„Poezijos pavasario“ datulė
MARIUS PLEČKAITIS
Tikriausiai jau kokius 200 144 kartus panosėje ar viešai buvo užduotas metadimensinis klausimas: „Kas tas „Poezijos pavasaris“?“ Ir apskritai – kur man dabar per tą „Poezijos pavasario“ orgiją dėtis?
„Poezijos pavasaris“ tūlam lietuviui pirmiausia asocijuojasi su emblema – PP paukšte. Ši paukštė – veikiausiai gegutė, gal jerubė. Arba Jonynas.
Nauda tūlam lietuviui iš PP menka. Jei nesi eiliakalys – vynelio, sūrio ir grakščiakojų atsidavusių gerbėjų, matyt, negausi. Mantas Gimžauskas viename eilėraštyje ne be reikalo rašė:
bet pusketvirto milijono dievų gatvėj tave gali išgirsti ir įliet šventos dvasios į smegenis tos nuo kurios madinga pastoti pastoti dažniausiai poetu ar didvyriu
Mūsų tėvynėje, Lietuvoje, poeto ir didvyrio sąvokos yra beveik tapačios. Niekas rimtai nežiūri į poetų peštynes, alkoholystę ar korimąsi. Juk tam reikia gero kibiro drąsos. Poetas yra didvyris tiek, kiek didvyris yra nevykėlis.
Pasislėpti nuo „Poezijos pavasario“ balanų baisiai lengva. Indiferentiškumas būdingas kas antram lietuviui. Dar kas antram – intravertiškumas. Kartu šie Jungo iškasti draugeliai kepa blynus ir geria baltąją. Paskui patys virsta į „Poezijos pavasarį“ ir atsiduoda jo promilių šėlsmui. Taigi pasislėpti nuo PP – baisiai sunku.
Jolanta Janavičienė. Kaukės. 2010
„Poezijos pavasaris“ turi tradiciją kas metus iš poetų atsiųstų eilėraščių sudaryti geriausiųjų almanachą. Čia niekada netrūksta senų, veik mohikanų, poetų. Jie, žinoma, labai vertinami, turi brontozauriško žavesio. Netrūksta čia ir gražaus jaunimo. Tokio kaip aš, šio painaus pamąstymo autorius. O didžiąją dalį almanacho sudaro necharizmatiškų vidutinio amžiaus vyrukų ir madmuazelių postringavimai. Knygelė išleidžiama maždaug 800 egzempliorių tiražu. Dalis jų atiduodama autoriams, pasirašiusiems klaidžią sutartį. Likusi dalis pūpso knygynuose, ieškodama drėgnų moteriškų delnelių: ak, Stankevičius…
„Poezijos pavasaris“ – tai interpolė, tarpmiestinė šventė. PP paukštė nepavargdama skraidina poetus ir poetes į atokiausius Lietuvos kampelius. Tačiau atokumas kvepia riba, o riba – periferija. Periferija savo ruožtu atsiduoda naftalinu ir liurlenančiais močiučių dekalogais.
Laimė ta, kad ypatingų pažinčių, norint aktyviai dalyvauti „Poezijos pavasaryje“, nereikia. Čia ne piktasis broliukas PDR ar Vilniaus „bohemščikų“ ložė. PP yra atviras visiems: gėjams, tautinėms mažumoms, net sūnums poetams. „Poezijos pavasario“ paukštė guviai kraipo snapą, pliaukšdama tiek su niekam nežinomu penkiolikamečiu, tiek su prastu burnos kvapu pasižyminčia poete iš Visagino.
Tikriausiai visų pasaulio metaforų neužtektų PP grožiui nupasakoti: žymiųjų poetų džentelmeniškumui, susipynusiam su vyriškumu, rašančiųjų socialisčių kilniadvasiškumui, jaunųjų kūrėjų originalumui, debiutantų visa zonduojančioms akytėms. Ak, kaip lengva įsimylėti pavasarį! Kai lauke tiek veržlių eiliuojančių Homo sapiens – su šypsenomis veiduose ir gėlėmis švarkų atlapuose. Taip ir norisi kišti ranką kišenėn, ištraukti „stapariką“ ir paprašyti, kad įpiltų.
