Krikščionybės plitimas Gruzijoje

TINATIN GAGOČAŠVILI

Gruzinai priklauso prie negausių pasaulio tautų, turinčių savarankišką Bažnyčią. Jų didžioji dauguma susiformavo XX a., o Gruzijos bažnyčią, kaip teigia gruzinų ir užsienio tyrinėtojai, Kristaus mokiniai įkūrė prieš du tūkstančius metų.

Terminas „eklesija“ (taip gruziniškai vadinama bažnyčia) yra graikų kilmės, nes krikščionybė į Gruziją plito būtent iš graikiškos aplinkos.

Bažnyčios įkūrimas Gruzijoje siejamas su Kristaus mokinių Andriejaus, Simono Kananiečio ir Mato veikla. Andriejus Gruzijoje lankęsis tris kartus, pirmą kartą tarp 30–35 m., paskui kartu su juo atvykę ir Simonas su Matu. Apkeliavę visą Gruziją, eidami prieš Fazio (Rionio) upės srovę, jie užkopę į Susaniją (Svanetiją), o iš ten perėję į Alaniją (Osetiją) ir iš Šiaurės Kaukazo Juodosios jūros pakrante grįžę į Gruziją. Apaštalas Simonas paskutinio poilsio atgulė Abchazijoje, Gruzijos teritorijoje. Jo kapavietė yra Psircchos upės slėnyje, netoli Naujojo Atono. Apaštalo Mato palaikai ilsisi Adžarijos teritorijoje, netoli senosios Apsario tvirtovės (dabartinės Gonio gyvenvietės). Gruzijoje krikščionybę yra skelbę ir kiti Kristaus mokiniai – Baltramiejus, Tomas, o Mažojoje Azijoje ir Kapadokijoje gyvenusiems gruzinams – Petras, Paulius ir Jonas.

Gruzijoje Andriejus kartu su kitais apaštalais ne tik skleidė krikščionybę, bet ir anais laikais buvusiame dideliame mieste Ackure įsteigė pirmąją vyskupiją ir įšventino dvasininkus – diakonus, kunigus ir vyskupus; tai liudija Gruzijos bažnyčią nuo pat pradžių buvus savarankišką.

Manoma, kad Gruzijos bažnyčia buvusi skirta Dievo Motinai. Apie tai byloja labai sena bažnytinė legenda, kad Marija ir apaštalai pirmieji metę burtus, kam kokioje šalyje teksią skleisti krikščionybę. Dievo Motinai atitekusi Gruzija, tačiau vietoj jos, Kristui nutarus, su Dievo Motinos stebuklinguoju paveikslu ten buvęs pasiųstas Andriejus.

Šventosios Ninos  pasirodymas

Remiantis patikimais šaltiniais, krikščionybės paplitimo ir valstybinės religijos paskelbimo Gruzijoje data yra laikomas IV a. ketvirtasis dešimtmetis.

Apaštalams prilygstanti šventoji Nina buvo kilusi iš Kapadokijos, kuri šiuo metu priklauso Turkijai, o anais laikais buvo gyvenama gruzinų genčių. Ninos tėvas buvęs garsus raitelis Zabulonas, o motina – Jeruzalės patriarcho Juvenalio sesuo Sosana. Kai Ninai suėjo 12 metų, tėvai pardavė visą turtą ir iškeliavo Jeruzalėn. Zabulonas buvo įšventintas į vienuolius ir pasitraukė į atokią Jordano dykumą, o Sosana, palaiminta brolio Juvenalio, ėmė rūpintis vargšais. Nina buvo atiduota globoti krikščionei Sarai Niaforai, pas ją išbuvo dvejus metus.

Niafora papasakojo mergaitei, kad Kartlijos šalyje esanti saugoma Išganytojo mantija, tik apgailestavo, kad jos gyventojai neišpažįstą Kristaus mokymo. Mergaitės širdyje įsižiebė troškimas apkrikštyti pagonišką gruzinų tautą.

Pasak Ninos gyvenimo aprašymo, kuris įtrauktas į Gruzijos istorijos metraštį „Kartlis cchovreba“ ir laikomas patikimu šaltiniu, mergaitei naktį apsireiškusi Dievo Motina ir perdavusi iš vynuogienojo šakelės surištą kryželį, turėjusį padėti įveikti visus sunkumus keliaujant po Kartliją.

Nina pirmiausia leidosi į Bizantiją, o iš ten kartu su keliomis kitomis karštai tikinčiomis moterimis – į Gruziją. Vos tik įžengusios į Armėniją, moterys pateko karaliaus Trdato nelaisvėn. Dievo valia baisių kančių ir mirties pavyko išvengti tiktai šventajai Ninai ir ji tęsė kelionę Gruzijos link. Viešpaties vedama, priėjo Armėnijos ir Gruzijos sieną ties Orbandu, ten praleido žiemą, o birželio mėnesį pasiekė Paravano ežerą Džavachetijoje (pietinėje Gruzijos dalyje). Labai stebėjosi per vasaros karščius išvydusi snieguotas kalnų viršūnes. Ten jai pagelbėjo piemenys, iš pokalbio su jais Nina suprato atsidūrusi tarp barbarų, tačiau baimę išsklaidė apsireiškęs kažkoks šventasis ir perdavęs Kristaus antspaudu pažymėtą laišką. Jame buvo rašoma, kaip svarbu skelbti Evangeliją ir kad jai nesutrukdysią net tai, kad ji yra tik silpna moteris. Padrąsinta Nina vėl leidosi į kelionę. Priėjo Urbnisio miestą ir ten išbuvo visą mėnesį, o paskui drauge su prekeiviais iškeliavo į Mcchetą.

Mcchetoje išvydusi garbinamus iš geležies išlietus stabus, Nina pasipiktino žmonių neišmanymu ir tamsumu. Ir lyg atsakas į tai kilo baisi audra su perkūnija ir žaibais. Atūžęs viesulas ir smarki kruša į šipulius sudaužė stabus. Išsigandę žmonės išsilakstė, o kitą dieną šalies karalius ir visa tauta pamatė nuniokotus stabus.

Šventoji Nina pradėjo veiklą Mcchetoje. Pirmiausia ji pagydė bevaikę sutuoktinių porą. Apsigyveno Makvlovanyje (dabar ten yra Samtavro moterų vienuolynas). Nina dažnai užsukdavo ir į miesto žydų kvartalą, kad sužinotų, kur buvo saugoma Kristaus mantija. Jos šalininkais tapo žydų dvasininkas Abiataras, jo duktė Sidonija ir dar šešios žydų moterys. Šventoji Nina karštai skelbė Kristaus mokymą, kryžiaus prisilietimu išgydė ne vieną ligonį. Dieną naktį be atvangos meldėsi. Pagonims ši veikla buvo nesuprantama, tačiau jos tikėjimas žadino smalsumą. Tad Nina su dar didesniu įkarščiu skelbė krikščionybę ir daugelį jų patraukė savo pusėn. Tarp jos išgydytų ligonių buvo ir karalienė Nana – kai savo akimis išvydo įvykusį stebuklą, ji apsikrikštijo. Šventoji Nina tapo jos patarėja ir Kristaus tikėjimo mokytoja. Tačiau karalius Mirianas vis dar nesiryžo priimti naująjį tikėjimą.

Kartą medžioklėje jam staiga aptemo akyse, bet tai nebuvo joks saulės užtemimas – regėjimą prarado vien tik karalius, tai liudijo žodžiai, kuriais, baisios tamsos išgąsdintas, jis kreipėsi į palydą: „Aš ničnieko nematau, o jūs ar matote šviesą?“ Šie vienu balsu jam atsakė kuo puikiausiai matą saulę. Tuomet karalius paliepė raiteliams joti ir melsti pagalbos Armazio ir Zadeno stabus. Tačiau Mirianui nepadėjo net bendra malda. Tad neliko nieko kito, tik kreiptis pagalbos į Ninos dievą. Mirianas kaipmat atgavo regėjimą. Jis priėmė naująjį tikėjimą ir ėmė garbinti Kristų.

Karališkoji pora nusiuntė laišką Bizantijos imperatoriui Konstantinui ir karalienei Elenai, prašydama atsiųsti kunigų gruzinų tautai apkrikštyti. Jų belaukdama nusprendė pastatyti bažnyčią ir toje vietoje, kur buvo palaidota Išganytojo mantija, pastatė Sveticchovelio šventyklą.

Imperatorius Konstantinas ir karalienė Elena atsiuntė vyskupą Joną, du kunigus ir tris diakonus. Pirmieji apsikrikštijo karalius su karaliene, paskui buvo pašventinta upė Mtkvaris (Kura) ir joje apsikrikštijo visa tauta. Vyskupą Joną karalius išsiuntė pas imperatorių Konstantiną nugabenti relikvijos – Išganytojo kryžiaus gabalėlio. Kartu prašė atsiųsti kunigų žmonėms krikštyti ir meistrų bei architektų bažnyčioms statyti. Drauge su kryžiumi imperatorius įdavė ir lentą, prie kurios nukryžiuojant buvusios prikaltos Kristaus kojos, ir net pačių vinių. Vinys buvo iškilmingai palaidotos Erušete, ten pat buvo pastatyta bažnyčia. O lenta liko Manglisyje. Netoli Mcchetos, Makvlovanyje, kur buvo apsistojusi šventoji Nina, pradėta statyti bažnyčia.

Tokia buvo gruzinų tautos atvirtimo į krikščionybę pradžia.

Išganytojo mantija ir vynuogienojo kryžius

Svarbiausia relikvija, kurios dėka Gruzijos žemė laikoma viena švenčiausių krikščionybės vietų, yra Kristaus mantija. Ją į Gruziją pargabeno Mcchetoje (Gruzijos sostinėje nuo IV–III a. pr. Kr.) gyvenę žydai. Žinoma, kad Kristaus nukryžiavimo metu žydai iš Mcchetos buvę Jeruzalėje ir jiems atitekusi šventoji mantija. Pasak pranašų, ji turėjusi išlikti vientisa, jos nebuvo galima išsidalinti po gabaliuką. Taip ir įvyko: mantija buvusi pargabenta į Mcchetą. Ten ją prie krūtinės prisiglaudusi viena žydų mergaitė ir apimta palaimos pasimirusi. Mantiją palaidojo kartu su mergaite. Nuo to laiko ji saugoma Mcchetoje kaip krikščionybės vientisumo ir gruzinų tautos vienybės Kristuje simbolis. Reikšminga tai, kad Gruziją, kaip Dievo Motinai burtų būdu atitekusią šalį, apkrikštijo moteris – šventoji Nina. O pats vynuogienojas – tai Dievo Motinos simbolis. Taigi, su šventosios Ninos vardu siejamas vynuogienojo kryžius simbolizuoja Kristaus gimimą iš Mergelės Marijos: panašiai kaip vynuogienojas užaugina vynuoges ir pripildo jas gyvybės, taip ir Mergelė Marija pagimdė kūniškąjį pavidalą įgavusį Dievą ir suteikė jam žmogiškąją gyvybę. Taigi, šventoji Nina į Marijai skirtą šalį atkeliavo su kryžiumi, padarytu iš vynuogienojo, ir būtent juo mūsų krašte sutvirtino krikščionybę. Pasak gruzinų šaltinių, su vynuogienojo kryželiu Nina darė stebuklus.

Prieš mirtį Nina kryžių atidavė karaliui Mirianui, o šis prieš mirdamas ant jo pakabino karūną, paskui ją uždėjo įpėdiniui Bakarui, taip palaimindamas jo viešpatavimą.

Ninos kryžius iki 544 m. buvo saugomas Mcchetoje. Vienu metu jis priklausęs šventajai kankinei Šušanikai, ši prieš mirtį jį perdavusi Curtavio kunigui Andriejui. Šis, baimindamasis mazdaizmo išpažinėjų, šventąją relikviją išgabenęs už Gruzijos ribų. Po ilgų klajonių Dievo valia kryžius atsidūrė Armėnijoje, Aniso mieste. 1124 m., kai Dovydas Statytojas (1089–1125) išlaisvino Anisą, kryžių pargabeno į Gruziją ir vėl paslėpė Sveticchovelio šventykloje. Atėjus sunkiems laikams kartu su kitomis šventenybėmis jis buvęs išgabentas į kalnus – į Chevį. Vienu metu jis buvo saugomas Švč. Trejybės šventykloje Gergetyje, vėliau – Ananurio Dievo Motinos katedroje.

Yra įvairių versijų, kaip šventosios Ninos kryžius pateko į Rusiją. Akivaizdu, kad ilgą laiką kryžius buvo saugomas Liskove, kur gyveno gruzinų karaliaus palikuonys, o galiausiai pateko pas Vachtango VI sūnaus Bakaro anūką Jurgį – Aleksandro sūnų Gruzinskį.

XVIII a. pabaigoje karaliaus Jurgio XII iniciatyva šventenybę pavyko pargabenti į Gruziją ir galiausiai 1802 m. balandžio 9 d. ji buvo iškilmingai įkurdinta Tbilisio Siono katedroje.

Tbilisio Siono katedros altoriaus vartų kairiojo kampo sienoje saugomas šventosios Ninos kryžius vertingas ne tik kaip didžiausia šventenybė, bet ir kaip puikus meno kūrinys. Iš vynuogienojo šakelės surištas kryžius yra sutvirtintas šventosios Ninos plaukais, sidabrinis ornamentas ir karstelis, pasak užrašo, pagaminti XVIII a. septintajame dešimtmetyje. Ant sidabrinio kryžiaus įdėklo pavaizduotos šešios kompozicijos – šventosios Ninos gyvenimo scenos su atitinkamais užrašais gruzinų kalba.

Vynuogienojo kryžius pasižymi ypatinga forma, kurią jis įgijo nuo laiko tėkmės nusvirus skersiniams. Jis surištas šventosios Ninos plaukais, o plaukai simbolizuoja saulę, tad kryžius įgyja nepaprastai didelę svarbą.

Taigi, Gruzijoje jau pirmame amžiuje buvo saugoma brangiausia krikščionybės šventenybė – mantija; ten Kristaus mokymą skelbė jo apaštalai; ketvirtame šimtmetyje Dievo Motinos rankomis surištu vynuogienojo kryžiumi buvo apkrikštyta Gruzija ir visiems laikams pasuko krikščionybės keliu. Mūsų šalyje saugoma daugybė krikščioniškųjų relikvijų, ir būtent todėl ji vadinama antrąja Jeruzale, svarbiu stačiatikybės židiniu ir ramsčiu.