas po kilimėliais išslapstytų raktų
Į visai šalia almančius pasaulius –
Kad nieko nesitikėčiau…
Man buvo duotas žvarbus ėjimas paskui
Karstą, stovėjimas palei krosnį, šlapiomis pirštinėmis,
Pirmieji aiškesni ano pasaulio vaizdiniai –
Kad nieko nebijočiau,
Tęvi, į Kalvarijų kalnus sunkiai kopiantys balsai,
Plevenantys, kaip žvakių liežuviai,
Saldainiai „Azalija“ ant giesminykų stalo
Ir lygiai tokios pat azalijos vazonėliuose
Abipus karsto (kad nieko nesitikėčiau),
Ir degtinė juoda ant duobkasių stalo,
Juodose burnose, ant grumstuotos
Staltiesės raudona Marijos raudona širdis užkandai –
Iš nespalvoto, bet švento paveikslo –
Kad nieko nebijočiau –
Net ir savo džiugesio klyksmo,
Giesmių lipnias gijas sutraukančio:
– Jis pailsės ir vėl bus. Jis paskui
Bus maža mergaitė…
Man buvo liepta gulti į lovą –
Kad nieko nesitikėčiau,
Ir duota tabletė, kad nieko nebijočiau…
Vėliau man buvo duotas Kūčių vidurnaktis,
Plaučius sprogdinantis nerimas ir eglišakių kvapas
Su „Jis paskui bus maža mergaitė“ prieskoniu –
Kad nieko nesitikėčiau,
Buvo duotas vieversys virš pirmų želmenų,
Vėjas nubruoždamas man skruostą spėdavo
Sušnabždėti, kad nieko nebijočiau…
Buvo duota žinoti, kad pražystant medžiams
Miršta daugiausia žmonių (to reikalauja pasaulio
Harmonija), duota suprasti, kad neužteks
Manęs vieno reikiamoms patirtims surinkti –
Kad nieko nesitikėčiau, buvo leista
Sprogti drauge su medžiais, su knygomis,
Išsitaškyti baltais baltutėliais žiedais,
Einančiais iš proto, nuo šakų besidraskančiais…
Ir pabiro iš manęs visos pelės – miriadai
Alkanų akyčių, pasklido po atkampiausias
Pasaulio kertes, pro plyšius išsprūdo
Anapus…
Gyvena visur, velka mane į priešingas puses,
Siunčia ir siunčia man laiškus –
Kad nieko nebijočiau –
Natas, kaštonus, apgraužtas žvakes,
Žmones, kurių neprisijaukinau,
Pakartotinai – ženklus, kurių nesupratau,
Kad nieko nesitikėčiau…
Man ženklas dabar jau ir vaikas,
Pilnas pelių,
Ir išblukus Marijos išblukus širdis
Raudonuose atminties paveiksluose,
Ir šviesus siluetas,
Atsiskiriantis nuo operacinės langų – kylantis
Drauge su tęvais giesminykų balsais,
Vieversiais virš laukų ir žvakių liežuvių –
Kad nieko nebesitikiu, nieko nebijau –
Esu laisvas –
Patvirtini man ir tu – šąlantis dabar šlapiomis pirštinėmis,
Einantis paskui karstą –
Eik, eik – ko sustojai?..
