Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

Labas, giesminyke,

gyvenimas pilnas grafų, žydų ir juodaodžių. Gyvenimas pilnas pumų, net Rilke rašė apie narve uždarytą pumą, kurios vyzdžiuose pievos, rožės, Dievas ir laisvė, net tu beveik puma, nors niekada apie jas nerašei, bet sukalbėjai jas.

Nei juodaodis tu, nei žydas, bet tikrai grafas ir tikrai puma. Nei grafė aš, nei puma, bet tikrai žydė ir tikrai juodaodė. Nebūčiau aš, nebūtum tu. Aš žydė, panašiausia į juodaodę – mano vidus pilnas drungnos kavos, bet jei būčiau puma, augčiau ne ant medžių, o ant kopėčių ir ten veikčiau, nežinau, kas užeina.

Aš esu savo duona, savo žuvys ir kiaušiniai, oranžinė spalva ir citrinų avantiūra. Jis irgi. Kai Chaimas Soutine’as nutapo kiaušinius, mirusias žuvis, jos transformuojasi į tikrai kažką antgamtiško, nežinau, gal į Nietzschę. Jeigu Nietzsche gali būti tragiškas, tai jis tragiškas, nes Soutine’o žuvis, kuri transformavosi į Nietzschę, yra tragiška. Kokios akytės, kokie oranžinių atspalvių veidukai, kokie šviesūs pilvukai. Užuot čia rašiusi, aš geriau glostyčiau šviesiausiuosius žuvų pilvukus. Jeigu visi dalykai gebėtų transformuotis į Nietzschę, būtų dramatiški.

Grafiškame laiške rašei, kaip važiuoji iš Vilniaus, stebi labai nedramatiškų spalvų šalikeles, bet pasiduok – groteskas ir dramos niekada nesibaigia, never ever. Vaikštau gatvėmis ir plečiasi dievybės akys tokių dramatiškų dalykų regėdamos. Mylene Farmer išdaigos prieš šitą dramatizmo jėgą – visiška smulkmena. Išvydau gatvėj tokią moterį, oioipanelešvenč., raitausi pagalvojusi, fatališka, teatrališka, oioižirafašvenč., nors maldauk jos, kad dar pastovėtų, papozuotų, o aš žiūrėčiau į ją ir rašyčiau. Aš dailininkė, bet kitokia, lankiau dailės mokyklą, kiekvieną dieną piešiau ir piešiau, bet manęs niekada nedomino natiurmortas kaip tapybos, piešimo objektas, mane domino natiurmortas kaip rašymo objektas, ir dabar rašydama susikuriu tam tikrus natiurmortus, komponuoju daiktus, šešėlius ryškinu ten, kur tik užsimanau, ir komponuoju, kaip užsimanau. O literatūra mane domino tik kaip piešimo, tapymo objektas.

„Karalaiti, aš tau irgi parodysiu savo sugebėjimus. Aš galiu, kad pro duris išlįstų višta arba kad išvirtas kiaušinis pasidarytų neišvirtas, kai tu jį suvalgysi. Aš galėčiau padaryti, kad tu vaikus visada nešiotum ant pilvo ir dar šokinėtum. Aš per vieną sekundę galėčiau padaryti iš žuvies laivą ir ten sunešti visus, net ir Stepą. Jei karalaičio veidas apskritas, aš padarysiu, kad jis būtų pailgas.“ Arba: „Išsiilgau tavęs. Aš gyvenu gerai, dabar auginu sraigę, kuri irgi gerai gyvena. Aš dabar mėgstu jau visai kitus gyvūnus. Dar mokykloj klausė, kuo tu dirbi, ir aš pamiršau. O tu žinai, kad kažkur Amerikoje yra žiurkių, didesnių už žmones. Mano mintyse tik dėdė Jonas. Mano mintyse tik tai, kad jį suvalgys tos žiurkės. Rašei, kad parašyčiau ką apie mokyklą. Apie mokyklą galiu parašyti ne ką.“

Grafe tu, giraffe, rašei, kad pasaulį kuo puikiausiai transformuoja vaikai, gali kuistis po mano vaikystės žiedynus, žirafynus – turiu galingos medžiagos, matai, čia viskas SaturnoMarsoVeneros nulemta. Kita dalis galingos medžiagos – užkasta, nes kai tik išeidavau į kiemą, imdavau viską kasinėti ir užkasinėti.

O dabar mano vyzdžiuose dvidešimt žydų tarp pumų, jei norit, kad nusiraminčiau, turit kaip krokodilui užrišti akis, nes gyvenimas pilnas žydų, pumų, grafų ir juodaodžių ir jie išilgai bėginėja mano gyvenimu ir mano vyzdžiai pilni jų ir niekad neapsiraminsiu. Trys pastaruoju metu dažniausiai vizualizuojami dalykai yra oranžinė spalva ir Carlas Gustavas Jungas, namie laikantis apuokus, ir Sigmundas Freudas, pilve laikantis pelėdas, o Marija mano nekaltoji!

O laumės nekaltosios, ką tik buvo atėjusi Živilė. Žmogus-dvyrka: duok jai dviratį be pedalų – vis tiek apvažiuos Baikalo ežerą, duok kupranugarį – vis tiek su dviračiu atvažiuos. Ji tikra proto mašina, gražu žiūrėti, kaip ji moka padirbėti galva, bet mano namuose jai nesigalvoja, nors jos pulsas normalus, veik tobulas. Čia niekam nesigalvoja, sakau, kad aš įsidarbinčiau chaose. Kai kurie žmonės man tikri turėklai, gerai prilaiko, nes jei ne jie, jau seniai būčiau keturis, septynis kartus balkone auginusi kalakutą ir penkis, devynis kartus būčiau išėjusi į miestą ir jį sudeginusi. Ir taip kaip visada: „Ale baigsis tavo hedonizmai, Akvaile.“ Ale nesibaigs, nes šiemet Tigro metai ir aš tinkamu metu pavirsiu tigru.

Peržiūrinėju kopėčias, lipk ir siek protu lubas, ant jų dar knygų, perlų, šilkų prikabinta. Iš šito kampo gerai matosi Romaino Gary „Moters šviesa“. Nagi nei žvėris, nei spragtukas buvo Romainas Gary, bet tikrai buvo šviesa ir tikrai moteris. Siunčiu romengariškus linkėjimus.