Vienatvės džiaugsmai

PHIL DAOUST

Čia, kur gyvenu, atsitiktiniai lankytojai užklysta retai. Nuo artimiausios gyvenvietės trys kilometrai purvino kelio. Kaimynai – už penkių minučių pėsčiomis, ir kai miškai sulapoja, nematyti jokio kito pastato. Dieną tolumoje girdėti grandininių pjūklų dūzgesys, naktį – tik elnių riaumojimas. Aš čia vienui vienas, jeigu neskaitysime katės, ir dabar jau visą savaitę nemačiau kito žmogaus.

Bet tai graži vieta gražiame Prancūzijos kampelyje ir retkarčiais čia vis užklysta koks klajūnas. Jeigu būnu lauke ir neturiu laiko pasislėpti, pirmi jo žodžiai paprastai būna tokie: „Tai gabalėlis dangaus.“

Aš truputį susidroviu, tarsi pats būčiau sukūręs šį pasaulį savo talentingomis rankomis, o tada jis tarsteli: „Bet žinote, aš negalėčiau čia gyventi.“

Po septynerių metų jau neklausiu kodėl. Dauguma žmonių, aišku, labai džiaugiasi galėdami praleisti kelias valandas toli nuo minių, bet vienumoje praleisti dienas ar savaites… – vien mintis apie tai jiems kelia šiurpą. Būtų baisu, sako jie. Jie negalėtų miegoti. O svarbiausia – jie jaustųsi vieniši.

Ne, aš nesu atsiskyrėlis. Turiu automobilį, laidinį telefoną, interneto ryšį. Kaimynai užsuka pietų, per ilguosius savaitgalius aplanko dukra, o per mokyklines atostogas draugai atvyksta su savo vaikais. Bet net kai tai paaiškinu, jų požiūris nepasikeičia. „Vargšelis, – matau žmones galvojant, – jis gyvena vienas. Šituose tyruose!“

O žinote ką? Taip gyventi nuostabu. Kai kuriems iš mūsų, kaip sako Anneli Rufus, vienatvė yra „kaip tik tai, ko reikia, tarsi jūra tunui. Gyvename joje neliūdėdami, nevieniši, mėgaudamiesi ja.“

Nesate girdėję apie Rufus? Ji – amerikiečių rašytoja, „Šventės vienam: vienišių manifesto“ („Party of One: A Loners’ Manifesto“) autorė, savo knygoje karštai ginanti visų mūsų nesuprastas ir iškreiptai suvokiamas nepriklausomas sielas. Vienuma, sako ji, „ramina, suteikia stiprybės, vienuma – natūraliausia būsena. Likęs pasaulis gali išsiversti ir be mūsų.“

Kas taip gera gyvenime, kai jį mažiau daliniesi su kitais? Pradėkime nuo trivialaus pavyzdžio. Šį straipsnį rašau vilkėdamas pižama, nors dabar jau pavakarys. Aš išsivaliau dantis, įsispyriau į šlepetes, bet nesimaudžiau ir nesišlaksčiau dezodorantu. Jeigu gyvenčiau su kuo nors, būčiau apsirengęs – bet ne todėl, kad norėčiau, o todėl, kad to iš manęs būtų tikimasi. Jeigu koks nepažįstamasis pasibelstų į duris, turbūt jausčiausi privaląs kažką pameluoti – girdi, prastai jaučiuosi. Atrodo, nereikšmingas suvaržymas – tai ir yra nereikšmingas suvaržymas, – bet galima išvardinti daug dalykų, kuriuos galėtum daryti kaip nori, kada nori, jeigu tik tai netrikdytų kitų.

Richardas Byrdas šiuo klausimu mane palaikytų. 1934 m. šis didysis tyrinėtojas vienas trobelėje Antarktidoje praleido penkis mėnesius, valdydamas piečiausią amerikiečių ekspedicijos avanpostą. Jo žmona ir keturi vaikai liko Jungtinėse Valstijose; artimiausias žmogus buvo už 200 kilometrų. „Norėjau kažko daugiau nei vien privatumas geografiniu požiūriu, – aiškino jis savo bestseleryje „Vienumoje“ („Alone“). – Norėjau gyventi taip, kaip man norisi, nepaklusdamas jokiems reikalavimams, išskyrus tuos, kuriuos kelia vėjas, naktis ir šaltis, ir jokiems įstatymams, išskyrus manuosius.“

Po kelių visiškos izoliacijos mėnesių Byrdas jautėsi galįs daryti šiokias tokias išvadas. „Vienatvė yra puiki laboratorija, kurioje pamatai, kaip smarkiai kiti nulemia mūsų manieras ir įpročius, – rašė jis. – Mano valgymo manieros pasibaisėtinos – šiuo atžvilgiu regresavau šimtus metų į praeitį; tiesą sakant, praradau apskritai bet kokias manieras. Jeigu man patogiau, valgau pirštais arba iš skardinės, arba stovėdamas, kitaip tariant – kaip tik noriu. Kas lieka, sumetu į atmatų kibirą, stovintį čia pat prie kojų.“

Tikriausiai daugeliui mūsų, kurių virtuvės kriauklė nuolat pilna nešvarių indų, nesvetimas Byrdo patyrimas. Ir dar – ramybė. Atvykau iš Britanijos į Prancūziją, kad būčiau arčiau dukters, kuri gyveno čia su mano buvusiąja. Bet tokioje atokumoje atsidūriau ne todėl, kad buvau kvailas užsienietis, nusitvėręs pirmos lūšnos, kurią pasiūlė nekilnojamojo turto agentas. Mes, vienišiai, siekiame išvengti tuščio plepėjimo, kuris užpildo daugumos žmonių gyvenimą. Mes retkarčiais pagauname save bekalbant su savo augintiniais arba burbant, kai negalime išspręsti kryžiažodžio, bet nenorime nesiliaujančių pliurpalų apie „Friskies“ kainas arba kad štai atrodė – bus gražus oras, bet dabar ėmė ir truputį apsiniaukė. Gal mes ir ne visada giliai mąstome, bandydami perprasti savo sielas, užmegzti ryšį su savo mūzomis, tačiau tik iš tingumo ar nejautrumo, bet ne todėl, kad mums trukdo baltasis triukšmas, kuris užpildo visuomeniškesnių žmonių galvas.

Lino Lago. Pasaulis. 2009

Ir retkarčiais vienas kuris iš mūsų imasi Didelio Darbo, kaip Sara Maitland, sėdusi rašyti savosios „Tylos knygos“ („Book of Silence“). Išsiskyrusi, turinti du suaugusius vaikus, kurie seniai yra savarankiški, ji gyvena Škotijos durpyne su mažyčiu šuneliu, vardu Zoe. Jos kaimynės yra naminės pelėdos. Ji neturi televizoriaus, radijo, mobiliojo telefono ir stengiasi apriboti visą savo socialinę veiklą šešiomis dienomis per mėnesį. Mėginau su ja pasikalbėti, bet – kaip ir derėjo tikėtis – ji neatsakė į mano elektroninius laiškus.

Maitland knyga pasakoja, kaip ji, karštai tikinti krikščionė, leidžia laiką tris valandas per dieną melsdamasi. Ji įsimylėjo tylą. Tyla „būna rami arba gąsdinanti, vieniša arba džiaugsminga, gili arba sekli. Yra religinga tyla, yra niokojanti tyla ir yra romantiška tyla – ją Wordsworthas vadino „vienatvės palaima“.“

Vienatvės palaima! Vienas škotas kartą 2008-ųjų sekmadienį įsipiršęs pas Maitland į svečius pranešė, kad ji tikisi trečias Kalėdas iš eilės praleisti viena. „Pagal šiuolaikinius standartus ji gyvena nepaprastai izoliuotai ir kukliai, – rašė jis. – Maitland gyvena ne kaip XXI amžiaus moteris, o veikiau kaip pirmieji krikščionių vienuoliai ar bibliniai atsiskyrėliai.“

Jeigu ne ta aplinkybė, kad nė viena iš jų nemėgsta intymių pokalbių, Maitland turėtų apie daug ką pasikalbėti su Anneli Rufus. Rufus sako, kad pabendravusi jaučiasi išvargusi taip, tarsi būtų davusi kraujo: „Po trijų valandų būnu išsekusi, net jeigu myliu žmogų, su kuriuo esu. Žmonės mus, vienišius, laiko mizantropais, kurie sėdi ir galvoja, girdi: „Ak, tie žmonės tikri šikniai“, bet iš tiesų taip nėra. Tiesiog mes sunkiau pakeliame tai, ką reikia daryti būnant su kitais. O būnant su jais reikia vaidinti. Aš taip pavargstu nuo bendravimo.“

Jūs nustebsite, bet Rufus yra a) ištekėjusi ir b) gyvena su savo vyru. Žmonės ją vadina veidmaine, prisipažįsta ji, bet jos vyras irgi vienišius, ir jų gyvenimai tiek atskiri, kiek tik gali būti atskiri kartu gyvenančių žmonių gyvenimai. „Mes nepriimame svečių, neužsiimame jokia kolektyvine veikla ir kai būname namie kartu, dažnai leidžiame laiką skirtinguose namo galuose. Mes nesėdime kartu, kalbėdamiesi visą dieną ir žaisdami žaidimus.“

Apžvelgę šią vidinės palaimos viziją, susipažinkime su kitu didžiu savojo Aš stebėtoju iš vidaus – kanadiečiu Bobu Kullu, kuris aprašė savo pasitraukimo iš visuomenės kroniką knygoje „Vienatvė: išminties ieškojimas kraštutinumuose“ („Solitude: Seeking Wisdom in Extremes“). 2001 m. Kullo noras suprasti save ir pasaulį nuvedė jį į negyvenamą salą Čilės pakrantėje, už 150 kilometrų iki artimiausios gyvenvietės. Jis praleido ten tik vienus metus: statė namą, žvejojo, rinko malkas, pats raudavosi sugedusius dantis, megzdavo ryšį su gamta. Tik kartą jį aplankė grupė vietos pareigūnų, norėdami patikrinti, ar „trenktas gringas“ išgyvens žiemą. Gyventi toje saloje buvo sunku ir pavojinga, ypač vidutinio amžiaus vyrui su kojos protezu. Jis turėjo susidoroti ne tik su stichijomis ir įvairiais susižeidimais, bet ir su savo nuotaikos svyravimais. „Mes visi turime savyje kažkokią gana tamsią šešėlinę materiją, ir kartais ji pradeda putoti“, – sako jis. Bet jis susidorojo, nors galėjo tiesiog paskambinti palydoviniu telefonu ir tuoj būtų atvykęs laivas jo išgabenti.

Rufus, Byrdas, Maitland, Kullas, visi tie buriuotojai aplink pasaulį, visi tie kietuoliai originalai, kurie skersai išilgai išmaišė Naująjį pasaulį, įrodė, kad vienatvę ne tik įmanoma ištverti, bet ir galima ja džiaugtis. Žinoma, kadangi jie patys pasirinko vienatvę, jiems buvo lengviau. Nepalyginti sunkiau, jeigu liekame vieni dėl artimųjų netekties, senatvės ar išblėsus meilei.

Pranešama, kad pusė milijono pagyvenusių britų neturėjo su kuo sutikti pastarąsias Kalėdas. „Anksčiau turėjau labai gerų draugų, – sakė aštuoniasdešimt devynerių klausytojas radijo stoties „Radio 4“ eteryje. – Dabar jie visi jau seniai mirę.“ Nepavydėtinas gyvenimas. Kai sutrinka sveikata, taip pat niekas nenorėtų atsiriboti nuo pasaulio. Bet daugumai žmonių sunku pagalvoti net apie tokią sušvelnintą, savanorišką vienatvę, kokioje gyvenu aš. „Žmonės, kurie nėra tokie kaip mes, nesupranta, kaip galima taip gyventi, – sako Rufus. – O nesuprantami dalykai jiems kelia baimę.“

Pasak antropologo Roberto Sussmano, žmonės kilę ne iš medžiotojų – kaip mes linkę manyti – bet iš grobio, lengvos mėsos laukiniams šunims, krokodilams ir hienoms. Mes tapome „visuomeniniais gyvūnais“, kaip mus apibūdina biologai, ne tam, kad būtų lengviau susimedžioti pietus, bet kad patys jais netaptume – iš baimės, kitaip tariant. Turbūt ta baimė vis dar būdinga mums ir tikriausiai todėl vis dar jaučiamės nejaukiai, kai šalia nėra nieko, kas saugotų mūsų užnugarį.

Keleto draugų paklausiau, kada paskutinį kartą jie yra praleidę 24 valandas be kito žmogaus draugijos. „Sunku pasakyti, – atsakė viena keturiasdešimtmetė. – Visą dieną, turi galvoje?“ Ne – visą dieną, vakarą ir naktį. „Ne, aš tiek neištverčiau!“ Ji turi mažytį sūnų, todėl jai būtų gana sunku likti vienai visą parą, bet mane domino, ar ji apskritai kada nors anksčiau yra išbuvusi viena visą parą. „Dvidešimt keturias valandas be jokios gyvos dvasios? Ne, niekada.“ Kiti keli paklaustieji sakė, kad, jų manymu, galbūt jiems taip yra nutikę prieš kokį dešimtmetį ar du, kai gyveno vieni ar kartu su draugais, šiems išvykus savaitgaliui. Jiems neabejotinai buvo bloga ir jie arba pasikvietė ką nors į svečius, arba patys kur nors išėjo.

Ar žmonėms nejauku vienatvėje todėl, kad jie taip retai patiria ją, ar jie taip retai patiria ją dėl to, kad jiems nejauku vieniems? Sunku pasakyti. Aišku viena: dauguma mūsų vienatvę prilygina vienišumui, o bendriją – bendrystei, nors gyvenimas nuolatos paneigia tokį požiūrį. „Mes kur kas vienišesni, kai esame tarp žmonių, negu tada, kai liekame savo urvuose“, – taip Henry Davidas Thoreau pasakė dvejus metus praleidęs vienas savo name, kurį pasistatė Masačusetso miškuose. Niekada nesame vienišesni negu tada, kai esame minioje. Gal tai ir klišė, bet dauguma mūsų patyrė, kad ji teisinga.

Prieš išsikeldamas nuošalumon, beveik 40 metų praleidau apsuptas žmonių, iš pradžių kaip vienas iš penkių vaikų, paskui gyvendamas bendruose namuose, galiausiai įvairiuose Londono butuose. Turėjau merginų, dukterį, kambario draugų, žmonės supo mane iš kairės ir iš dešinės, iš priekio ir iš užpakalio, o malonesniais momentais atsidurdavo po manimi arba ant manęs. Dabar kartais jaučiuosi nemylimas, bet kartais jausdavausi nemylimas ir tada. Juk visi kartais jaučiasi nemylimi, ar ne?

Ar tyrinėtojai ir atsiskyrėliai ilgisi tų, kuriuos palieka? Žinoma. „Kartais negaliu pakelti savo vienatvės, – rašė Byrdas. – Ji per didelė. Bet negalima per daug apie ją galvoti. Kitaip aš žuvęs.“ Maitland pripažįsta: „Pasitaiko akimirkų, kai reikia įsitverti kieno nors rankos.“

Bet vienatvės tikrovė dažnai mažiau gąsdina negu jos suvokimas. Per metus, praleistus negyvenamoje saloje, Kullą, malonų žmogų, smaugė vienatvė. Nepadėjo nė tai, kad prieš išvykdamas jis užmezgė „gana intensyvų“ romaną. Bet ilgesys užklupdavo jį kaip audra, staiga atlekianti, apverčianti aukštyn kojomis, paskui vėl nurimstanti. Geriausias sprendimas buvo tiesiog stebėti reginį: „Užuot bėgęs nuo to vienatvės jausmo, aš įsigilinu į jį ir išgyvenu visą pilnatvę, ir jis išsiskleidžia stebuklo ir taikos pajauta.“ Po trijų ar keturių mėnesių, prisimena jis, „labiau suartėjau su pasauliu aplink save – medžiais, vandenynu, dangumi. Pasikeitė visa mano pasaulėjauta. Mes esame visuomeninės būtybės – nėra jokios abejonės. Netgi kai esame vieni, sąveikaujame su pasauliu.“

Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje vienas britas, vardu Lesas Powlesas, tris kartus apiplaukė aplink pasaulį – visada vienas, o kartą be sustojimų. Jis neįpirko radijo siųstuvo ir per vieną savo didžiųjų nuotykių nekalbėjo su niekuo 329 dienas. Dabar jam aštuoniasdešimt ketveri ir jo plaukiojimų dienos baigtos, bet jis vis dar gyvena savo laive „Solitaire“. Koks yra plaukiojimo žavesys, paklausiau jo. „Tai vienatvė. Kai esi vienas jūroje, nėra jokios vyriausybės ar bankininkų, kurie tau kvaršintų galvą. Niekam nesi atskaitingas, tik pačiam sau.“

Powlesas buvo dukart vedęs ir turi draugų daugelyje šalių. Ar jis nesiilgi žmonių? „Pasijuntu vienišas oro uostuose arba atsisveikindamas su kuo nors, bet ne tada, kai esu jūroje. Matote, ten nėra su kuo lyginti. Ten nematai žmonių su šeimomis. Ten būni toks izoliuotas.“

Buvo vienas momentas toje kelionėje be sustojimų, kai Powlesas paplūdo ašaromis – per Kalėdas, visai šalia Australijos krantų, kai jo tranzistorinis radijas pradėjo groti kažkokį sentimentalų niekalą. Draugai Britanijoje jam buvo įdavę Kalėdų dieną atidaryti skirtą paketą šventinio maisto su sveikinimo atviruku. „Turiu pripažinti, tada jaučiausi toks vienišas. Norėjau tik viena – pasakyti kam nors: „Linksmų šventų Kalėdų!“ Bet kol Powlesas pasiekė sausumą, jis jau buvo atsigavęs. „Kai grįžau, – sako jis, – būčiau su džiaugsmu išvykęs vėl.“

Ir tai po beveik metų tikros, visiškos vienatvės, kokią patiria tik nedaugelis iš mūsų. Blogiausiu atveju mums gali tekti patirti savotišką „palengvintą“ vienatvę, kai net jeigu kelias dienas nematome kito žmogaus, turime telefoną, elektroninį paštą, „Facebook“, žinučių siuntiklį, „Twitter“.

Gyventi vienumoje puiku, jeigu nesuskysti. Retkarčiais būtinybė prasimanyti pragyvenimui priverčia mane išsikrapštyti iš savo urvo. „Pabūsiu savaitę Londone, – sakau pats sau. – Man tai vieni juokai.“ Ir, tiesą pasakius, man tai iš tiesų nesunku. Džiaugiuosi galimybe pabendrauti su žmonėmis. Kaip ir daugelis vienišių, neturiu daug draugų, bet tuos, kuriuos turiu, branginu. Kalbuosi su jais, mėgaujuosi su jais valgiu ir gėrimais – kaip visi normalūs žmonės. Tačiau kai sugrįžtu namo, su palengvėjimu užveriu duris į pasaulį. Tai fantastiška vieta apsilankyti, bet aš nenorėčiau ten gyventi.

O dabar, jums leidus, apsivilksiu savo šilčiausią paltą, pasiimsiu butelį alaus ir eisiu į lauką pasigėrėti saulėlydžiu. Mes, vienišiai, mėgstame savo ritualus, o pastarąjį stengiuosi atlikti. Ir nesvarbu – lyja, sausa, šalta ar šilta. Aš, žinoma, būsiu vienas, bet mintimis artimas Richardui Byrdui.

1934 m. balandžio 14 d., temperatūrai esant gerokai žemiau nulio, Byrdas gėrėjosi stebuklingu saulėlydžiu, platininiu ledu, „nemirksinčiu Veneros deimantu“ danguje. „Aš valandėlę lioviausi klausytis tylos, – rašė jis. – Mano iškvėptas oras, tuoj virsdavęs kristalais, pleveno palei skruostus, pučiamas vėjelio, švelnesnio negu šnabždesys… Diena geso, naktis gimė – bet be galo taikingai… Tą akimirksnį jaučiau, kad žmogus ir visata yra viena.“

Tikriausiai pastebėjote, kad niekas nestovėjo šalia jo, skųsdamasis oru.