Eilės. JULIUS KELERAS

istorija apie angelą-vabzdį

angelas, tapęs vabzdžiu,
nenustoja būt angelu,
plytinės sienos išsaugo
viską, išskyrus treles

muzika lieka niekur –
ji kelias kas kartą iš naujo,
liepdama jos klausytis,

vos tik pramerki akis

angelas veidu į žolę,

angelas, trupantis knygoj –
kūno nėra, tiktai garsas:
dūzgia kažkas kambary

gal tu, karalaite, kelkis,
atsargiai pasiremk ant pagalvės
ir angelas, na, tas žiogas
staiga ant krūties nusileis

atbėgs devyni nykštukai

vilkdami pabalusią rožę
ir Mėlynbarzdis, viską
staiga supratęs, pravirks

kažin ar bereikia pridėti –

pasaka baigsis šiandien,
lygiai dvyliktą, naktį,
ir angelas taps, kuo buvo,
tik į dangų nekils

neužšąlanti jūra

tu esi arčiau, nei galvoji,
nei tavo pirštai, kurie pasivijo
greičiau, negu spėjau žengti už linijos,
kur lietus ėmė virst nebesustabdomu sniegu

ir viskas aplinkui tiesiog tapo delnais,
globiančiais Viešpatį, globiančiais
mudu mažam inkile iš sniego, iš kur –
kaip ir sakei – puikiai matosi neužšąlanti jūra

pasiekus lūpas

mane vis dar domina šalnų
muzika, purvino sniego tikrovė,
sandariai uždaryta akimirka,
kai kūnas ima glaustis prie kūno

kai upė ima bristi į upę,
net nebandydama nusirengti,
iškart panirdama į kitą matavimą,
galimas daiktas, net skurdžioj
vaikystės Arkadijoj

galimas daiktas, verta vėl mintyse
išardyti laikrodį, kad patirtum,
kaip tirta keliai, lūpoms pasiekus
lūpas

Francesca,

tu praskleisk kojas atsargiai
tarsi rašydama laišką dar
mažai tepažįstamam Viešpačiui,
kuris jau atsakė į tavo bučinį

tu jau žinai – jei ant krūties
nusileistų balandis, vasara prasidėtų
gerokai anksčiau, nei galėjo spėti
mikaldos ar nostradamai

tik nejudėk: smėlio krislas tavo plaukuos
vis dar ieško geldutės, o dvi vaikystės
akvariumo žuvys tave seniai jau
pamiršo

beje, jei ant krūties nusileistų
kregždė, anaiptol neatmestina,
jog tau reikia jau keltis
ir vėl susikrauti daiktus

kino seansas

per nebylaus kino seansą paliečiau
tavo ranką, ne, tai ne aš, tai svetimi
svetimo laiko gerbėjai, šešėliais
užtvindę sustingusią kino salę

ekrane pasirodžius figūroms tu
krūptelėdavai tarsi žuvis, netyčia
išnirus iš vandenyno, plaukiojai
kaip debesis po reginio geidžiančią salę

nerasdama, kur atsiremti ilgiau
nei minutei, skaitydama žiūrovų
veidus troškai, kad jie nesakytų
tau nieko – apmaudo, džiaugsmo ar pykčio

tačiau tu žinai, kad gyvieji visada
išsiduoda – pirštais ar prakaitu,
lūpom ar virpuliu delnuose,
kur be gailesčio surašytos visos jų naktys

jie išsiduoda, taip – virpančiais
pirštų galiukais, aukso smiltim
panagėse, uždususia jūra,
kvėpuojančia plaukiančių plaučiuose

ir kur jie buvo panėrę?
ir kas jiems pasakė tąnakt –
šiąnakt kino nebus,
galite eiti – ite, Missa est, ite

balandžių tupdymas

iš byrančių knygos puslapių jis žvelgia,
kol žvilgsnis išsenka ir raidės nežinoma
kryptimi lekia gilyn netekdamos pirminių,
kažkieno per jėgą suteiktų reikšmių

jas valo lietus, nematomi cenzoriai
giltinių snapais išrikiuoti paradui, spalvoti
ką tik pripūsti guminiai demonai,
nė per žingsnį neprileidžiantys Viešpaties

visai nekaltos mergaitės barsto gėles
per keistą procesiją, neužfiksuotą
jokių tikėjimų kronikose, jokių katastrofų
žodynuose, trumpiau tariant, niekur

o jis vis dar žvelgia raidžių juodumo
akim nematydamas nieko, bet laisvas,
nematomas, atviras – kaip skliautas,
į kurį kažkas pritupdė balandžių

CV

laiku darė namų darbus,
nevėluodavo į pamokas,
per pertraukas elgdavosi drausmingai,
už mokyklos teritorijos nerūkė, išvis nerūkė

nesidomėjo pornografija nuo mažų dienų, niekad,
šiuolaikinis gatvės pasaulis jo nedomino,
laiku darė namų darbus,
netikėjo jokia Apokalipse

galima sakyt, buvo padorus krikščionis,
nors ir nepažinojo jokio Dievo,
gerbė kaimynus, kitatikius,
nelankė diskotekų, nekviesdavo šokt gražiausios

gražiausios nebuvo, visos buvo lygios,
visos buvo neišskirtinos, rūkė, čiauškėjo,
trukdydavo jam susikaupti, trukdydavo
jo mintims tvarkingai ir laiku užmigti

padoriai užmigti, nespjaudant saulėgrąžų,
nieko nespjaudant, laiku atsiremiant
į sieną kaip svetimam svetimų rankų
atremiamam dviračiui, prieš tai nukėlus mergaitę

į sieną – kaip niekad neuždegto degtuko
galvutė kad remias amžinoj degtukų
dėžutėj, prieš kelis šimtus metų
kažkieno saugiai pamestoj po prekystaliu