Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

„Rūkas virš slėnių“ (R. Gr.)

Su pertrūkiais, ilgesniais ir trumpesniais, baigiau skaityti šį romaną. Geriausia – pabaiga. Nežinau, ar tada (2006) autorius jau buvo parašęs, bet ausis tai išūžė daug kam.
Dėl ko?
Kad geriau suvoktume, reikia pacituoti:
Ir tada, kaip susitarę, kartu obelų žieduose sučiulbo, sučirškė, sušvilpė visi Vyniauto varnėnai, o pats Vyniautas tebesėdėjo kaip vakar vakare ant savojo suolo, prisispaudęs nugara prie atkaltės, tik į jo galvą ligi pat koto buvo įkirstas virtuvės kirvelis. Ant to koto galo tupėjo vienas varnėnas ir čiulbėjo, pražiojęs snapelį tiesiai į patekėjusios saulės spindulį. Obelyje, matyt, jam tą spindulį užstojo žiedai. Spurdėjo visas, virpino sparnelius, tai atrodydamas mėlynai juodas, tai kaip juodai mėlynas, visas apimtas neapsakomo džiaugsmo: į jo šviesiai raudoną pražioto snapelio vidų saulės spindulys švietė tiesiai, ten viduje jam kažką virpindamas, o gal tįso iš ten atgal į saulę kaip koks plonytis auksinis siūlas, ir todėl atrodė taip gražu.
(Kas čia gražaus? Ogi sąsaja neteisingai nukirsto seno žmogaus ir giesmės, siūlo, kuris suriša negyvėlį su Saule ir Visata.)
Išvada peršasi maždaug tokia: teisingai gyvenantys žmonės anksčiau ar vėliau pralaimi. Jais pasinaudoja neteisingieji, pasityčiodami iš jų gyvenimo būdo.
Romanas apima du trečdalius XX amžiaus Lietuvos istorijos. Maždaug iki nepriklausomybės. Jei anoji Lietuva ir buvo su savo ydomis, tai po to – smuko dar labiau. Okupacija ir degradacija, paskui smukimas jau iš inercijos, iš laisvės – atsipalaidavimo ir anarchijos.
Įsivyravo kriminalinio pasaulio „moralė“.
Ir apie lietuvių prozą. Aišku, kad su šia generacija (1933–1939 metų) pasitraukia senoji Lietuva. Atėjusieji atmeta šią literatūrą ir kuria savą – savų moralinių nuostatų. Pasikeitė ir rašytojas, ir jo požiūris. Galop – stilistika. Paprasčiau (ar palyginimais) šnekant: anksčiau tapant ar drožiant šventuosius reikėjo pačiam turėti bent lašą šventumo. Arba manyti, kad jo reikia turėti. Dabar daromi dalykai taip kaip kalėjimų Kristus. Kriminalinis kičas.

Apie patį varnėną

Sturnus vulgaris. Žvirblinių būrio sodybų ir sodų juodas žvilgantis paukštis.
Žvirblis gali irgi didžiuotis!
R. Gr. romane jo spalva maišosi – juoda su mėlyna, aš gi pavasariais vis matydavau žalią su juoda arba atvirkščiai. Net su gelsva, kai saulė pašviečia jam į krūtinytę.
Betgi čia apšvietimo niuansai.
Juoda su mėlyna (mėlyna prie šitos pat spalvos…) yra vyraujanti romane mirties spalva.
Didžiuma R. Gr. romano vyrų jau „iš anksto“ degradai, čia pirmąsyk vaizduojama taip degradavusi moteris, žemaitė – Milda Marija, šventoji ir prakeiktoji.
Paskutinioji detalė (gal kam bus įdomu): jokių romano prototipų nėr, yra tik topografija – slėnis prie Salantų. Žmones ir jų likimus padiktavo pats kraštovaizdis. Apsirikau ne tik aš, bet ir J. A. Iš to turėjo gardaus juoko pats R. Gr.:
– Du tokie meistrai apsigavo!
Sakau:
– Tai reiškia, kad įtikinamai sugalvojai.

Mediniai miesteliai

Užsiminiau R. apie romane rastą metaforą „medinių miestelių vasara“.
– Vienais metais nuvažiavau į Žagarę. Žydėjo žagarvyšnės, mažos vyšnaitės, tarp jų pajuodę mediniai namai. Grįžęs į Vilnių sutinku Ditą, toji klausia, kur buvau…
– Žagarėj.
– Į ką ji panaši?
– Žinai, kai senis skuta barzdą ir išsimuilina visą snukį, tai ir čia taip. Atrodo, kad visas miestelis skęsta putose. Salantai taip skęsdavo į rudenį šermukšniuose. Būdavo raudoni ir, kol pereina, susvaigsta galva.
Nebentais! Sako, kad ne meistras, o jo įrankiai dirba… Visas krantas kušėjo nuo vaikų. Nebuvo lopelio vieversio kojai pastatyti. Kol ateis sprogsena…

Bloga žmonių elgsena –

toji mane kartais tik užveda. Baudelaire’o viena leidykla norėjo išleisti vos 30 vertimų ir – be jokio honoraro… Susipykau. Po kelerių metų išėjo visas, tik jau kitoj leidykloj. Panašiai ir su Apollinaire’u. Iš pradžių buvo apie 30. Viena leidykla nieko ten nesuprato. Supykau. Dabar išverčiau visą rinktinę (gal 80 gabalų).
Ir t. t., ir t. t.
Kankinkit, budeliai, smarkiau (Salomėja Nėris).
– Jeigu ta boba mane pames, tai gausiu geresnę, – sako (…).
Temetie!

R. Gr. ligoninėje

– Kai gulu į ligoninę, niekam nesakau. Kam man tie lankytojai? Bet kur tu čia išsisaugosi! Rimo (Š.) sesuo ten dirba. Vienąryt atsiveria durys, kyšt Rimo barzda… Už mane dešimčia senesnis. Žiūri.
– Ko tu čia atėjai? – klausiu. – Ar nori kaip Basanavičiui ranką pabučiuot?
– Ne, romaną perskaičiau. Norėjau į gyvą pažiūrėt…

Kaip stojom į Europos Sąjungą

Šiandien pirmą kartą iš aukštus postus užimančių pareigūnų lūpų (per 2-ąjį televizijos kanalą) girdėjau, kad per balsavimą piliečiams buvo dalinamas alus. Labai nedaugelis žinojo ką nors apie teisinę sąjungos pusę, pavyzdžiui, kas galima vokiečiui, prancūzui, olandui… Lietuviams, žinoma, begalė apribojimų. Europos įstatymų viršenybė daugeliu atvejų verčia mus antrarūšiais žmonėmis.
Spurdėkite, kregždutės!

Spalio 15, pirmadienis

Neišsijungianti elektra

Šįsyk – gatvės šviestuvas prie upės, Vileišio gatvėje. Šviesią rudens dieną tarp geltonuojančių medžių.
Ir saulė šviečia, ir medžiai šviečia, ir aš…
Tai kam visa tai? Dar ta lempa, vos vos pamirksėdama… Po žiemos nuvažiavęs į sodžių taip radau blyksinčią Iljičiaus lemputę bulvių rūsy. Jonas, matyt, girtas įjungė ir švietė toji čia dieną naktį.
Pelėms, bulvėms ir putpelėms, žiurkėms, pacams. Kam dar?
Velniams! Akių gadinimui, dievybių mulkinimui.
Juk tiesa, kad Dievas šypsosi, kai žmogus mąsto.
Galvok, galvok!

Papildos

LKŽ neduoda žodžio „vilkautas“. Iš tiesų tai tėra mitologinio „vilkolakio“, „vilktakio“ sinonimas. Žmogaus, gebančio pasiversti vilku. (Beje, tam reikia kūlvirsčiu pralįsti pro žemėn sukištų vytelių lanką…) Ne tai svarbu. Atsimenu, kad senas mokytojas iš Liškiavos Vilkiautinio kilmę siejo su „vilka-kiaušiais“…
Taigi žmonės su vilko kiaušiais.
Tokiu atveju koks nors piekautas galėtų būti siejamas su žmogum, gebančiu pasiversti gyvuliu, galviju, kiaule etc.
Jeigu angelus (maištaujančius) Viešpats pavertė į kiaules ir sugrūdo į vandenį (Jėzus gi piktąsias dvasias…), tai kodėl žmonės patys to negalėtų padaryti? Tam tikrus burtus žinodami ir savybių turėdami.
Tokiu būdu M. Bulgakovo žmogus su šuns širdim (ar kiaušiais) irgi neatsiranda tuščioje vietoje.
Juoba „kiaušinis“ tikrai etimologizuojamas kaip „kiautas“. T suminkštėja prieš i ir iš „kiautinio“ turim „kiaušinį“.
Apkiautęs, tiesa, yra apsileidęs, tingus žmogus.
– Nebūk toks apkiautęs!
Daužyti kiaušinius reiškia ne ką kita, o tik kiauto bandymą. Kieno kietesnis?
Kiautynės – kautynės, kavotynės, kavolis, kaušas.
Ir Maušas!

Saulės aktyvumas

Šiųmetinis Nobelio laureatas (Amerikos mokslininkas) teigia, kad Saulės aktyvumas nepasikeitęs nuo 1940-ųjų.
Mums tai lemtingi metai. Esu rašęs kūrinėlį „Skerdykla Nr. 1940“…
Lietuva iš esmės yra šito Saulės aktyvumo zonoje iki šiol. Kosmologiniu požiūriu. O liaudiškai tariant – paraudonijusi. Toliau – dar labiau raudonuos, tai kas, kad nepriklausoma! Kinija irgi buvo nepriklausoma.
Bent jau raudonumas mūsų krašte neabejotinas. Jeigu Saulė dar labiau „kūrensis“?..
Čia, žinoma, iš skerdžiaus Lapino.

Nobelio premijos užkulisiai

Jie yra slapti, bet šiemet, pavyzdžiui, paaiškėjo, kad vienas komisijos narys, garsus žmogus, atsistatydino dėl literatūros, sakydamas, kad tai „jau paskutinis šiaudas“.
Nėr abejonės, kad žmonės visur nesutaria. Spėta prisiminti ir tai, kad šeštajame dešimtmetyje premija suteikta už eksperimentus poezijoje. Kam?..
Jeigu žmonės mano, kad komisijos gali „duoti ar neduoti“ teisingai, tai labai klysta. Nebuvo ir nebus, negali būti tokios komisijos.
Beje, laureatai mano (tiki), kad jie gavo teisingai, o negavusieji – pučiasi ir kritikuoja.

Klingonas

Tai – ateivių arba nežemiškų civilizacijų kalba. Ją studijuoja Karolina Kazimierczak. Vien daiktavardžio čia esama bene šešių formų, laikų – 6…
Tai ne fantastinė, o poetinė kalbos forma. Į ją jau išverstas Šekspyro „Hamletas“.
Manoma, kad klingonas – tokia pat archajinė kalba kaip anglų, lenkų, lietuvių.
Jau išleistos klingono gramatika, o Suomijoj – studija apie ateivių šalies teisinę sistemą.
Yra dvi klingono kalbos, bent jau žinomos ir studijuojamos. Pamiršau tik jų pavadinimus.
Beje, norėčiau rašyti klingonu…
Dar dėl Šekspyro: yra nuomonė, kad ateiviai „Hamletą“ ir kitus kūrinius jam padiktavę. Arba – žmonės juos buvo pamiršę, o ateiviai priminę.
Taip norima priminti, kad žmonija pamiršusi pagrindines gyvenimo tiesas. Žodžiu, sukama į moralę…

Cibas

Anos generacijos pažiba, gražuolis, didžiausias „Neringos“ chuliganas, avantiūristas. Baisiau 10 kartų nei Ostapas Benderis. Mirė pernai, arklidėse. Gal septynias dešimtis peržengęs.
Tas pats, kur šlapinosi, pasilypėjęs ant Lenino postamento to paties vardo aikštėje (Lukiškių).
Vienąkart į slaptą Vilniaus kekšyną (iš kur bus viešas?) atėjo ir… ypatingųjų bylų prokuroras. Cibas (ten jau įsisiūbavęs) ilgai nelaukė, griebė butelį (pilną) ir vožė prokurorui…
Antrą kartą pridėjo J. Paskui (ne dėl šių bardakų) J., pakliuvęs į KPK (kriminalinės priežiūros kamerą, kur vyrai utėlėm apeidavo…), vėl susidūrė. Prokuroras šįsyk turėjo galimybę atsikeršyti, o (J. žodžiu) parodė kilnumą…

Dievukų nuvainikavimas

Šįkart apie V. Krėvę-Mickevičių. 125-osioms jo gimimo metinėms (1882–1954) gavau kvietimą, kur išrašyta: „Aš norėjau atvaizduoti milžinų sielą – senovinę Lietuvą…“
Lyg ir gražu būtų, bet iš kur tas naivumas? Užuot įsigilinęs į save, žmogus imasi velniažin ko!
Kur tie milžinai? Kur ta senovinė Lietuva? Nejaugi Subartonyse, Merkinėj?
Viskas gal dar būtų ir nieko, atleistum žmogui tuos svaičiojimus, jei ne 1940-ieji, kai šio žmogučio pasipūtimas pasodino jį į sovietų Lietuvos premjero kėdę…
Paskui – vokietmetis, slapstymasis, kinkų drebinimas (valstietis šieno vežime išvežė jį į Maišiagalą…). Štai tau ir Šarūnas, ir Mindaugas, ir Skirgaila.
Vėliau – bėgimas į Vakarus, Amerika, Filadelfija…
– Vaj, koks aš senas, koks aš senas! – dejavimai (H. Nagio pasakojimu).
Kas lieka? Nebent „Raganius“, „Močiutės vargai“, „Silkės“, „Skerdžius“…
Keli ar keliolika realistinių pasakojimų, persmelktų skystoko panteizmo.
Greičiau gal pirmykščio naivaus animizmo, tikėjimo, kad „viskas turi sielą“.
Aišku, kad karikatūrinu, bet turiu ir šiek tiek tiesos pasakyti. Ir pasakau.
Žmogus turėtų atskleisti ir savo menkystę. Nebijoti to.