Kazė Zimblytė. Juodas reljefas. 1979
INESA PAVLOVSKAITĖ
Abstraktusis menas iš esmės yra nebylys: nei šaukia, nei šnabžda jame koks naratyvas ar jo užuomazga, negirgžda jokios daiktiškojo pasaulio pavidalų sankabos. Bet būtent tada, kai regima tyla įsisąmoninama, ima ryškėti dialogas. Dialogo principas, čiuopiant Kazės Zimblytės „Juodą reljefą“, mano galva, yra pamatinis. Bendrauja du paveikslo dėmenys, ginčijasi, nerimastauja; jų mezgamas santykis rizikingas (panašius pokalbius varęs vienas antikos filosofas neretai gaudavo į kaulus). Stoviu priešais reginį, o per mane srūva nykios nulinės arbitro vertės nujautimas ir dar: kaži kas trūkinėja, lauposi.
Du pokalbininkai.
1. Koliažinis paveikslo dėmuo. Tai ne šiaip sau iš mažesnių stačiakampių sumodeliuotas kitas, šįkart monumentalus, stačiakampis. Čia regime tinklelį, kuris nuo „šiaip sau“ skiriasi bent dviem parametrais: racionalia struktūra ir apsibrėžtumu. Tinklelis – protinga, save organizuojanti sistema, konkrečiu materialumu net kiek bauginanti (čia jau visas Stačiakampis!). Pažvelkime į gyvastingą liniją – koks įspūdingai energingas, tačiau disciplinuotas vos vos nelygiai sudurstytų mažųjų stačiakampių briaunų virpėjimas; arba pulso ritmas, atsirandantis dėl horizontaliai orientuotų stačiakampių transformavimo į vertikalią konsteliaciją. Bene esminė šios sistemos charakteristika – jos apsibrėžtumas. Būdamas savarankiškas, vidinių dėsnių disciplinuotas organizmas, tinklelis yra sau-pakankamas, t. y. už didžiųjų briaunų ketverto ribos nėra nieko, nėra jokio didesnio darinio, kurio nuolieka tai galėtų būti (pavyzdžiui, kaip yra kai kuriuose Mondriano paveiksluose). Koordinačių sistema čia netįsta iki begalybės, ji baigtinė ir tvarkinga (galima išskirti centrą, nusakyti toliausiai ir arčiausiai nuo jo drykstančius vektorius etc.). Taigi šiai sistemai suvaldyti pakanka net ir visai silpno sargo (nors paprastai – vieno pagrindinių galios mechanizmų) – paveikslo rėmo. Pastarasis kuklus tiek masteliu (plotis – vos pora centimetrų), tiek spalvine išraiška (ji sutampa su viso paveikslo koloritu). Bepigu saugoti, kai koliažinė fikcija nėmaž ir nesikėsina į realybės plotmę. Atvirkščiai, judesiai (trūkčiojantys pasišokinėjimai, ritmingas pulsavimas) greičiau įcentriški, su griežtais kontūrais. Stačiakampis markstosi drobės akiduobėj.
Kazė Zimblytė. Juodas reljefas. 1979. Iš NDGIC archyvo. Valdo Račylos nuotrauka
2. Koloritas. Šis pokalbininkas įsteigia paradoksą, laisvamaniškumą: nepaisoma centriškumo ir kitokių matematinių rebusų, neaptinkame ir pasikartojimo principo, iš esmės – jokio principo, jokios struktūros, jokio apsibrėžtumo. Tai – ūkas, ūkų ūkai. Akys (bent mano) šiuo atveju negeba artikuliuoti (kiekvienas patyrimas yra mąstymas, sako Descartes’as) paveikslo kolorito, tiksliau – spalvų atodangų: tarsi juoda, tarsi raudona, tarsi rusva, tarsi violetinė. Manding, tai užuomina į juodume (sic!) glūdintį mitinį visų spalvų pirmapradiškumą. Dar kai ko akys (sąmonė, jei norite) negali – ogi lokalizuoti to kolorito sudedamųjų paveikslo paviršiuje.
Ši spalva (ar spalvos) čia įgauna tūrį, kuris savo ruožtu apgaubia visa: uždengia koliažinio stačiakampio „odą“, neutralią drobės platumą (tarp koliažo ir rėmo). Kuklus rėmas net nemėgina sulaikyti skvarbiosios ūko emisijos – pats juo pasidengia, simboliškai įteisindamas jo steigtį anapus; ir taip anas sklendžia link manęs nelyginant kokie visiškai išskydę Rothko stačiakampiai. Paradoksalu – toks išcentrinis kolorito alsavimas įgauna daug apčiuopiamesnę (bet neapčiuopiamą – dažai nutepti tolygiai, be pėdsako, anonimiškai) konfigūraciją negu akivaizdžiu medžiagiškumu būvantis tinklelis. Štai tau menamai juodas menamas reljefas.
Šie du dėmenys, kurių charakterius ką tik mėginau įspėti, savo dichotomišku santykiu (materialus vs nematerialus, įcentrinis vs išcentrinis ir pan.) mezga dialogą, kuriame steigiasi ypatingas buvimas (kažkur tarp struktūros ir balzgano išdrykimo), universalių pamatinių tiesų punktyrai. Fundamentali tinklelio / stačiakampio sandara gana įtaigiai argumentuoja racionalaus (pasaulio, būties) prado idėją, besikėsindama pavirsti grynuoju konstruktu, mąstymo plotmėje sukurtu kasdienio pasaulio analogu: kalba ar bet kuria kita ženklų sistema (iki Jaspero Johnso matricų kartočių čia tetrūktų skaitmenų įrašų). Kita vertus, ūkų ūkai akcentuoja pirmykštį ištįsimą, pasklidimą ir formų susiliejimą, tapsmą kitu. Tarp jų gi: „Kisdama rymo“ (122-osios Herakleito ištaros pradžia).
Stovinčiam priešais veriasi nebylios ištaros. Tokios nebylios, kad vos girdėti.
