Mano dievas yra šio pasaulio dievas

Su filosofu ARVYDU ŠLIOGERIU kalbasi Augustinas Dainys

Pabaiga. Pradžia Nr. 18

– Nuo pirmosios jūsų knygos publikavimo praėjo ketvirtis amžiaus. Per tą laiką parašėte dar daug. Kitas žmogus būtų seniai perdegęs – kaip atgaunate jėgas, kaip ilsitės?

– Porą metų ilsėjausi beprotnamyje, kaip žinai. Tai nėra juokai, tai rimtas dalykas, matyt, irgi lėmęs ir mano rašymo, ir mano gyvenimo stilių. Tai buvo visiško poilsio būdas ir metas – gili depresija. O galinga depresija yra vyro sielos nėštumo metas. Dabar ypač aiškiai suprantu, koks išganingas dalykas yra tupėjimas depresijos celėje. Tai toks laikas, kai nugrimzti į visišką tylą. Man depresija pirmiausia buvo visiškas atsiribojimas nuo kalbos. Kai gyvendavau toje duobėje, kalba keldavo šleikštulį. Užtat po pirmos tokios duobės atsirado „Daiktas ir menas“, po antros – „Niekis ir Esmas“, knygos, kurias labiausiai myliu. Ir, mano supratimu, pačios tyriausios mano knygos.

Mes apskritai tapome mašininio mąstymo vergais. Taip maždaug galvojama: na, dabar paskaitysiu kokią astrologo instrukciją, mahatmos mantrą arba psichologo testus, ten bus surašytos taisyklės, ką turiu daryti, kad dabar tinkamai pailsėčiau, paskui tinkamai rašyčiau knygą, o parašęs knygą vėl pulčiau tinkamai ilsėtis. Man šitoks mašininis mūsų sielos arba kalbos gyvenimo supratimas yra, švelniai tariant, komiškas. Pasakyčiau pikčiau: naivus ir kvailas. Poilsis nėra tai, ką kurpiame savo galvoje pagal visą tą idiotišką Ekrano ideologiją: nuvažiuoji prie jūros, į Palangą, drybsai paplūdimyje, deginiesi saulėje, vaikštai ramstydamasis slidžių lazdomis, nes eilinis šamanas įsakė taip daryti, girtuokliauji, stovi ant galvos, įkvepi pro dešinę šnervę, iškvepi pro kairę, voliojiesi ant tatamio arba grūsto stiklo ir taip ad infinitum.

Galėčiau pasakyti, kad tam tikra prasme ilsiuosi jau šešiasdešimt metų. Mano visas gyvenimas yra poilsis. Neskirstau gyvenimo lauko į hektarus: štai čia darbo hektaras, o ten – poilsio. Netgi drįsčiau pasakyti, kad knygų rašymas man irgi yra savotiškas poilsis. Arba, sakykime, paskaitų skaitymas: jeigu gerai jautiesi – tai irgi yra poilsis. Regis, turiu būti dėkingas likimui už tai, kad pavyko išvengti mašininio gyvenimo. Taip pat galiu pasakyti, kad visas mano gyvenimas yra darbas. Galiausiai viską lemia Senasis Šeimininkas – tai mano artimiausiojo sielos bičiulio Williamo Faulknerio žodis. Taip, būtent Senasis Šeimininkas: arba jis tau dovanoja, ir dovanoja viską absoliučiai, o tu pats turi būti maksimaliai atviras tai dovanai, arba atima, ir atima irgi viską – ir darbą, ir poilsį, ir net gyvenimo intensyvumą. Jeigu jis tau duos, bus duota, jeigu neduos, vadinasi, bus neduota.

– Jei laikysime Sokratą, kuris nieko neparašė, paradigminiu filosofu, tada reiks pripažinti, kad filosofas nėra kūrėjas. Jis yra teoretikas pirmaprade šio žodžio prasme. Tai esmių stebėtojas, kuris turi būti ironiškas viso to, ką sako, atžvilgiu. Ir visgi jūs esate nepaprastai produktyvus kūrėjas. Kas yra jūsų kūrybinių galių šaltinis? Ar intensyvi kūryba yra jūsų sąmoningas pasirinkimas, o gal išsigelbėjimas?

– Tai yra dovana arba gal prakeikimas, nežinau, gal nereikia tokių dramatiškų žodžių. Tiesiog esi pasmerktas tam, ir viskas. Aš ir pats dažnai galvojau: o kam aš rašau knygas? Kam aš jas parašiau? Susigalvojau tokią mažą trijų P teoriją. Tai yra Pinigai, Publika ir Paslaptis. Trys P. Šiaip ar taip, man reikia užsidirbti duonelei, tiesą sakant, ne tik duonelei, bet ir pyragui, ir sviestui, ir dešrai, ir šiokį tokį būstą turėti, ir vaikams padėti, kitaip tariant, reikia pinigų. Kadangi turiu visus akademinius antpečius, tai natūralu galvoti taip: kad man mokėtų atlyginimą, turiu jį sąžiningai užsidirbti. Tai mano garbės reikalas, kad man nebūtų mokami pinigai kaip parazitui. Manau, kad savo pinigus uždirbu sąžiningai. Tai vienas motyvas.

Kiekviena knyga yra mokslinė publikacija, o tai yra gerai ir man, kaip profesoriui, ir mano brangiam fakultetui, – aš neironizuoju, labai mėgstu savo fakultetą ir savo kolegas, – ir mano mylimam universitetui, prie kurio esu labai prisirišęs. Toliau – publika. Natūralu, jog žmogui reikia, kad jį pripažintų, kad pagirtų, kad kas pasakytų: štai tu parašei gerą knygą, štai ta tavo mintis man labai patiko, štai tu padarei puikų pranešimą seminare ir taip ad infinitum. Pripažinimas yra gyvybiškai būtinas. Visiems absoliučiai. Pripažinimo geismas yra galingas motyvas, skatinantis rašyti. Žinoma, šis motyvas yra susijęs su pirmuoju – su pinigais. Pripažinimas yra simbolinis kapitalas. Simbolinis kapitalas pereina į medžiaginį, į pinigus. Tai nuo antpečių priklauso. Antpečiai simbolizuoja pripažinimą. Na ir trečias dalykas, tam tikra prasme galbūt svarbiausias, nes dėl to pripažinimo per daug nesijaudinu. Kaip ir kiekvienas mirtingasis, turiu tuštybės, bet drįstu manyti, kad labai saikingai, netgi labai nedaug.

Šiaip ar taip, tuštybė man netrukdo gyventi, labai retai ir labai trumpam sugadina nuotaiką. Trečias dalykas yra paslaptis, ir aš tau pasakysiu, ką turiu galvoje, labai paprastai. Kada sieloje subręsdavo kokia nors svarbi tema, mano sielos scenoje pasirodydavo beveik mistinis regėjimas (nors apskritai mistika man bjauri). Kažkur viduj, kažkur tamsoj, kažkur beveik kaktos srityje, staiga atsirasdavo baltas grūdas, grūdo formos šviesuliukas. Tada jau žinodavau, kad galiu tą temą skleisti. Bet kas man būdavo svarbiausia? Aš žinodavau, tačiau tik apytikriai, kas yra tame grūde: jis būdavo suvyniotas į miglotą aurą. Po ta aura matydavau keletą žodžių, keletą aiškių frazių. Bet žinodavau ir tai, kad patys svarbiausi dalykai glūdi baltojo grūdo centre ir kad iš tikrųjų aš nežinau, kas jame slypi. Tai yra natūralu: juk žiūrėdamas į gilę negali matyti, koks ąžuolas iš jos išaugs. Tai ir aš nežinodavau, kas prasikals iš tos mano mistinės gilės, koks kalbos medis iš to balto grūdo išaugs. Ir man būdavo smalsu. Ir tada sėsdavau rašyti. Grūdas išdygdavo ir pradėdavo augti kalbos gėlelė. O pats grūdas iškart dingdavo. Ir iš tikrųjų, jis beveik niekada manęs nenuvildavo. Būdavo nuostabių atradimų pačiam sau. Bet pats unikaliausias dalykas man nutiko po tos antrosios duobės, po antrojo nėštumo. Kai lipau iš duobės – prisimenu ir vietą, čia už Pilaitės yra ežerėliai, gražios kalvelės, pušynai, smėlio keliukai.

2002 metų rudenį, spalio mėnesį, einu takeliu, saulutė tokia jau vėstanti, laumžirgiai ant tako, ir štai staiga iš visiškos tamsos iššoka grūdas, bet dviem galais – vienas juodas, o kitas baltas. Tai pagalvojau: na velnias, kas čia dabar bus? Toks grūdas man niekada dar nebuvo pasirodęs. Ir štai iš jo išaugo „Niekis ir Esmas“. Pirmas tomas – baltojo galo, antras tomas – juodojo galo augalas. Iš tikrųjų, kokia nuostabi intriga, kokia avantiūra, kaip yra smagu: juk tame grūde jau tarsi matai unikalaus nuotykio, kalbos nuotykio, pagrindinius orientyrus. Juk „Niekis ir Esmas“ irgi turi du polius, tai itin kontrastinga knyga, jau pats pavadinimas toks yra: Esmas yra absoliuti bekalbių juslinių daiktų tikrovė, o Niekis – vadinamojo antjuslumo vieta, idealybės kontinentas. Tai štai, paslaptis, glūdėjusi tuose mistiniuose grūdeliuose, tose sielos sėklose, veikiausiai yra pagrindinis motyvas, dėl kurio parašiau apskritai netgi per daug knygų, nes šiaip dėl pirmųjų dviejų motyvų – pinigų ir pripažinimo – man būtų užtekę kokių dviejų trijų liesų knygelių; galėjau straipsnelius kokius rašinėti, tyrinėti kažką, kokį Heideggerį, Kierkegaard’ą ar Schopenhauerį, ir taip ramiausiai rinkti biurokratinius „mokslinės produkcijos“ paukščiukus. Bet, matyt, tas smalsumas, tas klausimas, kas gi glūdi grūde, vis dėlto buvo pagrindinis. Po „Niekio ir Esmo“ ne kartą sakiau ir žmonai, ir sau, kad viskas, daugiau neberašysiu, na, bet dabar žiūriu – štai jau dvi knygos atsirado, ir dar gal, neduokdie, atsiras.

– Esate sakęs, kad netikite Dievo, be to, jūsų mąstymą galima traktuoti kaip fundamentalią religijos kritiką. Iš kitos pusės, kokio nors fenomeno kritikai pasako daugiau tiesos apie tą fenomeną nei tie žmonės, kurie yra jam besąlygiškai angažavęsi. Kaip galėtumėte apibrėžti religingą žmogų, kuris nekeltų jums šleikštulio?

– Aš esu religingas žmogus (mano galva, nereligingų žmonių apskritai niekada nebuvo, nėra ir nebus), bet dievų yra daug, o labiausiai iš jų man svetimas ir atgrasus yra siroafrikiečių, t. y. vadinamųjų krikščionių, dievas. Bet pirmiausia pacituosiu Baudrillard’ą, jis daug geriau už mane pasakė: Dievas yra, bet aš juo netikiu. Arba, jeigu nori, priešingai: Dievo nėra, bet aš juo tikiu. Bet man geriau patinka pirmas. Pats žinai, dievų yra tūkstančiai. Mano dievas yra šio pasaulio dievas. Mano dievo altoriai yra ąžuolai, miškeliai, laukai, drebulynai, žydinčios obelys, upeliai, ežerai, žolynai, kalvos, ūkanos ir upėtakiai. Saulė yra mano dievas, debesys yra mano dievas. Štai vienas mano dievulis gyvena Grūdos upelio sietuvėlėje, kiek žemiau Marcinkonių; jei nori, nuvešiu ir parodysiu. Krikščioniškoji dievo samprata, mano galva, yra šventvagiška, beveik ateistinė. Juk krikščionybė atsiranda ir skleidžiasi kaip neapykanta nežmogiškumui arba kaip neapykanta gamtai, pasakykime tuo nuzulintu žodžiu, nežmogiškajai gamtai.

Geriausiu atveju krikščioniui liepiama nusisukti nuo gamtinių gyvybės krešulių ir spoksoti į stabus – Knygą, ikonas arba lėles – į negyvus žmogaus rankų dirbinius. Būtent krikščionybė yra pati stabmeldiškiausia religija iš visų man žinomų, būtent krikščionybė yra pati radikaliausia stabmeldystė, lygiai kaip senoji lietuvių religija buvo stebėtinai nestabmeldiška – lietuvis meldėsi ne lėlėms ar pasakoms, o gamtiniams gyvybės gyvūnams – medžiui, žalčiui, lietui ar saulutei, ir tuo mes, dabartiniai lietuviai, galime didžiuotis. Siroafrikietiškoji idiosinkrazija man visiškai nepriimtina. Sulaukęs tiek metų, kiek turiu, aš esu debesų ir upelių žmogus; kažkada Kavolis labai tiksliai pasakė: laukų ir miškų žmogus. Visi mano dievai, visos mano dievybės yra ten, laukuose ir giriose, kalvose ir debesyse. O jeigu kas mane vadina ateistu, tai jau ne mano bėda. Aš nesu joks ateistas ir netgi visai nejuokaudamas tą Gyvosios Gamtos Galybę, kuri man dovanoja absoliučiai viską, vadinu Senuoju Šeimininku – čia iš Faulknerio – arba Senuoju Sodininku.

Bet dar kartą: polemiškai susipriešindamas su krikščionybės dievu, kuris man yra visiškai atmestinas. Aš atmetu krikščionybės metafiziką. Nors jokiu būdu tai nereiškia, kad esu fanatikas. Pavyzdžiui, visiškai pritariu dabartinei Katalikų bažnyčios politikai beveik visais dorovės klausimais, pritariu katalikiškajai normalios šeimos sampratai, pritariu iškrypėlių smerkimui, pritariu celibato principui, pritariu vyro ir moters vaidmenų atribojimui, na, pritariu beveik visur. Bet tai man netrukdo daugybę metų, visose knygose aistringai – aš kitaip nemoku – atmesti tą, kaip vadinu, siroafrikiečių paranoją, dykumos žmonių metafiziką, tų žmonių, kurie iš tikrųjų galbūt nėra matę nei žibuoklės, nei čiurlenančio upelio, nei upėtakių, nei baravykų, nei debesų. Tiesą sakant, mane stebina ir siutina Grynojo Rašto dykumų garbinimas, jis man visiškai svetimas, aš kategoriškai atsisakau bilieto į krikščionių Rojų, panašiai kaip Ivanas Karamazovas.

– Niekada neišdėstėte savo etikos. Manau, jūsų mąstymas skleidžiasi toje plotmėje, iš kurios išauga etika. Taigi mąstote pirmapradiškiau už etiką. Tačiau vis dėlto ar negalėtumėte suformuluoti savo etinio principo?

– Man žodis etika netinka, nes jis vėl ateina iš siroafrikietiškos neapykantos nežmogiškajam pasauliui. Man atrodo, žmogus apskritai – taip aš suprantu žmogaus būklę šioje žemėje – turi įsipareigoti ne tik kitam žmogui, jis turi įsipareigoti ir nežmogiškoms būtybėms: ir gyvulėliams, ir paukščiams, ir medžiams, ir grybams, ir žolynams, ir upeliams, ir kalvoms. Išreiškiant pamatinę mirtingojo nuostatą Kitos būtybės atžvilgiu labai trumpai, tai man labai patinka žodis, gerai žinomas visiems, – užuojauta. Užuojauta ir kitai būtybei, ir sau pačiam, ir kitiems mirtingiesiems. Faulkneris pataiko į metafizinį dešimtuką, ištardamas štai kokius melancholiškus žodžius: visi mes esame tik nelaimingi kalės vaikai.

Mes, trumpaamžės būtybės, gimstame, kenčiame ir mirštame, aš tai taikau ne vien žmogui, bet ir kitoms šios žemės būtybėms, patenkančiomis į mano gyvenimo teritoriją. O tuose iki koktumo nuvalkiotuose žodžiuose etika, moralė glūdi naivus ir net žiaurus antropocentrinis egoizmas, raginantis mane užjausti tik žmogų. Man nepriimtinas per tūkstantmečius įtvirtintas ir visaip garbinamas žmogaus narciziškumas. Girdi, aš esu Dievo paveikslas, pasaulio bamba ir esinijos karalius, o visa, kas nėra žmogus, man duota kaip didelis bifšteksas, kurį galiu valgyti be menkiausių sąžinės priekaištų. Naiviausiai šią narcizišką nuostatą įtvirtina krikščionybė, o išreiškia Kantas, tardamas panašiai kaip Narcizas: ak, koks aš gražus, aš negaliu būti priemone, aš turiu būti tikslu. Aš kategoriškai atmetu šitokio antropocentrinio egoizmo tironiją. O kodėl tik žmogus? O kodėl ne, pavyzdžiui, baltieji debesys, o kodėl ne ąžuolai, o kodėl ne bebrai, o kodėl ne upėtakiai, o kodėl ne upeliai? Kuo aš geresnis už laukų ramunę? Tikrai ne geresnis. Tik ji kur kas gražesnė už mane.

Tai jeigu šitaip plačiai suprastume etiką, jeigu į užuojautos žvilgsnį ar į užuojautos akiratį patenka ne tik žmonės, bet ir nežmogiškieji daiktai, tada manau, kad galėčiau pavadinti savo etiką užuojautos etika, nes man atrodo, kad užuojauta turėtų būti pamatinis santykis ir su kitais. Šio pasaulio sankloda nėra pati geriausia. Per daug joje, kaip sako Buda, kančios, per daug purvo, per daug kraujo, per daug neapykantos, per daug žiaurumo. Be to, visi mes mirtingi. O kad ir kaip būtų, prie mirties priprasti nelengva: akivaizdu, kad mes, baltieji, arijai, o ypač mes, krikščionys, prie jos nemokame priprasti. Tam tikra prasme prie kančios ir mirties negali priprasti ir nežmogiškos būtybės. Gyvulėliai, paukšteliai ar medžiai – juk jie tokie pat kenčiantys, tokie pat vargstantys, tokie pat liūdintys kaip ir mes – žmonės. Jie irgi turi sielą, tik neturi sąmonės, t. y. nemoka kalbėti, tačiau niekas negali pasakyti, ar sąmonė yra pranašumas, ar visai priešingai – blogis, Šėtono skiepas. Todėl lieka užuojauta, toks, sakyčiau, kosminis atvirumas viskam, kas yra.

Tačiau baikime linksmiau. „Laiške apie Humanizmą“ Martinas Heideggeris pasakoja tokį epizodą: kai jis jau buvo parašęs „Būtį ir laiką“, prieina prie jo studentas ir klausia: „Pone profesoriau, o kada jūs parašysite etiką?“ Heideggeris nusijuokia ir atsako: „Niekada!“ Filosofija, kaip aš ją suprantu, negali būti dalinama į apygardas, kadangi štai tavyje arba manyje – mano susitikime su pasauliu – kiekvienas, net pats menkiausias, judesys yra ir etika, ir estetika, ir ontologija, ir gnoseologija, ir fenomenologija, lygiai kaip negali būti vien tik etinės saulės, vien tik ontologinių debesų arba vien tik gnoseologinio medžio.

Pasaulis yra vientisas, tai kaipgi aš galiu dabar savo sielą padalinti į apygardas ir sakyti: ta apygarda yra etinė, ana estetinė, o štai šita – ontologinė. Graikai – vieninteliai ir nepranokti filosofijos meistrai – niekada neskaldė pasaulio ir mirtingojo sielos į negyvus gabalus, neraižė į apygardas. Palyginti su graikais, visa, kas vyksta tuos du tūkstančius metų, yra beviltiškos konvulsijos (aš net taip pasakyčiau – du krikščionybės ir technomokslo tūkstantmečiai filosofijai buvo bergždi). Turiu galvoje galogermanų pseudofilosofiją. Ar Platonas turi kokią atskirą etiką? Jos nėra ir būti negali. Herakleitas turi? Irgi ne. Aristotelis, teisybė, jau išranda etiką, bet juk kaip tik jis išduoda pačią filosofijos esmę. Filotopui bet koks esinys, kiekvienas žolės laiškas, kiekviena skruzdėlė, kiekviena gėlelė yra vientisa, individuali, nedaloma. Viskas yra vientisa. Pati elementariausia mano būklė pasaulyje yra vientisa. Į susitikimą su bet kuriuo daiktu aš einu kaip neskaidomas individas.

Mano žvilgsnis irgi nėra skaidantis: mano akys nemato ir negali matyti kokių nors „struktūrų“ ar palaidų siurrealistinių gabalų, vadinamų, pavyzdžiui, „ląstelėmis“, „genais“ arba „diskursu“. Daikto, kad ir kas jis būtų, irgi negalima išskaidyti, jis yra vientisas. Tik po to, kai kalba atsiskiria nuo daiktų – o tai įvyksta krikščionybėje, – prasideda pasaulio kapojimas į gabalus, sielos daužymas į tariamai savarankiškus „sugebėjimus“, o sykiu ir apygardų kūrimas. Prasideda vadinamoji specializacija, pradedama kurti atskira etika, atskira estetika, atskira ontologija. Ir taip iki begalybės. O kai krikščionybė pagimdo savo neklusnų vaikelį – galilėjiškąjį technomokslą, apygardos pradeda dalintis ir daugintis katastrofišku greičiu, ir štai dabar ir aš, ir pasaulis supjaustyti į milijonus apygardų. Šitaip naikinamas ne tik vientisas nežmogiškasis pasaulis, bet ir žmogaus siela. Dabar esame tragikomiškoje situacijoje, kai koks „specialistas“ moka tik vieną dalyką, pavyzdžiui: sėkmingai vaikyti bakteriją buljone arba išmintingai komentuoti vieną vienintelį Aristotelio „Metafizikos“ sakinį, o visur kitur jis yra infantilas ar paprasčiausias kvailys. Tūkstančiai mažų tiesų veda į vieną didžiulę, galbūt net pražūtingą klaidą. Filotopas privalo atsilaikyti prieš šitokį daiktų ir sielos individualumo naikinimą, prieš „specializacijos“ nihilizmą.

– Prieš daugiau nei du dešimtmečius paskelbėte Cézanne’o tapybos interpretaciją. O štai praeitais metais pasirodė jūsų gamtos fotografijų albumas „Melancholijos archipelagai“, kuris, mano galva, savo dvasia artimas Cézanne’ui ir van Goghui. Ar jums fotografija yra tapyba, tik atlikta kitomis priemonėmis, ar ginate fotografijos kaip meno autonomiją? Jeigu taip, tai kur slypi fotografijos unikalumas?

– Man fotografija yra antimenas. Antimenas ta prasme, kokia ir filotopija man yra antimenas. Platonas sako: „Tarp filosofijos ir meno visada egzistuoja nesantaika“, ir jis teisus be išlygų. Didieji graikų filosofai – be Platono, pavyzdžiui, Ksenofanas, Herakleitas, Sokratas, Anaksagoras – niekina meną. Jie niekina tai, ką mes, išmokyti siroafrikiečių, krikščionių, net dabar pompastiškai vadiname „kūryba“ arba „kūrėju“. Mano filotopija, kaip graikų filosofijos įpėdinė, yra antikūryba. Kodėl? Dabar aš tai sakau jau subrendusia savo kalba: bet kokia kūryba yra naikinimas. Mes visada ir už viską privalome mokėti – tokia yra paprasta, bet rūsti šio pasaulio simbolinė taisyklė. O kūryboje mokame ne mes, o tie vargšai nežmogiški daiktai, iš kurių mes kuriame. Kad išdrožčiau stabuką, turiu nukirsti ąžuolą. O kodėl turiu galvoti, kad stabukas kuo nors geresnis už ąžuolą? Ne, aš manau, kad ąžuolas geresnis dėl to, kad jis gyvas, o medinis stabas negyvas. Kadangi mano absoliutus orientyras yra gyvas daiktas, jei patinka, gyvūnas, o žmogus gali kurti tik mašinas, t. y. negyvus daiktus, bet kokia kūryba yra ne tik naikinanti, bet ir nihilistinė.

Filosofas, ypač kaip filotopas, tiesiog privalo būti antikreacionistas tiek, kiek jis yra antinihilistas. Aš esu radikalus antinihilistas, žinoma, ne „praktiškai“, o kaip teoras ar teoretikas. Hominidas negali būti nenihilistas vien todėl, kad jis turi valgyti, taigi yra paties žemiškojo savo likimo pasmerktas naikinti, be to, naikinti pertekliaus, prabangos modusu, o toks perteklinis, prabangus, taigi ir nihilistinis naikinimas ir gali būti pavadintas „kūryba“. Nesama ir negali būti nenihilistinės kūrybos. Tai yra nihilistinis žmogaus santykis su pasauliu. Jau kam kam, o mums tai akivaizdžiau nei akivaizdu, sutinki? Juk būtent „kūrėjai“ baigia sunaikinti šitą mūsų nuostabią planetą. Kūrėjai, o ne vartotojai, kurie visaip dergiami dabartinių laikraštininkų ir feljetonistų. Fotografija yra antimenas, nes ji tiesiog man padeda geriau matyti. Kai pradėjau po trupučiuką fotografuoti, ir dabar truputį fotografuoju, tai ten, kur anksčiau matydavau dvi spalvas, dabar matau keliasdešimt spalvų. Kur matydavau penkias formas, dabar matau penkiasdešimt formų. Kitaip sakant, fotožvilgsnis, aš pabrėžiu, fotožvilgsnis, kaip sako Aristotelis, padeda matyti daugiau skirtingybių pasaulyje, daugiau spalvų, daugiau formų, daugiau niuansų, kitaip sakant, intensyvina juslinį peizažą, intensyvina žvilgsnį.

Fotografija kaip rezultatas manęs beveik visiškai nedomina. Taip susiklostė aplinkybės, man pritrūko charakterio, kietumo, ir aš nusileidau įtikinėjimams ir išleidau tą knygą, bet dabar man dėl jos gėda, tarsi viešoje vietoje būtų nusmukusios kelnės. Tai per daug intymu, galų gale. Na, nesvarbu, dabar yra, kaip yra, negi dabar pradėsiu maivytis kaip nekalta mergelė ir panašiai. Bet tikrai fotografijai kaip rezultatui aš esu abejingas. Na, žiemą malonu pasižiūrėti į tuos pavasario, vasaros ar rudens vaizdus, kuriuos parsinešu fotoaparate, per ieškiklį pažiūriu į savo mylimus peizažus, bet tai man antraeilis dalykas; svarbiausia yra buvimas toje vietoje ir toje akimirkoje, kurioje būdamas fotografuoju. Daugiausia tai saulėtekiai ir dar su rūkais: tai absoliučios akimirkos, kai esu rojuje be jokios perkeltinės prasmės.

Tai va, jei nori, tai būna maksimalaus pasyvumo akimirkos, tai yra tos akimirkos, kai atsiveri Senojo Šeimininko dovanai, kai atsiveri amžinųjų gamtos formų dovanoms, kai atsiveri būtent dovanojimui. Tampi, kaip gražiai sako Schopenhaueris, tyrąja pasaulio akim, išnyksti. Tai radikaliai priešingas susitikimas su pasauliu negu kūryba, ar sutinki? Kūryboje pats būdamas maksimaliai aktyvus naikinu gamtos daiktus, o čia esu maksimaliai pasyvus, priimu juos kaip dovaną, priimu kaip gyvūnus, kurie leidžiasi pamatomi, jie man padovanoja nuostabias spalvas, nuostabius pavidalus, nuostabų judrumą, nuostabų tapsmą, tekėjimą, na, tokius dalykus, kurie kalba netgi neišreiškiami. Galbūt dar vienas dalykas: kalba šito neįmanoma perduoti, kalba apskritai nereikalinga. Šitokiomis akimirkomis išnyksta kalba. Tai dar vienas papildomas egoistinis štrichas. Tose akimirkose išsivaduoju iš kalbos. Man nebereikia šnekėti, aš tyliu.

Kalba išnyksta, galų gale aš ir pats išnykstu, tampu niekas. Tai beveik budistiška, galima net taip pasakyti: tai savotiška budistinė nirvana, tačiau ne atsiribojant nuo amžinųjų juslinio pasaulio esmių, o priešingai – atsiveriant jų šventumui, vadinamajam Grožiui, nes grožis ir šventumas yra tas pat, tačiau tai būtent Juslinio Dievo, Žemės kaip Didžiojo Gyvūno (ne padarytas, ne mašinos, ne stabo, ne megalopolio, ne mumijos, ne sukurto lavono) grožis. Tai toji akimirka, kai tavęs nebelieka. Dingsta ir kančia, ir rūpesčiai, dingsta ir visos rinkos emocijos, žodžiu, tie dalykai, nuo kurių negali pabėgti didmiestyje, kur esi terorizuojamas ženklų, kalbos, visų norų, geismų, o ten, peizaže be žmogaus, akys tampa veidrodžiu, krištoliniu veidrodžiu; todėl man fotografavimas yra ta pati filotopija, tas pats Aš matau. Arba netgi to Aš nereikia, vien matau, jo pakanka. Tai tos akimirkos, kai intensyviausiai matau tai, kas nesu aš pats kaip kalbos mašina, matau kalvas, medžius, debesis, upelius, rūkus, vandenį ir visas šventąsias mirtingojo egzistencijos vietoves, kurias didysis Herakleitas vadina pasauliu be žmogaus.