Pasivaikščiojimas Pohuliankoje

MALVINA JELINSKAITĖ

Nacionalinėje dailės galerijoje veikia menininko, fotografo, avangardisto Algirdo Šeškaus paroda „Archyvas (Pohulianka)“. Autoriaus pirmoje personalinėje parodoje eksponuojamos 1975–1983 metų fotografijos ir grafika.

Paroda primena miestą. Tarsi miesto makete matau gatves, aikštę, porą skverų, pusšimtį kvadratinių ir stačiakampių įvairaus dydžio bei aukščio pastatų. Nejučiomis prisimenu Manhataną, centrinį Niujorko rajoną, šiuolaikinio meno avangardo kvartalą, kuriame niekada nebuvau.

Grafiniai atspaudai ant sienų – tarsi miesto aukščiausios klasės reklaminiai skydai, gal net miesto augalija, supanti kvartalą. Daugelis darbų tiesiogiai arba asociatyviai primena dangoraižius, nors grafika konstruktyviai abstrakti. Jų nei per daug, nei per mažai. Tik tiek, kiek reikia, kad sukurtų laisvo, kosmopolitiško miesto įspūdį. Grafiniai atspaudai vienetiniai, „rankų darbo“. Jų formatas panašus, bet popierius skiriasi: nuo plonytėlaičio sviestinio iki šiurkštaus vyniojamojo. Jie nespausti po grafikos presais. Spausta įvairiais mieste pasitaikančiais namų apyvokos daiktais, tiksliau, jų paviršiais: pavyzdžiui, suktuku plaukams, varžto galvute, krumpliaračiu ar šaldytuvo grotelėmis. Labai rimta iš nerimto atsiradę. Labai švelnu iš aštraus ir kieto užgimę.

Tiek grafika, tiek fotografija eksponuojama netradiciškai, tarsi pabrėžiant autoriaus avangardistinę natūrą. Grafiniai atspaudai kabo aukštesniame nei įprastai akių lygyje, fotografijos eksponuojamos ant dangoraižius ir kitus pastatus primenančių įvairaus pločio ir aukščio stačiakampių konstrukcijų – specialių statinių. Kitaip tariant, guli „ant miesto stogų“ lyg kokio miesto metraščio puslapiuose: juodu ant balto. (Galbūt tai netiesioginė aliuzija į tuo pačiu pavadinimu ką tik išleistą autoriaus monografiją „Archyvas (Pohulianka)“?) Fotografijų žiūrėjimo aukštis jau numatytas ir labai patogus, žiūrovui nereikia pasilenkti ar atsitraukti. Ant aukščiausiųjų konstrukcijų išdėliotos nuotraukos nepasiekiamos vaikų akims ir visai ne be pagrindo: tėvams vaikų geriau nekilstelėti…

Apsistoju mieste. Daugelis fotografijų mažai didintos. Jose vaizdai, daryti daugiau nei prieš trisdešimt metų, nesuskirstyti nei žanrais, nei temomis. Algirdo Šeškaus fotografijas apskritai nelengva prie kurio nors žanro priskirti. Fotografijose ryškus savitas požiūris į žmogų ir jo aplinką. Nufotografuota tarsi nei prie žmogaus, nei prie aplinkos neprisilietus. Užfiksuota, kaip buvo, kur buvo. Nekadruojant, nefragmentuojant ar kaip kitaip nefiltruojant. Fotografijose daug gryno (grynumo): siužetai pereina į formas, veidų bruožai neatspindi charakterių, kažkokia sustabdyta būtis „čia ir dabar“, kur laikas nesvarbus. Fotografijose miesto žmonės, miesto artikuliacija ir įpročiai. Miesto žmonės miesto fotografijose – miesto nušviesti. Jų eigastį formavo miestas. Nė vienas jų neina, kaip artojas eitų. Fotografijose užfiksuota esmingoji miesto buities ir būties forma (ne miesto gyvenimo atspindžiai), galima tik miesto aplinkoje, kai kvėpuojama miesto oru, sėdima miesto kavinėje ar geležinkelio stotyje, kai skalbiniai džiūva miesto namų vidiniuose kiemuose. Parodoje pateikiama savotiška miesto išklotinė ir autoriaus tarsi nebūta. Tai ir pavadinčiau Algirdo Šeškaus fenomenu. Lytėti neliečiant, žiūrėti „per“, „pro“, „į“. Ne užsibūti paviršiuje, o žvelgti gilyn, kas širdyje, už namo sienų, miesto gatvėje, kambaryje po stalu. Visu fotografijų neaiškumu aiškiai sakoma: „Tu pats viską turi savyje.“

Algirdas Šeškus. Be pavadinimo. 1981

Niekas nesureikšminta, nedetalizuota. Dažnai iš priekio. Viskas lokalu, bet atvira ir nežymi konkretybių. Išryškintas ne miesto gyvenimas, o miesto dvasia. Nekuriamas miesto vaizdas, o tik perduodama tai, kas fotografuojant mieste slepiasi po matomu.

Algirdo Šeškaus „miesto fotografija“ ir „miesto grafika“ kuria sau miestą, kuris niekur kitur neegzistuoja, tik parodų salėje Nr. 5. Miestą, netiesiogiai primenantį Manhataną, miestą, parodoje, be kita ko, vadinamą Pohulianka. Čia stambių ir smulkių „statinių“ atsikartojantys deriniai įtaigiai patraukia akį ir širdį, norisi būti, vaikščioti, išgyventi. Jokių užkaborių, apleistų ir seniai užmirštų miesto vietų. Fotonuotraukos plokštumoje ir grafika vertikalėse pulsuoja laisvai, atvirai. Klaidžiok sau viduje ir būk virš visko. Jokios monotonijos, vien didmiesčio įspūdis, nesutirštintas, neperkrautas, bet išsamus. Malonu būti mieste ir būti virš miesto. Malonu miestą patirti. Žemėlapis nereikalingas.

Paroda – tarsi gerai suderintas miesto instrumentas, skleidžiantis miesto dvasią. Parodos mieste 19 laipsnių šilumos ir 51 procentas drėgmės. Čia viskas svarbu, viskas subtilu, niekas nieko negožia. Meno kūriniai ir pastatai mieste grupuojami taip, kad sukuria matomas ir numanomas erdvines formas, išryškina konceptualius meno santykius.

Ką tai turi bendro su Pohulianka, tarpukaryje ir nuo senų laikų taip vadinamu Vilniaus miesto rajonu? Bendra tik tai, kad Pohuliankoje (konkrečiai Jono Basanavičiaus gatvėje) kaip tik gyveno ir dirbo menininkas Algirdas Šeškus, sukaupęs parodoje eksponuojamą fotografijų ir grafikos archyvą, kurį pavadinčiau miesto archyvu. Šis archyvas pogrindinis todėl, kad tik dabar, daugiau nei po 30 metų, pirmą kartą mums iškeliamas. Tačiau menininko pogrindį pavadinčiau ne politiniu ar fotografiniu, o fotografuojamo vaizdo pogrindžiu (vaizdiniu andergraundu). Tai ne buvimas pogrindyje, slepiantis nuo politinių problemų, ir ne bėgimas nuo to meto fotografijos meno suvokimo. Vaizdinis andergraundas – tai toks buvimas, kai vaizdas, kad ir kaip vaizdžiai vaizduodamas, tavęs savimi negožia ir tau netrukdo su vaizdu savyje (Dieve) būti.