Sakartvela – საქართველო

JUOZAS ŠORYS

Savita, garbingos istorijos, toli gražu ne tik ugningu temperamentu, svetingumu ir užstalės papročiais garsi Gruzija… Tokie pirmieji vaizdiniai kyla pagalvojus apie šią Azijos žemės ir europietiškos kultūros šalį, vėl, kaip ir mes, grįžusią į laisvų tautų bendriją, nors dar gerai atmename 1989 m. sovietų specnazo kastuvėlius Tbilisyje ir pabėgėlių ašaras 2008 m. po kolonijinio rusų deržavos antpuolio.

Kas mums, lietuviams, yra Gruzija, kai tiek nedaug apie ją žinome?.. Juk buvome ne tik likimo valia carų ir sovietų medžioklės krepšyje atsidūrę nelaimės draugai. Vieni kitus visada vertinome už savigarbą, kovos dvasią, laisvės ozono dvelksmą… Įvairialypiame ir daugiakrypčiame pasaulyje dažnai apie tai nė nesusimąstome, kol stukteli į momenį, tarkim, puiki archyvinė Niko Pirosmanašvilio paroda, ėmusi ir mus skatinti svarstyti, kas vis dėlto yra vertingiausia lietuvių primityvioji tapytoja – Monika Bičiūnienė, Petronėlė Gerlikienė ar Jadvyga Nalivaikienė?

O kaip gaivinančiai visada „užkabina“ toks retas svečias pas mus – tradicinis, sovietiškai „nesuliaudintas“ folkloras, ypač jo unikalioji atmaina – senovinis daugiabalsis dainavimas, pagal rangą galintis varžytis su mūsų paveldo unikumu – sėliškos kilmės aukštaičių sutartinėmis.

Mano pažintis su gruzinais prasidėjo turbūt tą dieną, kai dar peckelis „bliūdeliu“ nušniota plaukuosena kirtau mamos išvirtą šutynę ir per radiją ne mažiau išsižiojęs klausiau krepšinio („žydrųjų ekranų“ dar nebuvo). „Žalgiris“ žaidė su Tbilisio komanda, turbūt su „Dinamo“. Stebėjausi, iš kur jie tokie atsirado ir kaip drįsta net bandyti nugalėti mano beveik pusdievius. Ypač neįprastos buvo gruzinų pavardės su baigmenimis „švilis“, „adzė“… O vaikiščias būdamas ėmiau įdėmiau įsispoksoti į plentu pro kaimą pirmyn atgal siuvančias karines vilkstines. Mašinos su keistais numeriais iš dviejų kirilicos raidžių kartais sustodavo – į pakelės pievas, krūmynus pažirdavo uniformuoti, tepaluoti, besikeikiantys kareivos, vasarą su bušlatais, avintys kerzinius batus ir autus, kai kurie iš jų atsliūkindavo ir iki namų šulinio „vodičkos“. Berniūkščiai „žinovai“ mygė rodomaisiais: va tie juodieji, besijuokiantys, merkiantys merginoms – gruzinai (tada nežinojom, kad prigimtinė, senybinė jų plaukų spalva – šviesiai rusva, o dažnai antracitinio sodrumo gymį dovanojo kaimynai ir užkariautojai…). Paradoksas – okupuotieji pas okupuotuosius atkako kaip okupantų siųstieji…

Vidurinės mokyklos dešimtą klasę pabaigusius geltonsnapius paūmėjusio brežnevizmo skatinami pradinio karinio rengimo vadovai išgrūdo į Telšiuose dislokuoto tankų pulko poligone įsteigtą stovyklą. Įsiminė žemaičių kalvynas, ežeras tarp įkypų šlaitų, rodos, neįžvelgiama gelme bedugnis („ir toks didelis, kad vargu ar berasi mane“ – „Beno iš Nidos“ įrašai), lakstymas su mediniais automatais, dūminių „šaškių“ mėtymas, „kovinio lapelio“ leidyba, dėl lauko virtuvės apgliaumijimo nutikęs pratrydimas, trukęs visą parą (naktį pradvokęs miškelis apie kareivines net mirgėjo nuo kelnėtų ir ne zombelių). Visa tarsi užsimiršo, bet labiausiai į atmintį įstrigo prie anos stovyklos priskirtas šarvuotos mašinos vairuotojas, visų numylėtinis gruzinas Mamuka (gal kad asocijavosi su mama), kuris, rodos, su visais norėjo susipažinti, noriai ir apie tarnybą, ir apie tėviškę pasakojo, atviravo, rodė širdį, juokavo, vakare šoko, dainavo… Buvo to priverstinio jaunų vyrėkų sambūrio siela, geriausias iš iki šiol matytų Gruzijos ambasadorių… Dabar netgi galiu tvirtinti, kad įdėmiau stebeilytis į gruzinų kultūros savitumą ėmiau patyręs Mamukos žmoniškumą ir dėmesį pirmąkart matomiems žemaičių vaikiams. Ne vieną puikų gruziną sutikau ir po universiteto „eksperimento tvarka“ kaip pionierius būrio vadas tarnaudamas prūsų žemėje, ten, kur suteka Prieglius ir Deimena, – Tepliavoje. Daugeliu iš jų kaip žodžio besilaikančiais vyrais buvo galima pasitikėti, nors kartais šiaurietį ir nustebindavo karštas pietiečių kraujas.

Vis dėlto daugiausia gruzinus pažįstame ne iš Šotos Rustavelio „Karžygio tigro kailiu“, ne iš klasikinės ir šiuolaikinės prozos bei poezijos vertimų, ne iš dailės albumų ar retų autoritetingojo teatro gastrolių, o iš gilaus, istoriškai, etnokultūriškai pagrįsto, filosofiškai egzistencines dilemas gvildenančio, poetiško gruzinų kino. Dauguma filmų, ypač elitinių festivalių pripažintieji, – su tautos ir vienišo žmogaus esmės apmąstymais ir reljefais, su nevienadienės vertybių vertikalės reflektavimu, slaptu rezistenciniu užtaisu. Jie – šalies savasties fenomenas. Užteks, jei paminėsiu tik Georgijaus Šengelajos „Pirosmanį“, Tengizo Abuladzės „Troškimų medį“, „Meldimą“, „Atgailą“, Otaro Joselianio „Gyveno strazdas giesmininkas“…

…Rodos, 1986 m. vasarą keturiese nutarėme, kad turime aplankyti jei ne Mato Šalčiaus aprašytas 40 tautų, tai bent tas, kurios įsikūrusios palei baltų protėvių slinkimo šiaurėn maršrutą ir Juodąją jūrą. Tuo metu geriausiu būdu – autostopu patraukėme į Krymą, rusų užvaldytą Šiaurės Kaukazą ir jūros pakrante – į Gruziją, į Tbilisį. Patyrėme daugybę nuotykių, įdomybių, o gruzinai iš kitų išsiskyrė kaip itin draugiški, svetingi, saviti žmonės, padedantys pirmąkart matomiems „marsiečiams“ viskuo, kuo tik gali. Pavėžėdavo, pavaišindavo, parodydavo kelią, įspėdavo apie pavojus… O kai pasakydavom, kad esam iš Lietuvos, atsiverdavo ne tik durys, bet ir širdys… Ir iš pradžių negalėjom suvokti, dėl ko mes jiems esame tokie įdomūs ir savi, netgi ėmėm manyti, kad tai tik pietietiška žymė: kuo daugiau svečių turėjai ir kuo iš toliau jie – tuo turtingesnis ir gerbiamesnis būsi. Traukėm link sostinės per Suchumį, Zugdidį, Očamčirą, Kutaisį, Gorį, Mcchetą… Ganėtinai apsitrankę ir sušutę stryktelėjom į paskutinį „motorą“ link Tbilisio. Su Ramazu tuoj įsišnekom, tiek mes, tiek jis apipylėm vieni kitus klausimais, informacija, nuorodomis… Klausiam: kodėl sustojot, juk ne visi taip daro. Sako: pamačiau, kad rimtai pakeleivingi esat, be to, jūs kažkaip netgi atsainiai, ramiai stabdėt – iškart supratau, kad ne „vyresnieji broliai“ esat, kad savi – iš Pabaltijo. Sako: lietuvius ir „pribaltus“ mes labai gerbiam, paklauskit gatvėje visų, kurie ne vagys, ne piktadariai, nebus tokių, kurie jums blogą žodį pasakytų… „Bet kodėl, kuo mes nusipelnėm?“ – apsimetu kvaileliu. Ir Ramazas pasakė paprastai ir aiškiai: „Juk visi žino, kad jūs labiausiai nemėgstat sovietų, ypač tų pasipūtusių nacionalistų didžiarusių, kad nuo amžių siekiat laisvės, turit, kaip ir mes, seną istoriją, kultūrą, gerbiat tautos tradicijas, todėl esat tikri žmonės, mums tik garbė jus pažinoti ir draugauti, ir mes norim laisvės, teisės patys tvarkytis savo žemėje, bet daug yra prisitaikėlių ir parsidavėlių – gal todėl, kad mus bolševikai dusina jau nuo 1921 m., o jus okupavo tik 1940 m. Turim laikytis kartu, tada gal kaip nors ir atsilaikysim prieš raudonąjį grizlį.“ Tie jo rimti žodžiai kaipmat, nors ir trumpam, išjungė žvygaujančią nuotaikingą bangą. Lyg žaibu tvykstelėjo – taip tampama draugais; toks rankų paspaudimas – nebe visai asmeninis, nuoširdus jausmų išlydis, suartinantis ir sujungiantis labiau nei pakilios deklaracijos. Paskui didelėmis kampuotomis akimis žvalgėmės po Tbilisį, pamatėm visas „privalomąsias“ sostinės vietas. Vakare Ramazas papasakojo legendą apie Dievą, kaip gruzinai, ilgai valgę ir gėrę, pavėlavo pas jį į žemių dalybas. Atėję atkirto, kad pavėlavo, nes geriausio vyno taures kėlė ir tostus sakė jo garbei. Tada Dievas pasakęs: „Atiduodu jums tą žemės dalį, kurią buvau pasilikęs sau. Valgykite tik dievišką maistą, gerkite dangišką vyną ir vaišinkite užklydusius.“ Ir mums pasiliejo kuo įvairiausias vynas, užkandamas nerauginta duona, kalnu žolių žolelių, chačiapuriais, chinkaliais…

Būtų ne viskas pasakyta apie asmeninio lygmens lietuvių ir gruzinų santykius, jei nutylėčiau retą mūsų odisėjos nutikimą. Pavėžėjo autobusiuku gruzinų šeima, grįžtanti iš varginančios prekybinės kelionės. Susėdome kas kur, vienas iš mūsų – greta vairuotojo, pasirodė, kad visa savo rankose valdančios motinos – matronos sūnaus. Įsišnekome, kelias neprailgo, tradicinio gyvenimo būdo besilaikantys žmonės negalėjo patikėti, kad taip iš Vilniaus galima braukti į Tbilisį. Per „diskusijas frakcijose“ nė nepastebėjom, kad atvykom, rodos, į Zestafonį, priešakyje sėdintis mūsiškis paklausė, kiek skolingi, ir padavė dešimtrublę. Išlipę patraukėm apsižvalgyti į stotį. Ir kaip nustebom, kai po keliolikos minučių, išsiaiškinę piniginius reikalus, gruzinai kelyje apsigręžė, puolė mūsų ieškoti stotyse, ir visas suplukęs vairuotojas be galo apsidžiaugė mus suradęs ir ne tik atidavė pinigus, bet ir įkišo į kišenę šimtinę sakydamas: „Motina taip pasakė, turit būtinai paimti mūsų indėlį į jūsų žygį, nes jums kelionėje jų prireiks!“ Dar įbruko vaisių dėželę… Mums protestuojant vyrukas pasakė: „Jei tikrai neimsit – išmeskit, nes tai jau ne mūsų – dovana draugams!“

Lietuva šiemet atšventė nepriklausomybės dvidešimtmetį, o liepos mėnesį minės dviejų svarbiausių istorinių pergalių sukaktis: liepos 13 d. sueis 750 metų po Durbės, o liepos 15 d. – 600 metų po Žalgirio mūšio. Gėda, kad Seimas, šioms datoms įvardyti paskyręs net nutarimą, nepasirūpino, kad Žalgirio pergalės šventimas įgautų svarbos ne tik Lenkijoje, bet ir pas mus. O žemaičių ir kuršių pastangomis laimėtas Durbės mūšis iš pagrindų pakeitė Lietuvos ir viso regiono geopolitinį žemėlapį. A. Bumblausko neužbumbuliuoti istorikai vienu balsu tvirtina, kad jei ne Durbė, žemaičių karvedžio Almino žygdarbis, Žalgirio lauko nebebūtų prireikę… O biurokratai tos pergalės minėjimo net neįtraukė į valstybinį scenarijų, esą tegu latviai ir žemaičiai džiaugiasi…

Gruzinai irgi yra laimėję daugybę istorinių mūšių, nors daug kartų kaip tauta ir valstybė krito, bet buvo stiprūs atsikelti. Kaip ir mes, Gruzija mini dvi „naująsias“, XX a. iškovotos nepriklausomybės šventes. 1991 m. balandžio 9 d., prieš tai įvykus sėkmingam referendumui, buvo atkurta Gruzijos nepriklausomybė. 1918 m. gegužės 26 d. Nacionalinė taryba paskelbė atkurianti šalies valstybinę nepriklausomybę, atsiribojo nuo carinės ir komunistinės Rusijos ir įkūrė demokratinę respubliką.

Šiuo proginiu Gruzijai skirtu savaitraščio numeriu (prieš keliolika metų taip esame pagerbę tik pirmąją oficialiai Lietuvą pripažinusią Islandiją; beje, šiuokart už pagalbą dėkojame Nanai Devidzei ir Nijolei Laurinkienei) reiškiame brolišką solidarumą draugiškai Sakartvelai (taip autochtoniškai save įvardija kartvelų palikuonys).