Gruzinų teatro genezė

MERAB GEGIDZĖ

Gruzinų teatro ištakos susijusios su antikos religinėmis ir buitinėmis apeigomis, iš kurių išsiskyrė vaisingumo dievybėms Kvirijai ir Tvlepijai skirti maginiai misteriniai veiksmai. Įvairių apeigų gausa pasižymėjo šventiniai vynuogininkystės ir vyndarystės dievybės Aguno garbinimo ir orgijų ritualai (gruziniškasis graikų Dioniso atitikmuo). Gruzinų sceninio vaizdavimo plėtrai tam tikrą poveikį darė ir gruzinų kosmogonija, kurios svarbiausi objektai buvo Armazi (mėnulio dievybė) ir Vartragani (ugnies dievybė). Be to, Gruzijoje aptikta sinkretinio teatro buvimą liudijančių artefaktų. Trialetyje (Gruzijos aukštikalnių regione) rastos sidabrinės taurės šonuose (II tūkst. pr. Kr. vidurys) vaizduojami rateliu šokantys žmonės su kaukėmis, ant Samadlos vietovėje (buvusioje vienoje labiausiai išsivysčiusių Gruzijos sričių) aptikto vyno indo matome dešimt ratu judančių susikibusių vyrų. Tradiciniame mene, choro ir ratelių dialoguose, dainose ir šokiuose išlikę senojo gruzinų epo fragmentų (I tūkst. pr. Kr. pradžia), tarp jų yra „Amiraniani“ (mito apie Prometėją analogas), „Eteriani“ (lyrinis buitinis epas), „Avtandilas“ (medžioklės epas), „Jaunikaitis iš Paravano“ (herojinis epas).

Kolchidės karalystėje, netoli Kutajos (dabartinio Kutaisio miesto), IX–VIII a. pr. Kr. buvo pastatyta arena, kur vykdavo teatralizuotos sporto varžybos ir kiti renginiai. Uoloje iškirstame mieste Upliscichėje (III–II a. pr. Kr.) yra išlikusios teatro statinio liekanos su vieta scenai, orkestrui ir amfiteatru. Tačiau ten vykdavusių spektaklių tekstinė medžiaga nėra išlikusi.

Pasak Bizantijos istoriko Prokopo (VI a.), Kolchidės mieste Apsarunte buvęs romėnų-graikų stiliaus teatro pastatas. Kad to laikotarpio gruzinų kultūrai darė poveikį senovės graikų mitologija, liudija archeologiniai kasinėjimai Mcchetoje, Upliscichėje, Sarkinyje, Dzalisyje, Vanyje, Picundoje, kur rasta Dioniso ir jo palydos – bakchančių, menadžių, satyrų (visų pirma Sileno) – mozaikinių ir skulptūrinių atvaizdų, bronzinių ir terakotinių ritualinių kaukių.

Viduramžių gruzinų istoriniuose ir grožinės literatūros kūriniuose aptinkama senosios gruzinų eiliuotos dramos fragmentų ir išsamių helenistinio laikotarpio pantomimos spektaklių aprašymų. Ten pat randama ir seniausių gruziniškų teatro terminų.

Krikščionybę paskelbus valstybine religija (IV a. ketvirtajame dešimtmetyje), pasikeitė kulto, o drauge ir buities papročiai. Tačiau pagoniškosios apeigos be pėdsako neišnyko. Jos susiliejo su naujuoju tikėjimu ir jo ritualais. Gerokai nukentėjo vien pagoniškasis epas – jis išliko tik fragmentų pavidalu.

Iš kultinėms dievybėms skirtų apeigų, kaip ir buvo galima tikėtis, geriausiai išsilaikė vaisingumo, vynuogininkystės ir vyndarystės kultai. Gruzija tebebuvo viena labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių šalių Priešakinėje Azijoje, tad laiko patikrintų tradicijų lengvai neatsižadėjo. Pažymėtina, kad Gruzijos bažnyčia modifikuotų pagoniškųjų ritualų atžvilgiu laikėsi visiškos tolerancijos.

Vienas iš tokių išlikusių ritualų yra Berikaoba – improvizacinis gruzinų liaudies kaukių teatras, kilęs iš vaisingumo dievybei skirtų garbinimo papročių ir iškilmių. Įsigalėjus krikščionybei šis ritualas įgijo pasaulietinį pobūdį. Išliko tik jo personažų vardai, mus pasiekę iš XVIII ir vėlesnių amžių.

Viduramžiais (XII–XVII a.) atsirado rūmų teatras. Šiuose vaidinimuose dalyvaudavo aktoriai, poetai, dainininkai, šokėjai, akrobatai, žonglieriai. Spektakliai būdavo rodomi tiek uždarose patalpose, tiek po atviru dangumi. Prieš pasirodymą buvo įprasta smilkyti malonaus kvapo smilkalus.

XVIII a. vaidinimą į aukštesnę pakopą iškėlė D. Guramišvilis, poetinius veikalus kūręs filosofinių dialogų forma.

Panaikinus Gruzijos karalystę (1801) rūmų teatras nustojo egzistavęs ir įsiliejo į pasaulietinius renginius.

Pakilia nuotaika ir plačių liaudies masių dalyvavimu išsiskyrė teatralizuota miestelėnų eisena Keenoba – liaudiškasis gruzinų karnavalas, kurio ištakomis laikomos pagonybės laikų vaisingumo ir derlingumo dievybei Kvirijai skirtos iškilmingos apeigos. Vėlesniais laikais šiuo renginiu gruzinų liaudis reikšdavo protestą prieš užkariautojus – bizantiečius (V–VI a.), arabus (VII–VIII a.), mongolus (XIII–XIV a.), iraniečius, turkus (XVI–XVIII a.) ar rusus (XIX–XX a.). Keenoba turėjo nesudėtingą fabulą: chano iš gyventojų renkama duoklė, jo ir šalies valdovo susidūrimas, kuris visuomet baigdavosi chano pralaimėjimu. Įveiktą chaną nuskandindavo upėje ir galiausiai iškeldavo didžiulę puotą. Pats terminas keeni kilęs iš XIII–XIV a.

Tuo pat metu toliau gyvavo liaudies epas, vis praturtėdamas naujais siužetais. XIV–XVI a. buvo sukurti tautosakos kūriniai „Zviada Lobžanidzė“, „Vicbili ir Macbili“, XVII a. – „Šavlego“, vėliau jie buvo naudojami tradiciniuose vaidinimuose su dainomis, šokiais ir dialogais.

XVIII a. antroje pusėje Tbilisyje ir Telavyje atidarius seminarijas buvo pradėta statyti mokyklines dramas, analogiškas Europoje viduramžiais vykdavusiems mokyklinio teatro spektakliams. Nuo to laiko gruzinų teatre įsitvirtina europietiškos dramos teatro tradicijos.

XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje Iraklijaus II rūmuose įsikūrė pasaulietinis teatras, vadovaujamas G. Avališvilio. Griežtai laikantis dramos formos buvo statomi spektakliai remiantis tiek originaliais (G. Avališvilio „Karalius Teimurazas“), tiek pasaulinės klasikos motyvais sukurtais kūriniais (D. Čolokašvilio „Ifigenija“).

Herojišką atspalvį aktoriaus Davido Mačabelio vadovaujamam rūmų teatrui suteikė faktas, kad 1795 m., per paskutinę persų invaziją, šio teatro aktoriai stojo į mūšį su užkariautoju Aga Mochamad-chanu. Daugelis jų didvyriškai žuvo mūšio lauke.

Visiškai pasikeitė padėtis Rusijai aneksavus Gruziją. XIX a. pradžioje buvo panaikintas rūmų teatras. Panaikinus Gruzijos stačiatikių bažnyčios autokefaliją buvo uždaromi ir mokykliniai teatrai. Dėl Rusijos rusifikacijos politikos penkioms dešimtims metų buvo pristabdyta gruzinų literatūros, taip pat ir besiformuojančios profesionaliosios dramaturgijos raida.

Šiokia tokia kompensacija gruzinų scenos meno plėtrai galima laikyti kunigaikščių dvaruose atsiradusius saloninius teatrus, kuriuose dramos kūriniai buvo statomi tiek rusų, tiek gruzinų kalbomis.

1845 m. Gruzijoje įsteigiamas rusų dramos teatras, o 1850 m. gruzinų visuomenės veikėjų iniciatyva atkuriamas profesionalus europietiško tipo gruzinų teatras, vadovaujamas dramaturgo G. Eristavio. Komedijose („Skyrybos“, „Ginčas“, „Šykštuolis“) jis atvirai kėlė buitines, o per jas netiesiogiai ir politines problemas. Tampa aktualu vaizduoti miestiečių buitį, istorinėse dramose aiškiai juntamas nepriklausomos Gruzijos ilgesys. Iškyla dramaturgai Z. Antonovas, A. Cagarelis, R. Eristavis. Pjeses rašė ir gruzinų literatūros klasikai I. Čavčavadzė, A. Ceretelis, A. Kazbegis.

XIX a. devintajame dešimtmetyje gruzinų teatro repertuare įsitvirtina tiek rusų, tiek Vakarų Europos klasikinė dramaturgija. I. Mačabelis puikiai išvertė Šekspyro tragedijas. Vis intensyvesnis teatro gyvenimas darosi Tbilisyje ir Kutaisyje. Susiformuoja gruzinų aktorystės mokykla, kurios pagrindinis bruožas – sceninis įvairiapusiškumas. Gruzinų aktoriai buvo vienodai įvaldę sceninę kalbą, plastiką, mimiką, neatsiejami jų kūrybos palydovai – daina ir šokis – buvo tarsi savotiškas atgarsis tradicijų, šaknimis siekusių sinkretinį pagonybės laikų gruzinų ritualinį teatrą. Teoriniuose darbuose V. Abašidzė, K. Kipianis ir V. Gunija išdėstė pagrindinę meninę gruzinų aktorystės mokyklos doktriną. 1885 m. V. Abašidzės iniciatyva imamas leisti pirmasis teatrui skirtas laikraštis „Teatras“, kuriame ne tik nušviečiami to meto įvykiai, bet ir į gruzinų teatrą mėginama pažvelgti pasauliniame kontekste.

1900 m. gruzinų teatras įgavo visiškai kitokį veidą ir galutinai nustatė prioritetines kryptis: herojišką romantinę ir groteskišką buitinę. Dar labiau suartėjo gruzinų teatras ir literatūra. Radosi E. Ninošvilio, D. Kldiašvilio sceniniai pasauliai, su dideliu pasisekimu statoma Važos Pšavelos drama „Atskirtasis“. Į teatro pasaulį su giliai psichologinėmis pjesėmis įžengė Š. Dadianis. Į politinį gyvenimą aktyviai įsitraukė Kutaisio dramos teatras, vadovaujamas V. Aleksi-Meschišvilio.

Pirmieji du XX a. dešimtmečiai išsiskyrė naujų vaizdavimo formų paieška. Gruzinų teatre įsitvirtino simbolizmo ir natūralizmo estetika, pirmuosius žingsnius kaip režisierius būtent Tbilisyje žengė V. Mejerholdas.

Atkūrus Gruzijos valstybingumą (1917–1921) daugiausia dėmesio buvo sutelkta žadinti tautinę savimonę. Dar aktualesnis tapo teatro profesionalizmo klausimas. Įsteigta įvairių studijų, jose triūsė A. Pahava, G. Džabadaris, A. Cucunava, M. Korelis, K. Andronikašvilis.

Gruziją aneksavus antrąkart (1921) padėtis vėl pasikeičia. Gruzinų teatras netenka meninės orientacijos ir teminio pagrindo. Būtent tuo metu po sėkmingos veiklos Rusijoje į Gruziją grįžo K. Mardžanišvilis. Pirmasis jo pastatytas spektaklis – Lope de Vegos „Avių šaltinis“ – tapo posūkio tašku naujojoje gruzinų teatro istorijoje. Nuo to laiko keliems dešimtmečiams įsivyrauja herojinis-romantinis stilius. Kartu vyko naujų formų paieškos. Svarbią vietą užėmė ekspresionistinė dramaturgija: E. Tollerio „Žmogus – masė“ (1923), G. Kaiserio „Dujos“ (1924), G. Robakidzės „Lamara“, „Londa“. Naujovių paieškai skatinti įsikūrė kūrybinė korporacija „Durudži“, kurios manifeste buvo paskelbta meninė teatro programa. Dėl didelės patirties ir neklystamos režisieriaus intuicijos K. Mardžanišvilis į teatro sceną atvedė plejadą aktorių, nulėmusių didžiausius XX a. gruzinų teatro laimėjimus. Tuo metu Gruzijos nacionalinis teatras jau vadinosi Š. Rustavelio vardu, jo repertuare buvo gausu nacionalinės dramaturgijos kūrinių

K. Mardžanišviliui išėjus iš teatro repertuarą papildė jo mokinio S. Achmetelio pastatymai, iš jų išsiskyrė S. Šanšiašvilio „Anzoras“ (V. Ivanovo pjesės motyvais), B. Lavreniovo „Lūžis“, F. Schillerio „Plėšikai“.

1928 m. K. Mardžanišvilis kartu su grupe mokinių Kutaisyje įsteigė naują teatrą (vėliau jis buvo perkeltas į Tbilisį ir pavadintas K. Mardžanišvilio vardu). Ten jis pastatė K. Gutzkowo „Urielį Akostą“ (šis virto memorialiniu spektakliu ir iki šios dienos išsilaikė K. Mardžanišvilio teatro repertuare), didelio pasisekimo sulaukė P. Kakabadzės „Kvarkvarė Tutaberis“ – aštri satyra, išjuokianti prie revoliucijos prisiplakusius avantiūristus. 1930 m. vyko sėkmingos Š. Rustavelio teatro gastrolės Maskvoje, o K. Mardžanišvilio teatro – Maskvoje ir Charkove.

Ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje dėl griežtos cenzūros pastebimai suprastėjo gruzinų režisūra. Socialistinio realizmo standartai gruzinų teatrą ilgam laikui atskyrė nuo pasaulio teatre vykusių procesų. Daugiausia dėmesio skirta aktorių meistriškumui, kurio nepasiekdavo apribojimai. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu, ėmė kilti pastatymų kultūra. Kratytasi ne tik socialistiniam realizmui būdingų klišių, bet ir dirbtinių herojinio-romantinio stiliaus apraiškų. Šiuo atžvilgiu labai reikšminga A. Dvališvilio pastatyta M. Džaparidzės karo tematikos drama „Mūsiškiai“, M. Tumanišvilio režisuoti J. Fučiko „Žmonės, būkite budrūs“ ir J. Fletcherio „Ispanų kunigas“, G. Lordkipanidzės pastatytas V. Gabeskirijos „Ties bedugne“. Vis didesne įvairove pasižymėjo gruzinų scenografija.

Didelėmis permainomis gruzinų teatre prasidėjo septintasis dešimtmetis. Skausmingai atsisveikinta su ketvirtajam ir penktajam dešimtmečiui būdingomis meninėmis tendencijomis, o siekiant integruotis į europietišką teatrą buvo juntama visiškai naujos, savotiškai kompensuojančios praeities netektis. Vakaruose modernizmas skaičiavo paskutines gyvavimo minutes, o Gruzijoje prie jo tik skintasi kelią. Visų ieškojimų priešakyje stovėjo M. Tumanišvilis, kurio G. Nachucrišvilio „Činčrakos“ pastatymas užbaigė senųjų ir naujųjų kelių išsiskyrimo procesą. N. Chatiskaci, remdamasi vien tik sąlyginėmis priemonėmis, S. S. Orbelianio pasakėčių motyvais pastatė „Prasimanymų išmintį“, J. Anouilho egzistencialistinę pjesę „Antigonė“ su asketišku estetizmu režisavo M. Tumanišvilis, R. Sturua ironišku parodijiniu stiliumi pastatė A. Cagarelio „Chanumą“, T. Čcheidzė metaforiniu stiliumi – Š. Dadianio „Vakarykščiai“, kartu su R. Sturua – psichologizmo ir B. Brechto teatro principų sinteze grįstą D. Kldiašvilio „Samanišvilio pamotę“. Gruzinų teatras tada forsuotai judėjo postmodernistinės estetikos kryptimi, o to judėjimo gairės – vienas po kito pasirodę tam tikra prasme etapiniai R. Sturua spektakliai: P. Kakabadzės „Kvarkvarė Tutaberis“, B. Brechto „Kaukazo kreidos ratas“, Šekspyro „Ričardas III“.

Tuo pat metu gruzinų teatre bandoma išlaikyti ir modifikuotą herojinį-romantinį stilių, ryškiausias jo pavyzdys – G. Lordkipanidzės įsteigtas Rustavio teatras. Ypač didelio atgarsio sulaukė šie teatro pastatymai – E. Rostand’o „Sirano de Beržerakas“, V. Korosteliovo „Po šimto metų“, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko O. Megvinetuchucesis (žinomas iš daugiaserijinio filmo „Data Tutašchija“, kur jis vaidino Datą). Praėjus dešimtmečiui Rustavio teatro trupė vėl grįžo į K. Mardžanišvilio teatrą, kuriame šiuolaikinės teatro tendencijos sunkiai skynėsi kelią.

Bendroms paieškoms atliepė ir kitų režisierių veikla, ypač Š. Gacerelijos Jaunojo žiūrovo teatre, G. Žordanijos – Š. Rustavelio teatro Mažojoje scenoje įkurtame Jaunimo teatre.

Aštuntajame dešimtmetyje geriausius klasikinių tradicijų ir šiuolaikinių meninių tendencijų suderinimo pavyzdžius rodė neseniai įsikūręs Kino aktoriaus teatras, vadovaujamas M. Tumanišvilio.

Devintojo dešimtmečio gruzinų teatre įprastu dalyku tapo B. Brechto epinio teatro principai, intelektualinė ir absurdo drama, metafora ir groteskas, postmodernistinė ironija ir priešingų teatro metodų derinimas. Tai tam tikra prasme padarė žalos aktorystės menui. Scenoje beveik neliko didingų personažų ir klasikinių įsikūnijimo principų.

Vėliau prasidėjo XX a. paskutinio dešimtmečio politinė ir socialinė destabilizacija, išorės ir vidaus karai, ekonominė krizė. Šitaip XXI a. pasitiko gruzinų teatras. Pažymėtina, kad, kilus krizei, teatras nė minutės nenutraukė kūrybinės veiklos. Praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje susikūrė nemažai naujų komercinių teatrų. Aktorių gretas papildė naujos pajėgos.

Gruzinų teatras ir šiuo metu yra nacionalinio meno flagmanas. Jis atlaikė negandas ir įrodė esąs neatsiejamas gruzinų dvasinio gyvenimo palydovas.

Iš gruzinų kalbos vertė Virginija Timinskaitė