Gruzijos istorija

DIMITRI ŠVELIDZĖ

Jeigu keliais bendrais bruožais pabandytume apibūdinti Gruzijos istoriją, pamatytume, kad pirmiausia tai – tris tūkstantmečius trunkanti nuolatinė gruzinų tautos kova už laisvę ir politinį įsitvirtinimą, tautinį, kultūrinį, religinį, ekonominį savitumą. Kova buvo ilga ir sunki, nes gruzinų šalis yra išsidėsčiusi geopolitinėje juostoje, kuri driekiasi nuo Kaukazo iki Sinajaus pusiasalio, ir nuo I a. pr. Kr. iki šių dienų išliko didžiųjų rytinių ir vakarinių, šiaurinių ir pietinių imperijų nuolatinių kivirčų, susidūrimų bei karų arena, tautų kraustymosi, etninės, religinės ir kultūrinės konkurencijos epicentras.

Gruzinų protėviai ir jiems giminingos gentys buvo šių dienų Gruzijos ir Juodosios jūros pietrytinio regiono autochtonai. Kai kurios kartvelų gentys tam tikru laikotarpiu gyveno Mažosios Azijos ar Viršutinės Mesopotamijos gilumoje (karduchai, muškai). Pasak vienos iš gruzinų kilmės koncepcijų, tikėtina, kad gruzinams giminingos gentys buvo pietinės Europos (būtent Pirėnų, Apeninų, Balkanų pusiasalių) tautų vėliau asimiliavęsi seniausieji gyventojai (iberai, etruskai, pelazgai).

Bronzos amžiaus viduryje (II tūkst. pr. Kr.) skilus kartvelų prokalbei atsirado gruzinų, megrelų – zanų ir svanų kalbos, kurios dabar sudaro vientisą etninę-lingvistinę kartvelų sistemą. Vėlyvajame bronzos amžiuje vyko vakarinių ir rytinių gruzinų genčių konsolidacijos procesas, jo svarbiausias etapas buvo ankstyvųjų Kolchos ir Diaochijos klasinių valstybinių susivienijimų formavimasis. Juos užkariauti siekė galingoji Asirija ir Urartu. Dantiraščiuose minimas Diaochijos karalius Sienas, kurį 1112 m. pr. Kr. per mūšį į nelaisvę paėmė Asirijos valdovas Tiglatpalasaras.

Graikų mituose ir legendose atgarsį rado Kolcha – senosios Kolchidės šalies turtai ir galybė. Jie taip pat atspindi intensyvius graikų ir gruzinų ryšius. Dar prieš Trojos karą, kuris, kaip manoma, turėjo įvykti apie XIII a. pr. Kr., Orchomeno karaliaus Atamanto sūnus Friksas pabėgo į Kolchidę. Ten jam prieglobstį suteikė galingasis kolchų karalius Ajetas ir atidavė į žmonas dukterį Chalkiopę. Glaudūs vėlesnio laikotarpio kolchų-gruzinų ir graikų ryšiai iškalbingai atspindėti argonautų mite.

VI–IV a. pr. Kr. urartų ir kimerų antpuolių sunaikintų Diaochijos ir Kolchos griuvėsiuose, būtent Gruzijos teritorijoje, iškilo realios valstybės – Kolchidės ir Kartlijos arba Iberijos karalystės. Pirmųjų amžių prieš Kristų ir po Kristaus sandūroje Priešakinėje Azijoje kaktomuša susidūrė Romos imperija ir Partų valstybė. Tai buvo viena pirmųjų Vakarų ir Rytų konfrontacijų. Būtent šiuo laikotarpiu, tiksliau, I a. pradžioje, padėti strateginės Gruzijos ir Romos imperijos partnerystės pagrindai bylojo apie Gruzijos ir Vakarų karinio bei politinio bendradarbiavimo, kuris truko penkiolika šimtmečių, pradžią.

Roma ir Kartlijos karalystė kartu stojo prieš Partų valstybę. Romėnų ir gruzinų karinis ir politinis bendrumas įamžintas graikų užraše, bylojančiame, kad imperatorius Vespasianas ir jo sūnūs „iberų karaliui Mitridatui, karaliaus Farsmano ir Jamaspojos sūnui, imperatoriaus draugui ir romėnų bičiuliui, taip pat ir liaudžiai sutvirtino šias sienas“. Turima omenyje senosios Kartlijos sostinės Mcchetos tvirtovės siena, kurią romėnai atstatė 75 m.

326 m. Kartlijos valdžia priėmė istorinį sprendimą – karalius Mirianas ir karalienė Nana išpažino krikščionių tikėjimą. Tai reiškė krikščionybės paskelbimą Kartlijos valstybine religija. Krikščionybė Gruzijoje plito ir anksčiau. Naująjį tikėjimą dar pirmame amžiuje skelbė paties Kristaus mokiniai Andriejus ir Simonas Kananietis. Kartlijos karaliaus ir karalienės atvertimą į naująjį tikėjimą didžia dalimi nulėmė ir kapadokietė Nina, kuri laikoma svarbiausia Gruzijos krikštytoja. Karaliaus Miriano sprendimas galutinai nulėmė gruzinų tautos krikščionišką-vakarietišką religinę ir kultūrinę raidą. IV–X a. Gruziją nusėjo bažnyčios ir vienuolynai. Buvo padėti krikščioniškosios raštijos pagrindai. V a. antroje pusėje didžiojo karaliaus Vachtango Gorgasalio pastangomis Gruzijos bažnyčiai ėmė vadovauti katolikas. Gruzinų stačiatikių bažnyčia išsikovojo savivaldos (autokefalijos) teisę; tai įvyko su Bizantijos imperatoriaus bei Konstantinopolio ir Antiochijos patriarchų palaiminimu.

Europos tautoms krikščionybės ir jos kultūros išlaikymas bei plėtra nekėlė pavojaus ir vyko taikiai, o toks pats procesas Europos ir Azijos sandūroje gyvenančioms tautoms virto tikra golgota. IV–VI a. krikščionybę Gruzijoje kardu ir ugnimi persekiojo nauja galinga valstybė – Sasanidų Iranas, siekdamas įdiegti ugnies garbinimą. 542–562 m. dėl Vakarų Gruzijos kariavo Iranas ir Bizantijos imperija. VII–IX a. jėga įtvirtinti musulmonų tikėjimą siekė kita eilinė pasaulio užkariautoja – arabų valstybė. Antai 853 m. per invaziją arabai išžudė 50 000 Tbilisio gyventojų.

Dar labiau varginantys Gruzijai buvo tiurkų seldžiukų antpuoliai. Klajokliai tiurkai seldžiukai nuo 1080 m. kasmet įsiverždavo į šalies gilumą – didžiulius klestinčios dirbamos žemės plotus paversdavo ganyklomis, naikindavo sodus ir vynuogynus, visą kultūrinį ūkį, išžudydavo arba iš gimtųjų vietų išvarydavo vietinius gyventojus ir patys apsigyvendavo užimtose teritorijose. Tiurkų seldžiukų prievartinis apgyvendinimas visiškai pakeitė Mažosios ir Priešakinės Azijos, Rytų Užkaukazės šalių demografinį vaizdą, įvyko šių regionų tiurkizacija.

Gruzija atlaikė ir šį išbandymą. X–XII a. ji ne tik susivienijo, bet ir savąją gyvybinę erdvę išvadavo iš agresyvios tiurkų seldžiukų ekspansijos. Didžiojo politinio veikėjo ir puikaus karvedžio Dovydo IV Statytojo (1089–1125) valdymo laikotarpiu Gruzijos valstybė pasiekė neregėtą galią. Jam vadovaujant iš užkariautojų buvo išvaduotos net ir kaimyninės Kaukazo tautos – armėnai, azerai. Demetrijo I (1125–1156), Jurgio III (1156–1184) ir karalienės Tamaros (1184–1213) epochoje Gruzija tapo Kaukazo masto valstybe. Aukštą išsivystymo lygį pasiekė žemės ūkis, ekonomika, vidaus ir užsienio prekyba; augo miestai, jų daugėjo, buvo pastatyti didingi vienuolynų kompleksai – Sveticchovelis, Bagratis, Bana, Oškis, Chachulis, Alaverdis, uolose įsikūręs Vardzijos vienuolynas; mokymo procesas vyko aukštojo universitetinio mokslo įstaigose – Gelačio ir Ikalto akademijose, tuo metu pažangioms humanistinėms filosofinėms sistemoms pagrindus padėjo garsūs mąstytojai Joanė Petricis ir Arsenas Ikaltietis; buvo sukurti neprilygstami grožinės literatūros ir poezijos kūriniai: Giorgio Merčulės „Grigolo Chandztelio gyvenimas“, genialusis Šotos Rustavelio „Karžygys tigro kailiu“, įspūdinga freskinė tapyba, nuostabūs brolių Opizarų auksakalystės dirbiniai; už Gruzijos ribų įsikūrusiose gruzinų bažnyčiose ir vienuolynuose – Atono kalne (Bizantija), Juodajame kalne (Antiochija), Kryžiaus vienuolyne ir Šv. Sabo lauroje (Jeruzalė), Sinajaus kalne (Egiptas), Petricone (Bulgarija) – vyko intensyvi religinių tekstų vertimo ir bažnytinė veikla.

Apsiginti nuo Rytų imperijų ekspansijos Gruzija stengėsi sudarydama strateginę sąjungą su Vakarais. Nuo X a. Romą pakeitė tūkstantmetį trukusi karinė-politinė partnerystė su Bizantija. Galingiausi Gruzijos valdovai Dovydas IV Statytojas ir Jurgis III buvo patikimi europiečių kryžiuočių sąjungininkai. „Gruzinų valdovas Dovydas, kol gyvas buvo, – XII a. iš Jeruzalės į Paryžių išsiųstame laiške, skirtame Dievo Motinos katedros parapijiečiams, rašė psalmininkas vienuolis, – kaip ir jo protėviai, laikė ir sergėjo Kaspijos vartus, kur riboja nuo Gogo ir Magogo, ką iki pat šiol daro jo sūnus (Demetrijas I), kurio šalis ir karalystė yra, taip sakant, mūsų pagrindinis ramstis prieš medus ir persus.“

1220–1221 m. per eilinį kryžiuočių žygį Romos popiežius kreipėsi paramos į Gruzijos valdovą Jurgį IV (1213–1222). Šis jau buvo besiruošiąs žygiuoti į Jeruzalę, bet būtent tuo metu prie Gruzijos sienos priartėjo mongolai. 1223 m. karalienė Rusudan (1223–1245) rašė Romos popiežiui Honorijui III: „Per Damiete esantį Jūsų pasiuntinį gavome Jūsų puikų patarimą ir paliepimą mano broliui vykti į pagalbą krikščionims. Ir jis jau buvo susiruošęs, bet piktieji totoriai įžengė į mūsų šalį.“

Naujieji užkariautojai visiškai kita linkme pakreipė Gruzijos ir Kaukazo likimą. Gruzija atlaikė pirmąjį 70–80 metų trukusį mongolų viešpatavimą. 1318–1346 m., valdant Jurgiui V Šviesiajam, Gruzijos karalystė vėl atgavo buvusią galybę, sienas ir tarptautinį autoritetą, bet tas atsigavimas buvo paskutinis. 1386 m. į Kaukazą ir Gruziją įsiveržė pasaulio istorijoje bene žiauriausio užkariautojo – Tamerlano ordos. Didžiulė Tamerlano valstybė ilgai grūmėsi su kita mongolų imperija – Aukso orda. Gruzijos karalystė atsidūrė tarp šių dviejų gigantų, be to, valdė abiem agresoriams svarbias Kaukazo kalnų perėjas. Tamerlanas tvirtai nusprendė arba pavergti gruzinus ir primesti jiems musulmonų tikėjimą, arba juos be pasigailėjimo naikinti ir išvaryti iš gimtųjų vietų. Rūstusis mongolų valdovas nuo 1386 iki 1403 m. aštuonis kartus įsiveržė į Gruziją. Mongolai viską niokojo savo kelyje: iki vieno žudė gyventojus, su žeme lygino miestus ir kaimus, degino sodus, kirto vynuogynus, iki pamatų griovė bažnyčias ir vienuolynus.

Tačiau Tamerlanui taip ir nepavyko pavergti Gruzijos, paimti į nelaisvę karalių Jurgį VII ar palaužti gruzinų tautos pasipriešinimą. Vos tik jis išvykdavo už šios nepaklusnios šalies ribų, Jurgis VII kaipmat sutriuškindavo ten likusius mongolus. 1403 m. Tamerlanas buvo priverstas pasirašyti paliaubas su Gruzija. Jis liovėsi kariavęs, paliko krikščionį Jurgį VII soste, o Gruzija formaliai pripažino esanti mongolų vasalė. Nors rūsčiajam mongolų valdovui nepavyko užkariauti Gruzijos, gruzinai neturėjo kuo džiaugtis. Šalis buvo nusiaubta ir palaužta lyg praūžus didžiulei stichinei nelaimei – jai nebepavyko atsitiesti nei politiniu, nei ekonominiu, nei kultūriniu požiūriu.

Prie to prisidėjo ir nepaprastai sunki tarptautinė bei geopolitinė padėtis, kurioje Gruzija atsidūrė XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje. Gruzijos valstybė skilo į tris karalystes ir kelias kunigaikštystes. Vientisos gruzinų valstybės vietoje radosi Kartlijos, Kachetijos ir Imeretijos karalystės bei Gruzijos, Abchazijos, Gurijos ir Svanetijos kunigaikštystės. Iširusi, susiskaldžiusi Gruzija atsidūrė dviejų musulmoniškų barbarų valstybių agresorių – Irano ir Osmanų imperijų – kaimynystėje. 1453 m. gegužę osmanai užėmė Konstantinopolį ir galutinai sunaikino Bizantijos imperiją. Gruzija ilgiems laikams atitrūko nuo Europos, apsupta Rytų imperijų. Kai Europoje prasidėjo Atgimimas, Gruzija liko be jokių kultūrinio, kūrybinio vystymosi galimybių.

Kitus tris šimtmečius Gruzija gyveno kruvinų liūčių epochoje. 1555 m. Iranas ir Osmanų imperija šalį pasidalino pusiau: pietinė ir vakarinė dalys atiteko Osmanų imperijai, o rytinė – Iranui. Paskui prasidėjo jiems „priklausančių“ Gruzijos dalių galutinis pavergimas ir islamizavimas. XVI a. pietinę Gruzijos dalį užkariavusiems osmanams per kelis šimtmečius jos gyventojus pavyko paversti musulmonais. Likusios Gruzijos karalystės ir kunigaikštystės, nors būdamos pavaldžios Iranui ir Osmanų imperijai, sugebėjo išlaikyti savarankiškumą. XV–XVIII a. šalis patyrė kelis smarkius niokojančius antpuolius, ypač žiaurūs buvo keturi Irano šacho Abaso I įsiveržimai. Šachas į atokias Irano provincijas ištrėmė du šimtus tūkstančių Kachetijos gyventojų. Jo tikslas buvo išvaryti iš „Gurdžistano“ gruzinus ir ten apgyvendinti musulmonų gentis.

Įgyvendinti panašius Irano ir osmanų valdovų „projektus“ ne kartą sutrukdė gruzinų tautos sukilimai, nuolatinė pasiaukojanti kova. XVIII a. antroje pusėje gruzinų karalystėse ir kunigaikštystėse buvo juntamas šioks toks pakilimas. 1762 m. susivienijusios Kartlijos ir Kachetijos karalystės įgijo pranašumą kitų Gruzijos ir Pietų Kaukazo politinių darinių atžvilgiu. Jų įtakos sferoje atsidūrė Gandžos, Jerevano, Nachičevanės ir kiti chanatai, buvę Armėnijos ir Azerbaidžano teritorijose. Šalyje prasidėjo ekonominis ir kultūrinis pakilimas: Tbilisyje, Goryje ir Telavyje atidarytos mokymo įstaigos, atgijo prekyba, amatai, infrastruktūra, augo miestai, daugėjo gyventojų. Apie Iraklijaus II karines ir politines pergales rašė Europos spauda.

Nepaisant pasiektų laimėjimų, gruzinų politinis elitas jautė, kad Irano, Osmanų imperijos ir promusulmoniškų Šiaurės Kaukazo kalniečių, ypač lezginų, apsuptyje esančios susiskaldžiusios Gruzijos padėtis labai nestabili. Iraklijus II suvokė, kad esant tokiai padėčiai gal ir buvo įmanoma išlaikyti Kartlijos-Kachetijos karalystės politinį egzistavimą, bet dėl Gruzijos izoliacijos nuo europietiškosios civilizacijos centrų ji būtų ekonomiškai ir politiškai atsilikusi šalis. XVI–XVIII a. gruzinų karaliai ne sykį bandė užmegzti ryšius su galingiausiomis Europos valstybėmis ir prašyti jų paramos, bet jų pastangos liko bevaisės. Su karinės ir politinės pagalbos prašymais jie ne kartą kreipėsi ir į Rusijos carus ir net imperatorius. Vieni paskutiniųjų į Europą paramos kreipėsi Iraklijaus II senelis Vachtangas VI ir tėvas Teimurazas II. Vachtango VI pasiuntinys, didis gruzinų visuomenės veikėjas Sulchanas Saba Orbelianis veltui apkeliavo Europos sostines, apsilankė net pas Romos popiežių, Prancūzijos karalių saulę Liudviką XIV. Deja, šiuolaikinio gruzinų poeto Muchrano Mačavarianio žodžiais tariant, „kaip įėjo, taip ir išėjo iš garsiojo Versalio pasiuntinys gruzinų“.

Iraklijus II stengėsi prisišaukti pagalbos iš Europos. 1781–1782 m. jis dukart siuntė pasiuntinius pas Austrijos imperatorių, Prancūzijos karalių, Romos popiežių ir kitur, tačiau tuometinė Europa nebuvo pajėgi padėti Gruzijai. Tai buvo paskutinis jo mėginimas. Po nesėkmingų pastangų Iraklijus II pasiprašė Rusijos prieglobsčio. 1783 m. liepos 24 d. tarp Kartlijos-Kachetijos karalystės ir Rusijos imperijos buvo sudarytas traktatas – sutartis. Šia tarptautinio pobūdžio sutartimi Kartlija-Kachetija, t. y. rytinė Gruzija, priėmė Rusijos imperijos globą. Rusija įsipareigojo globojamą šalį ginti nuo išorinės agresijos. Kartu Kartlijos-Kachetijos karalystė išlaikė valstybingumą, karaliaus instituciją ir suverenitetą šalies viduje.

Tačiau Rusija sulaužė Georgijevsko tvirtovėje sudarytos sutarties sąlygas. 1795 m. ji neatėjo į pagalbą Kartlijai-Kachetijai, patyrusiai griaunančią Irano valdovo Agos Mochamad-chano invaziją, nors jos keliatūkstantinė kariuomenė buvo dislokuota Šiaurės Kaukaze vos už kelių dienų kelio nuo Gruzijos. 1798 m. mirė senosios Gruzijos „paskutinis liūtas“ – Iraklijus II. Kelerius metus Rusijos imperatoriaus Pavlo I valdžia kantriai laukė paskutinio pasiligojusio ir bevalio Kartlijos-Kachetijos karaliaus Jurgio XII mirties. Jis mirė 1800 m. gruodžio 28 d. karaliaus dvare, apsuptas pagausėjusių rusų karininkų ir Tbilisyje pasirodžiusių rusų kareivių. Jų pastangomis ir Pavlo I nurodymu karaliaus sostą nebuvo leista užimti jo paveldėtojui sūnui Dovydui.

1801 m. rugsėjo 12 d. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I manifestu Kartlijos-Kachetijos karalystė buvo panaikinta ir virto imperijos sudėtine dalimi. Vėliau Rusija užkariavo ir likusius Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano politinius darinius, kardu ir ugnimi pavergė Šiaurės Kaukazą. Prieglobstį suteikusi krikščioniškoji Rusija padarė tai, ko šimtmečiais nesugebėjo padaryti ar nedarė užkariautojai arabai, mongolai, chorezmiečiai, tiurkai seldžiukai, osmanai ar iraniečiai – iš Gruzijos atėmė valstybingumą.

Gruzinų tauta sunkiai susitaikė su politinės nepriklausomybės netektimi. Nuo pat XIX a. pradžios įsiplieskusi virtinė sukilimų apėmė visas Gruzijos sritis. 1804 m. sukilo kalnuotoji Kartlijos dalis (Mtianetija), 1812 m. – Kachetija, 1819–1820 m. – Imeretija ir Gurija. 1826–1832 m. buvo rengiamas sąmokslas, kuriame dalyvavo geriausioji gruzinų aristokratiškosios inteligentijos dalis. Valdžia sukilimus skandino kraujyje. Protestuotojų tikslas buvo atkurti tautinį valstybingumą. Gruzinų politinis ir intelektualinis elitas įžvelgė ir kai kuriuos teigiamus Rusijos viešpatavimo Gruzijoje ir Kaukaze padarinius: buvo sustabdyta Rytų imperijų agresija, įsivyravo pilietinė taika, gerėjo šalies ekonominė, demografinė padėtis, atsigavo kultūra.

XIX a. šeštajame dešimtmetyje šalies visuomeniniam gyvenimui ėmė vadovauti garsių tautos veikėjų grupė, ryškiausias jos lyderis buvo rašytojas ir visuomenės veikėjas Ilja Čavčavadzė, drauge su bendražygiais – Akakiu Cereteliu, Niko Nikoladze, Jakovu Gogebašviliu, Sergo Meschiu ir kitais – jis kūrė naująją gruzinų realistinę literatūrą, spaudą, žurnalistiką, publicistiką, pedagogiką, formavo tautinę savimonę ir steigė visuomenines, kultūrines, ekonomikos institucijas.

1917 m. vasarį ir kovą per demokratinę revoliuciją Rusijoje buvo nuversta monarchija, o paskui po bolševikų perversmo nugalėjo sovietų valdžia. Gruzinų tauta šiuos įvykius sutiko pasirengusi. Susivienijusios stipriausios politinės partijos sudarė Nacionalinę tarybą ir 1918 m. gegužės 26 d. ji paskelbė Gruzijos valstybės nepriklausomybę. Iš numirusiųjų prisikėlusi Gruzijos valstybė tapo demokratine respublika.

Užsienio politikos srityje nepriklausoma Gruzija taip pat tvirtai stojo į provakarietiškos orientacijos kelią. „Vakarai ar Rytai – štai mums iškilęs klausimas, – pareiškė Gruzijos vyriausybės pirmininkas Nojus Žordanija, – ir dvejoti čia negalima. Mes visuomet rinkomės ir renkamės Vakarus.“ Deja, tuometinė Europa negalėjo Gruzijai padėti. Tiesa, ji pirma de facto, vėliau de jure pripažino Gruzijos valstybės nepriklausomybę, bet nepadėjo jos išsaugoti. Pilietinį karą laimėjusi sovietinės Rusijos armija 1921 m. vasarį–kovą okupavo Gruziją.

Kovai dėl išsivadavimo iš sovietinės imperijos gniaužtų reikėjo daugiau energijos ir žmogiškųjų resursų negu kovai su monarchija. 1921, 1922 ir 1924 m. Svanetijoje, Chevsūrijoje ir galiausiai visuose Gruzijos kampeliuose prasidėjo liaudies sukilimai. 1937–1938 m. politinių represijų aukomis tapo dešimtys tūkstančių žmonių, buvusių politinių oponentų, patriotų ir kultūros veikėjų.

XX a. devintajame dešimtmetyje Gruzijoje tautinis politinis judėjimas atsigavo.

1989 m. balandžio 9 d. sovietų armijos ir specialiosios paskirties daliniai apsupo Tbilisyje vykusios protesto akcijos dalyvius, puolė juos lazdomis, aštriais kastuvėliais ir mirtinai sužalojo 19 mitinguotojų, tarp jų – 16 moterų.

1990 m. spalio 28 d. įvykusiuose daugiapartiniuose rinkimuose laimėjo ir į valdžią atėjo tautinės politinės jėgos. Baigė gyvavimą vienpartinė sovietinė diktatūra. 1991 m. kovą įvyko referendumas. Absoliuti gyventojų dauguma pasisakė už Gruzijos nepriklausomybę.

1991 m. balandžio 9 d. atkurta Gruzijos nepriklausomybė. Respublikos prezidentu tapo disidentinio judėjimo lyderis Zviadas Gamsachurdija. Naujoji tautinė valdžia iškėlė tikslą – atsiskirti Gruzijai nuo sovietinės imperijos – ir dėl to sulaukė aštrios Kremliaus vadovų reakcijos. Maskva vykusiai pasinaudojo valdžios ir opozicijos susipriešinimu. Su Rusijos finansine, materialine ir karine pagalba 1991 m. gruodį–1992 m. sausį opozicija per ginkluotą maištą nuvertė teisėtą tautinę valdžią. Ją perėmė sukilusiai ginkluotai opozicijai vadovavusi Karo taryba. Tų pačių metų kovo mėnesį, vadovaujant įvairioms struktūroms, Gruzijos valdžios priešakyje atsiduria Eduardas Ševardnadzė, nuo 1995 iki 2003 m. jis ėjo Gruzijos prezidento pareigas. E. Ševardnadzė bandė šaliai praskinti kelią į vakarietiškas struktūras, bet pasiekė tik tiek, kad išlaikė pusiausvyrą tarp Maskvos ir Vakarų. Jam vadovaujant Gruzija tapo JT, Europos Tarybos nare, NATO programos „Partnerystė taikos labui“ dalyve. Tačiau būtent jam būnant valdžioje buvo pažeistas Gruzijos teritorinis vientisumas, kai 1992–1993 m. Abchazija ir Cchinvalio regionas faktiškai pasitraukė iš mūsų šalies jurisdikcijos ir tapo Rusijos Federacijos kontroliuojamomis teritorijomis.

2003 m. lapkričio 23 d. Gruzijoje įvykus eilinei aksominei (šiuokart „rožių“) revoliucijai į valdžią atėjo provakarietiškos politinės jėgos. Prezidento Michailo Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

Atvertėme paskutinį gruzinų dramos puslapį: 2008 m. rugpjūtį Rusijos įvykdytą agresiją ir jos padarinius – buvusi metropolija tiesiog okupavo du istorinius Gruzijos regionus, o paskui vienašališkai pripažino Abchazijos ir vadinamosios Pietų Osetijos nepriklausomybę. Kiekvienas, perskaitęs šį nedidelį ekskursą į Gruzijos istoriją, tikriausiai pritars, kad su mūsų šalimi valstybės agresorės šitaip elgdavosi tuomet, kai šioji nepasiduodavo metropolinėms imperijoms.

Buvo laikų, ypač pastaraisiais šimtmečiais, kai Gruzija likdavo vienui viena. O dabar yra kitaip, ji turi palaikančių šalių – draugų, sąjungininkų, tarp jų ir draugišką lietuvių tautą, didvyriškas Baltijos šalis.