Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai
Spalio 9, antradienis

Ilgų distancijų bėgikas

Šiandien sūnus paklausė (o ir viena žurnalistė), kaip aš gyvenu. Atsakiau, kad jau pripratau. Nemokėsiu gyventi tada, kai išeisiu iš šito labirinto.
Kada nebesi jaunuolis, o tavo gyvenimas, tavo lizdas suvisam išdraskytas.
Ir paukštis nebesi.
Pradėti viską iš naujo, nuo nulio. Tokia yra rašytojo dalia.
Apskritai – žmogaus dalia.
Rytoj susitiksiu su J. V. Keista, kad sutiko. Maniau, kad ne, ir skambinau stačiai „tirdamas dalyko esmę“. Gyvenimas privertė paskambinti. Bet kokiems įžeidinėjimams ateina galas. Nenoriu būti mazgotė ar šluostis po kojom.
Atsisveikink su tuo apšvietimu! Pabaiga tik tokia tegalėjo būti. Negalima taip žeminti kito. Spyruoklė arba lūžta, arba atsitiesia.

Spalio 10, trečiadienis

Išėjusi leksika

Iš R. Gr. romano. Milda Marija:
– Vyniautai, kad galėtum suprasti dabar mano širdį?
Širdis – dabar pasakoma tik iš inercijos, be jokios reikšmės likęs žodis. Arba – ligoninėse, poliklinikose.
Atrodytų perdėtai jausminga, sentimentalu, o, tiesą sakant, kitados buvo „atraminis“ žodis. Kai literatūra buvo kitokia.
Arba tokie psichologiniai apibendrinimai:
– Blogai būtų gyventi su tokiu žmogu, kai nežinai, ką anas gali pasakyti ar padaryti kitą minutę…
Įdomu čia ir tai, kad, pavyzdžiui, dabartinė literatūra (skaitalai) iškart atmestų formą „žmogu“. Niekas nenori skaitytis su tuo, kad beletristika privalo naudotis kalbos ištekliais. Taip ji nepakliūva į standartus, atsiplėšia nuo žurnalistikos.

Užsisakykite!

Nežinai, kaip kabinti? Užsisakyk 1679. O merginų kabinimo mokyklėlės tau kainuos 1 Lt.
(Linksma dainelė.)
Paskui būsite įviliotas į pinigų traukyklę. Žmogus tiek ir tedaro: iš taupyklės į traukyklę…

Televizijos laidos

J. V. jau beveik prikalbino mane „pasirodyti laidoje“. Kaip gyvena apkaltintas žmogus. Apkalta – apkalimas, apkaltis. Viešoji belangė. Jau beveik metai, ne, dar tik devintas mėnuo, greit bus devyni.
– Per devynetą mėnesių, – sakau, – užgimsta vaikas… Šū… visa tai! Burbulas, kuris sprogs.
Ta proga – tarmių poezija:

Kas neklauso tėvo ir motkos,
Tas paklauso šunio lazdos.

Kuo blogiau nei D. Poška?

Tai, ko ilgėsiuosi

Kada vyrišku balsu dainuojama: „Žydėjo obelys senam senam sode…“
Koks skaudus ilgesys. To, kas nesugrąžinama – meilė, pavasaris, jaunystė.
Ir iš taip giliai imama – lyg iš pačių žemės vidurių balsas.
Tik cinikas gali nesigraudinti.

Dvi eilutės

Kitados reikalaudavau iš poeto bent dviejų gerų eilučių. Tokių pasitaiko net mūsų „popse“. Pavyzdžiui, šiandien girdėjau:

Išskridę paukščiai grįžta į namus,
Daužydami sparnais rytinę žvaigždę.

Tiesą sakant, viską išperka antroji.

Klaipėdos konservatorių šūkis

Pagrindinis. Prieš rinkimus.
Bendros mokesčių knygelės už komunalines paslaugas grąžinimas.
Daugiau nieko…

Spalio 11, ketvirtadienis

Pasikartojančios žinutės (SMS) iš upės

O vis vien išmoksiu Tave mylėti taip, kad neskaudėtų, iš be-e-bro išmoksiu, vandeny.

Poezija ir kalbotyra

Pirmoji apie kalbą kartais gali pasakyti daugiau nei visi kalbininkai.
Pavyzdžiui, iš gimtosios mūsų kalbos išgintas žodis „susiedai“ (kaimynai).
Užtenka išgirsti dainos eilutę:

Susėdo susiedai…

ir pajunti, kad tiedu žodžiai susieti mirtinai.
Susiedai yra tie, kurie susėda vieni šalia kitų. Susėdai.
Ir joks čia slavizmas. O iš lietuvių kalbos išvyta!

Dabarties žmogus

Iš esmės tai monstras, psichopatas. Jame nieko žmogiško. Du poliai: godumas ir pasišlykštėjimas. Jis trokšta praturtėti, tam aukoja viską, tampa ciniku ir iš jo per kraštus ima dribti šlykštuliai.
Visi kiti jam pasišlykštėtini, nes viduje, iš vidaus jis yra viską pardavęs.

Spalio 12, penktadienis

Paradoksai

Jeigu vyras (dailininkas, tapytojas, skulptorius) vaizduoja, drožia, tapo Švč. Mergelę, tai būtinai išeis panaši į jo… mylimą moterį, žmoną. Taip S. Dalí visą gyvenimą „išnaudojo“ savo Galą, P. R. savo a. a. žmoną ir t. t., ir t. t.
Ir šventoji, ir prakeiktoji. Beje, šiedu dalykai – šventumas ir prakeiktumas – neatplėšiamai susirišę, surišti nuo seniausių laikų. Prakeikti, ko gero, reiškia atskirti žmogų nuo šios žemės, aplinkos ir pasmerkti jį kitam gyvenimui, kitai būčiai.
Užkeikti – nulemti, užburti, užkerėti.
– Užkeikiu, kad virstumėte tuo ir tuo (pasakoj „Eglė žalčių karalienė“).

Netektys

Staiga išgirdau, kad mirė Rapolas Šaltenis. Eidamas 99-uosius… Taigi beveik šimtą pasiekęs. Hm… Sauliaus ir Arvydo tėvas. Prisimenu, kad kalbėjomės su juo bent keletą kartų. Labai šviesios galvos mokytojas ir literatūros tyrinėtojas (knygos apie A. Vienuolį ir A. Baranauską), vertėjas (Vydūno „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ – šitos rankraštį skaičiau; ilgai išgulėjo „Minties“ leidykloje, kodėl jos sovietai neleido – nežinau).
Mano galva, tai geriausias Vydūno veikalas. Bent tada taip atrodė (apie 1977-uosius, kai su Saulium rašėm miuziklą).
Jokia naujiena, kad ir A. Vienuolis-Žukauskas, ir A. Baranauskas – visi buvo vienos šaknies (ar kilties). Kas keisčiausia, kad, regis, to paties dabar jau a. a. Rapolo studijoj radau, jog Baranauskai (arba Baronai) atsibastę čia iš Seinų krašto. Pavardę gavę dėl to, kad nešioję neįprastus šiam krašte (gal „verstus“, o gal kitokiu „kalnierium“) kailinius – iš avikailių.
Saulius jaunystėje juokaudamas pasirašinėdavo (Pavliku) Morozovu…
Be šių brolių, buvo (yra) dar du.

Spalio 13, šeštadienis

Iš pastebėjimų

Labiau tikiu provincijos menininkais, o ne tarptautiniais (vienas garsus italas).
Matyti vis iš naujo tą patį medį – didžiausias džiaugsmas, toks žmogus yra labiausiai subrendęs (vienas portugalas).
Seksualiausios yra žmogaus smegenys (tas pats italas).

Jungtinėse karalystėse

Britai jau prabilo apie baudžiavos sugrąžinimą. Baudžiauninkai, žinoma, lenkai, lietuviai…
O Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje?
O Ispanijoje?
Ar nesugrįžo laikai, kai juodaodžiai plušėjo pavaromi bizūno? Vergovės laikai. Prižiūrėtojai – iš pačių vergų.

Lietuvių būdas

Jeigu perkate parduotuvėj fasuotas bulves, morkas etc., tai viena būtinai bus įdėta… supuvusi. Jeigu su kuo nors draugaujat, retas nepasielgs kiauliškai. Kada nors. Ne dabar, tai ateity.
Išlyga: ko gero, tai tinka ne tik mūsų žmonėms.

Moterys

A. B., klausiamas, kaip atsirado eil. „Sniegena“ (1962 m.), dedikuotas žmonai Sigitai, sako:
– (…) atskrido sniegena, ir tokia ji graži tuose baltuose snieguose. Parašiau:

Man artima
Šėma žiema.
Ir matinis padangės kupolas.
Ir padūmavus toluma.
Ir tyluma.
Ir eglės kuplios.

Padovanojau žmonai, kadangi neturėjau pinigų dovanoms. Ji šiek tiek nusiminė, sako: verčiau būtum nosinę padovanojęs ar kojines, matai, akis pabėgusi…
P. S. O kitos miršta iš džiaugsmo, gavusios paskyrimą. Bent mūzos!

Iš sesers sapnininko

J. šiandien pasakojo, kad po to, kai a. a. mūsų tėvą nuvežė į ligoninę, nakvodama pas seserį labai susikaupė ir sau mintyse taip tarė: „Dieve, dabar pasakyk, ar mūsų tėvas liks gyvas, ar ne?“ Tada pamatė eilę senukų, kurie ėjo pasiramsčiuodami… Suprato, kad tėvas liks gyvas, bet nevaikščios.
Dabar sako sapnavusi mane, jaunesnį, trumpai kirptais plaukais, gražiai apsirengusį…
– Gal čia blogai? – perklausiau.
– Pagal mane, – aiškina, – turėtų būti gerai.
Seserį, kuri po insulto, andai sapnavo juodai apsirengusią. Tai jau blogas ženklas.
O iš viso tai: kritinėse situacijoje žmogus patiria įvairių, gana neįprastų ženklų, pranešimų ir patarimų, jeigu šie žodžiai čia tinka.
Mano „sapnininke“ tas jos sapnas reiškia tik ligas, tiesą sakant.
Sveikata ir visi reikalai rieda į pakalnę.
Užrašiau šį sakinį ir – visam name dingo šviesa. Nei radijo, nei telefono ryšio…
Baisūs vėjai. Naktį visas pajūris tą buvo patyręs, o aš dar džiūgavau:
– Gerai, kad ne pas mus!

Iš Rytų

Išminčiaus kažkas paklausė:
– Iš kur jūsų galia?
– Labai paprasta, – atsakė šis, – tada, kai valgau, tai valgau, kada miegu, tai miegu.

Netikėti prisiminimai

Jie stačiai užklumpa žmogų. Taip aš prisiminiau Markučius, geležinkelio pervažą (linkui Kenos) ir gelsvai rudą kryžių, pastatytą Tomo Kuršio (Mindaugo Tomonio) atminimui.
Nemažai esu apie jį rašęs. KGB jį tąsė tol, kol žmogus pats savęs ėmė bijoti. Man atnešdavo savo raštus, pravėrus duris, vidun neidavo, įkišdavo ir žemyn iš penkto aukšto… Tai buvo Lazdynuose, bene 1974-aisiais, kada pats turėjau didelių rūpesčių. Išsaugojau ir vieną jo romano apie M. K. Čiurlionį rankraštį.
Turėjo žmogus drąsos – padėti galvą ant bėgių prieš ateinantį traukinį. Kiti sako, kad „užmušė ir numetė ant bėgių…“ Buvo ir toks būdas pribaigti žmogų.
Geras būdas. Ką daugiau galima pasakyti. Po to jau nieko neskauda. Ir bijoti nėr ko, ir aiškintis niekam nereikia.