Architek(s)tūriniai klausimai

MARIUS RAUBA

Važinėjant po Lietuvą ir iš neturėjimo ką veikti žvalgantis pro automobilio langus, lieka tik vaizdas ir mintis arba kitaip – įspūdis ir protas. Pastarasis ima vertinti jam pateikiamą vaizdinę informaciją, visaip ją vartyti, apžiūrinėti. Ji plika, be jokių skaičių – tik gamta, toks žalsvėjantis paviršius ir tai, ką ant jo išdarinėja žmogus. Gamta – amžina, nerangiai kintanti, pulsuojanti sunkiai prognozuojamais ritmais, fonas, natūra. Ir jos pilietis – laikinas, suvokiantis savo laikinumą, todėl agresyvokas, labai norintis palikti „pėdsaką šioje žemėje“ arba sukurti „ką nors amžino“. Toks savo siekių įvardijimas niekam nekelia įtarimų ir yra laikomas normaliu.

Vieni iš pėdsakų, ekskavatoriais nuolat brėžiamų, grąžtais gręžiamų, plaktukais kalamų, – statybos, namai namukai, architektūra visu grožiu ir ūgiu, materializuota mintis, tai, kas iš žmogaus galvos jau perkelta ant žemės. Perkelta ilgam, nes iki šiol buvo statoma gana rimtai – pastatai dažniausiai pergyvendavo savo statytojus. Keičiasi valdžios, santvarkos, šeimininkai, o jie tebestovi. Kartais atrodo, kad ligšioliniai architektai buvo gavę instrukciją projektuoti taip, kad pastatą ir po šimto metų būtų galima paversti kalėjimu, ligonine ar štabu. Kai kurie pastatai stovi taip ilgai, kad po kurio laiko tampa vertybe. Nuvažiuoji į Kauną ir matai: pirmasis atkurtos Lietuvos dvidešimtmetis dar dunkso. Net žavėtis imi – pilki diktatūrų šešėliai, griežtos formos ir jas švelninantys apvalaini balkonai, kartais net rausvoki.

Šiame kontekste, it skruzdė po marškiniais, krebžda klausimas: ką iš nūdienos statinių saugos ateinančios kartos? (Juk turėtų būti kas nors vertinga pastatyta per pastarąjį dvidešimtmetį.) Dešinįjį Neries krantą kaip atspindintį epochos tendencijas? Žalgirio sporto areną kaip šiuolaikinę Sporto halės reinkarnaciją netikėtoje vietoje? Palikime spręsti dar negimusiems XXI amžiaus pabaigos paveldosaugos ekspertams, mes tegalime tikėti, kad kur nors Lietuvoje yra suręstas privatus gyvenamasis namas, kuris po šimto metų bus pripažintas architektūros paminklu. Aš tuo tikiu. Jis tiesiog turi būti. Tačiau kyla ir šiokių tokių abejonių, nes kai tik šiuolaikinis žmogus turi pakankamai lėšų šiek tiek prabangesniam būstui pasistatyti, jis dažniausiai nori jį statyti kitaip – stilingai ir netipiškai. Bėda ta, kad šio pobūdžio išskirtinumas seniai tapo masiniu reiškiniu – visi dabar ne tik stato, bet ir, privalomai pabrėždami, „gyvena“ netipiškai.

Važiuojant per Lietuvą, ypač kai apniukę, kai saulės beveik nesimato, kur nors tolėliau nuo pagrindinių miestų, šalikelėse, išryškėja kaimiškos aplinkos niūri tendencija – buvusių kolūkių gyvenvietės. Tęsiant išsaugojimo temą, norėtųsi jas užtarti – dėl šių gyvenviečių vertės reikia spręsti jau dabar. Nežinau, kiek joms liko: dešimt metų gal gyvuos, dvidešimt – abejoju. Tos, kurios arčiau miestų ar ežerų, persistatys (pakeis spalvas ir funkcijas), kitos neturi jokių galimybių išlikti. Kolūkiečių karta miršta, vaikai – didesniame ar mažesniame mieste, anūkai – Airijoje. Jau dabar stovi namai užkaltais langais, po keliolikos metų tokių niekam nereikalingų pastatų bus aštuoni iš dešimties. Likusiuose dviejuose gyvens ūkininkas su pistoletu prie diržo ir linksma kompanija, retkarčiais dirbanti pas ūkininką už maistą ir butelį.

Kokią vieną tipinę kolūkio gyvenvietę reikėtų paskelbti kultūros paveldo objektu. Valakinius kaimus juk saugome – kaip pažangios žemės ūkio reformos, ilgam įsirėžusios į mūsų žemę ir iki šiol matomos net iš kosmoso, palikimą. Kodėl neišsaugojus to, kas buvo svetima ir tapo sava? Kas sąmonėn ir žemėn „Stalineco“ vikšrais įsispaudė ne menkiau? Ką parodysime anūkams? Gėda – alytnamio nebus matę. Pusėtinas išradimas buvo, per anksti subankrutavo, vėliau būtų galėję prasisukti – ne itin gera kokybė, bet pigu. O ką? Pristatyta juk dabar namų – prastos kokybės, brangių, apie architektūrą net kalbėti nesinori, jei pradėtum, nuraustum it koks balkonas. „Kūrybos“ metodika maždaug tokia: daugiabutis supjaustomas atskirais butais, šie glaudžiai sudėliojami vienas šalia kito ir visa tai įvardijama prestižine gyvenviete. Girdėjau nuomonę, kad tokių individualių namų aplink Vilniaus miestą pristatyta maždaug dešimtmečiui.

Jei negalima išsaugoti kaimo (atsiras prieštaraujančiųjų, sakys – alytnamių pilnos pakelės), tai pervežti į Rumšiškes nors vieną tipinę kolūkiečio sodybą tikrai vertėtų. Kaip ir sumontuoti nediduką sovietmečio laikų daugiabutį su tipiniais baldais, indais, sekcijomis ir servizais. Kol jų dar yra. Su televizoriumi „Rekord“ ir ant jo ekrano uždėtu trispalviu filtru, kuris jį paverčia „spalvotu“. Dar „Tarybinė moteris“ ir „Tiesa“ ant stalo. Nesišaipant, nesivaikant Grūto parko, neiškreipiant buvusios tikrovės ją tariamai atkuriančiais šou, „ekskursijomis į XX amžių“ ir panašiai. („Tiesa“, beje, atkurta ne kur kitur, o Londone. Anuometinio laikraščio paantraštėje buvo kviečiama: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Dabar: „Tiesa kiekvienam sava.“ Leidėjai apie save teigia: „Mes visi esame Pasaulio piliečiai. Ir nieko bendro neturime su Komjaunimu.“ Čia šiaip – skirtumai ir paralelės.)

Dar šiek tiek apie apsaugą – gyvename laiku, kai jos daugiausia, esame saugomi nuo begalės dalykų, kurie savo ruožtu saugomi nuo mūsų. Viskas reglamentuota – kiekvieną veiksmą apibrėžia teisės aktai, ir vis tiek jaučiamės nesaugūs. (Užjaučiant architektus, verta priminti, kad svarbiausias nūdienos architekto uždavinys – surinkti dokumentus su reikiamais parašais.) Kaip tai atsitiko? Kodėl kiekvieną žmogaus judesį reikia reglamentuoti (net mamos ir jos vaiko santykius)? Negi žmogus toks kvailas, kad be parašais patvirtintų patarimų nesugebėtų tinkamai susitvarkyti gyvenimo, ir toks godus, kad būtinai pažeis kito (artimo) interesus pastatydamas savo tvorą ne savo teritorijoje? Galbūt. Iš tiesų šis reikalas labai painus, bet norisi socialinio eksperimento: atrėžti nedidelės savivaldybės teritorijos didumo žemės gabalą kur nors apie Kazlų Rūdą, Rietavą ar Širvintas ir toje teritorijoje leisti viską, įkurti tokį saugomos teritorijos antipodą, regioninį parką be direkcijos, savivaldybę be administracijos. Įdomu, kas ten nutiktų, kas ir kaip būtų statoma, kokio aukščio tvoromis apsitveriama, kokia bendruomenė susiburtų, ar visi ežerai ir upeliai būtų užtverti?

Ir dar – kiek laiko praeitų, kol būtų imtasi pirmųjų draudimų, apribojimų, antspaudų?